|
Galimybės
Liudas Lukmanas
Artėjantys savivaldos rinkimai atskleidė jau ryškėjančią tendenciją į valdžią veržiasi korupcijos skandalais pagarsėję įvairių regionų politikai, kriminaliniai baronai ir oligarchai. Jie jau yra sukaupę didžiulius turtus, kai kurie jų praeityje užėmė arba ir šiuo metu užima valdžios postus ir dabar nori išlaikyti ar dar labiau išplėsti savo įtaką. Į savivaldos tarybas nori patekti itin turtingi oligarchų klasės atstovai: į Klaipėdos tarybą kandidatuoja įtakingas Darbo partijos veikėjas A. Bosas, deklaravęs turto už 78 milijonų litų, į Vilniaus tarybą kandidatuojančio Darbo partijos pirmininko V. Uspaskicho turtas 72 milijonai (jo žmona turi dar daugiau turto, tad bendras Uspaskichų šeimos turtas vertinamas 187,5 milijono), Kaune kandidatuojantis dabartinės tarybos narys, Liberalų ir centro sąjungos atstovas T. Barštys valdo 13,5 milijonų vertės turtą, kitas kandidatas į Kauno tarybą judėjimo Vieningas Kaunas lyderis V. Matijošaitis deklaravo turintis turto už 11 milijonų litų, kandidatas į Palangos tarybą nuo konservatorių partijos, dabartinis tarybos narys V. Šimaitis valdo 30,3 milijono litų vertės turtą, o Liberalų ir centro sąjungos atstovo, dabartinio Palangos mero V. Stalmoko turtas siekia 5,3 milijono litų. Yra ir tokių įdomių kandidatų, kurie apsimeta esą beturčiais, tačiau jų žmonos ar uošvienės valdo keliolikos ar net keliasdešimties milijonų vertės turtus. Be abejo, tokie politikai turi dideles galimybes pasiekti pergalę rinkimuose ir įsitvirtinti įtakinguose postuose. Oligarchai ir jų parankiniai mūsų šalyje įgijo neribotą galią ir tai kelia grėsmę mūsų šalies nacionaliniam saugumui, kenkia visuomenės stabilumui, didina skurdą ir nuosmukį. Būtent oligarchų klasės įsigalėjimas nulemia tiek didelę korupciją (Lietuva pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje užima 47 vietą, greta Seišelių salų, Žaliojo Kyšulio, Malaizijos ir Jordanijos), tiek palyginus žemą Bendrojo vidaus produkto (BVP) lygį šiuo metu Lietuvos BVP lygis vienam gyventojui 14 200 dolerių. Galime palyginti Lietuvos rezultatus su kitomis pokomunistinėmis šalims: Estijoje BVP vienam gyventojui 22 700 dolerių (beje, Estija pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje užima 26 vietą, greta Prancūzijos (25), Urugvajaus (24), JAV (23 vieta)), Vengrijoje BVP lygis 19 500 dolerių, Kroatijoje 18 600, Slovakijoje 22 000, Čekijoje 24 800 dolerių vienam gyventojui. Lietuvą aplenkė ir kai kurie tolimi egzotiški kraštai: Taivanis (BVP lygis vienam gyventojui siekia 30 800 dolerių, 33 vieta pasaulinėje korupcijos reitingų lentelėje), Pietų Korėja (27 800 dolerių, 39 vieta), Makao (36 300 dolerių, 46 vieta), netoli Afrikos krantų esanti Mauricijaus respublika (15 200 dolerių, 40 vieta), Karibų jūros regione esanti ir Nyderlandų karalystei autonomijos teisėmis priklausanti Arubos sala (23 800 dolerių).
Padėtis Lietuvoje nepavydėtina: ir tai pasakytina tiek apie vidaus problemas, tiek apie tarptautinę padėtį. Kai kurie Vakarų politikai savo užkulisiniais sprendimais ir sandėriais su Rusiją valdančio Kremliaus režimo lyderiais daug prisidėjo prie to, kad mūsų šalis tapo pilka buferine valstybe. Tokios krypties laikosi daugelis įtakingų vokiečių politikų, Italijos ir Prancūzijos vadovai S. Berluskonis ir N. Sarkozy, dabartiniai Ispanijos vadovai. Praeityje įvairiuose tarptautiniuose forumuose Lietuvos vadovai dažnai užimdavo gana ryžtingas pozicijas kartu su Lenkijos, Čekijos, Slovakijos lyderiais. Bet po Lenkijos prezidento Lecho Kačynskio žūties į valdžios postus atėjo kitokios krypties politikai. Dabartinis prezidentas B. Komorovskis ir kai kurie naujai paskirti ministrai jau užima Kremliui palankią poziciją ir atvirai niekina Lietuvą, o premjeras D. Tuskas flirtuoja su V. Putinu ir kitais Kremliaus režimo lyderiais. Vilties teikia šiais metais Lenkijoje vyksiantys parlamento rinkimai: jei juos laimės žuvusio prezidento brolio Jaroslavo Kačynskio vadovaujama partija Teisė ir teisingumas ir J. Kačynskis taps premjeru, galime tikėtis ryškių permainų.
Viena iš pagrindinių mūsų kraštui iškilusių grėsmių vis labiau plintanti emigracija. Dėl emigracijos Lietuva praranda daug gabių, jaunų žmonių, kurie išvykę dažniausia ir nebegrįžta. Tačiau emigruoja ne vien jaunesnio amžiaus žmonės, išvyksta nemažai ir 5055 metų amžiaus ir vyresnių žmonių. Daug žmonių dar svarsto išvykti ar likti? Būtų prasmingiau, jei tie žmonės liktų savo krašte ir kovotų su išnaudotojais, su atsilikusia santvarka už teisinės valstybės atkūrimą. Štai Egipto ir Tuniso piliečiai pakilo į kovą su nuožmiais išnaudotojų režimais. Šiuo metu Lietuvoje net 26 proc. šalies piliečių gyvena žemiau skurdo ribos, ir skurdas vis didėja. Didelės dalies Lietuvos gyventojų pensijos ir atlyginimai maži nuo 600 iki 1000 litų, o mokesčiai vis didėja, kyla ir maisto produktų kainos. Negali būti stabilumo, kai egzistuoja tokia didelė socialinė nelygybė.
Visuomenės raidą nagrinėjantis žymus JAV sociologas Piteris Bergeris rašo: Visuomenės stabilumas ir gerovė didžiąja dalimi priklauso nuo visuomenės socialinės struktūros. Egzistuoja du socialinės struktūros viršutinių pakopų tipai atviro ir uždaro tipo. Demokratinėse valstybėse į visuomenės viršutines pakopas nemažai žmonių gali patekti natūraliu būdu pasinaudodami savo gabumais ir nuoširdžiu darbu. Tuo tarpu oligarchinėse ir tironiškose valstybėse socialinės struktūros viršutinės pakopos yra beveik uždaros ten patenka tik siaurų privilegijuotų grupių nariai, ir tik retais atvejais tokių grupių narių pasirinkti asmenys.
Lietuva atsidūrė išbandymų kryžkelėje, ir daugeliui mūsų krašto žmonių tenka dideli išmėginimai. Padėtis Lietuvoje dažnai primena A. Tarkovskio filmą Stalkeris, kurio herojai prieblandoje ieško tikrojo kelio. Pasaulio istorijoje daug pavyzdžių, kaip valstybių likimas pradeda keistis ne nuo įtakingų politikų ar generolų veiklos, o nuo paprastų ryžtingų piliečių. Galima paminėti bent keletą tokių istorinių įvykių, pakreipusių tam tikrų šalių istorijos raidą pažangos keliu XIX amžiaus pabaigoje Prancūziją sukrėtusi Dreifuso byla, po kurios Prancūzija pradėjo vaduotis iš oligarchijos gniaužtų, 2001 metais įvykdytas brutalus žurnalisto G. Gongadzės nužudymas, sukrėtęs Ukrainą ir tapęs pirmąja vinimi į kruvino Kučmos režimo karstą. Yra vilties, kad ir Lietuvą sukrėtusi Kauno pedofilijos byla bei kovotojo su pedofilija D. Kedžio persekiojimo ir nužudymo istorija padės išjudinti Lietuvoje įsigalėjusio korupcinio oligarchinio režimo pamatus. Negalime teigti, kad esame išskirtinis kraštas: Europoje per pastaruosius du dešimtmečius buvo įsigalėję žiaurūs režimai. Tiesa, daug tokių režimų jau žlugo 1998 metų pabaigoje buvo nuverstas Slovakiją valdęs kriminalinis V. Mečiaro režimas, 2000 metų pabaigoje nuverstas Serbiją ilgai valdęs žiaurus S. Miloševičiaus režimas, 2009 metais žlugo F. Diurčianio vadovaujama korupcinė Vengrijos vyriausybė. 2000 metų pabaigoje į Lietuvos valdžią atėjo kriminalinės kagėbistinės jėgos, pradėjusios kurti korupcinės valdžios vertikalę. 20042006 metais Lietuvą galutinai užvaldė pavojingiausia mafijos grupuotė valstybininkų klanas. Tuo metu, kai Lietuvoje korupcijos architektai džiaugėsi savo pergalėmis, kitose valstybėse prasidėjo aktyvi kova su korupcija. Šiuo metu Slovakiją valdanti I. Radičovos vyriausybė, Kroatiją valdanti J. Kosor vyriausybė, Vengriją valdanti V. Orbano vyriausybė, A. Ansipo vadovaujama Estijos vyriausybė ir kai kurių kitų pokomunistinių šalių vyriausybės griežtai kovoja su korupcija. O kodėl Lietuvoje kova su korupcija stringa? Negalima sakyti, kad padėtis šioje srityje yra beviltiška kai kurie Specialiųjų tyrimų tarnybos, policijos pareigūnai ir sąžiningi prokurorai atkakliai kovoja su korupcija, areštuoja aferas organizuojančius merus, vicemerus, įvairių atsakingų valstybinių institucijų vadovus, korumpuotus policijos pareigūnus. Tačiau dažni atvejai, kai jiems trukdo korumpuoti teisėjai ir prokurorai, kurie nutraukia bylų tyrimą arba išteisina aferistus. Vienas iš chrestomatinių pavyzdžių buvusios Panevėžio vicemerės Z. Kukuraitienės atvejis. Prieš kelerius metus ji buvo suimta dėl korupcinių nusikaltimų, bet byla buvo ilgai tiriama ir galiausiai numarinta. Tad daug kas priklauso nuo konkrečių pareigūnų sąžinės ir profesionalumo. Bet korupcija Lietuvoje yra sisteminė: pagrindinis pažangių permainų stabdys tai mūsų krašte egzistuojanti oligarchinė santvarka, paremta smurtu, melu ir išnaudojimu. Oligarchija sukelia skurdą, skurdas populizmą, o populizmas palaikomas iš Kremliaus.
Išsamiau žvelgiant į su politikais ir aukšto rango pareigūnais siejamas rezonansines bylas, galima aptikti įdomių faktų. Tai jau kriminalistikos klasika, aprašyta romanuose apie garsųjį detektyvą Puaro, ar realiai vykę įvykiai, kuriuos narpliojo legendinis JAV pareigūnas, seklių agentūros įkūrėjas A. Pinkertonas: kai įvairius nusikaltimus įvykdę asmenys patys tuos nusikaltimus ir aiškinasi. Deja, panašios istorijos vyksta ir Lietuvoje jau nustatyta, kad Kauno pedofilijos bylos tyrimui trukdė su pedofilų klanu susijęs aukšto rango VSD pareigūnas (prieš pusantrų metų atleistas iš tarnybos), štai vis dar dirba vienas aukščiausio rango teisėsaugos pareigūnas V. R., pasižymėjęs kaip reketo organizatorius ir kontrabandos bosų bičiulis; įtakingas teisėsaugos pareigūnas K. K., kontrabandininkų bičiulis ir kyšininkas, buvęs KGB darbuotojas, o vėliau Generalinės prokuratūros įtakingas pareigūnas; A. S., pasižymėjęs korumpuotų politikų ir pareigūnų stogas; Aplinkos ministerijoje dirba įtakingas kriminalinis lyderis A. V., žinomas Raudonikio pravarde, pasižymėjęs kaip prekeivis ginklais, o vėliau minimas žemgrobystės aferose. Kokios realios galimybės, kad šie mafijos veikėjai bus šalinami iš atsakingų postų, teisiami, o jų turtas konfiskuotas? Tik sutramdžius šiuos kriminalinio pasaulio buferius įmanoma atkurti tvarką šalyje. Tam, kad šalyje būtų atkurta tvarka, kad būtų sutramdytos klestinčios gaujos ir jų globėjai, reikia ne kosmetinių reformų, o esminių reformų. Tam reikia tiek teisinių reformų, sudarančių sąlygas mafijos pažabojimui, tiek ryžtingos politine valia pasižyminčių politikų ir valstybės pareigūnų veiklos, o svarbiausia visuomenės aktyvumo.
© 2011 XXI amžius
|