2011 m. vasario 9 d.
Nr. 11
(1891)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Renkuosi akmenimis grįstą kelią

Kelios genialaus kūrėjo kūrybinės virtuvės paslaptys

Kompozitorius K. Pendereckis kūrybos metu

Pasaulio muzikos genijus Kšyštofas Pendereckis jau eina 78-uosius metus, bet kol kas nemažina kūrybinės veiklos – komponuoja, diriguoja, ruošiasi muzikos festivaliams ir prižiūri savo didelį parką Luslavicuose (apie 30 km prie Krokuvos). Kompozitorius rašo be pertraukos ir viską suplanuoja – tarsi būtų ne menininkas. Pasak K. Pendereckio, „nuo vaikystės mano laikas buvo visada suplanuotas. Vaikystėje viską planavo senelis. Virš mano lovelės kabėjo lentelė, kurioje buvo parašyta, kurią valandą galiu žaisti (ir tai ne su visais), kada ruošti pamokas, kada skambinti fortepijonu, vėliau griežti smuiku... Jei pratybas atlikinėjau ilgiau, senelis man mokėjo už kiekvienas viršytas penkias minutes. Laiką planuoju iki šių dienų. Planuoju savaitei, mėnesiui, metams, dešimčiai metų. Ir imu tik tokius užsakymus, kuriuos įvykdyti turiu norą ir žinau, kad sugebėsiu atlikti laiku. Negaišinu laiko. Kūryba vyksta tai lengviau, tai sunkiau. Būna dienų, kai tiesiog geriau nepradėti darbo. Tada visai nedirbu. Laimei, tokių dienų mažai pasitaiko. Reikia valandėlę pasėdėti prie švaraus popieriaus lapo. Jei mintys nėra geriausios, tai jų ir nereikia fiksuoti popieriuje. Kartais pasitaiko kūrybinių pauzių, bet ne ilgiau kaip kelios savaitės. Komponuoti moku geriausiai, stengiuosi kuo daugiau darbų nudirbti – juk nežinau, kiek laiko man dar liko. Septyniasdešimt metų rašau muziką, nes pradėjau rašyti penkerių-šešerių. Ir visada turėjau ką pasakyti – geriau, blogiau, bet niekada žemiau to lygio, kurį laikau tinkamu.“


Talentingu artistu būti  trukdo uolios pastangos dažnai rodytis

Dr. Egidijus Mažintas

Prasidėjo atranka į 2011 metų tarptautinį Eurovizijos dainų konkursą. Tačiau žvilgtelkime į praėjusiųjų metų Eurovizijos dainų konkursą, kuriame pergalę nuskynė Vokietijos atstovė Lena, antroji liko Turkija, trečioji – Rumunija. Po finalo paaiškėjo ir pusfinalių balsavimo rezultatai. Lietuva antrame pusfinalyje liko dvylikta. Susumavus bendrus rezultatus, Lietuvos atstovai „In Culto“ Eurovizijoje užėmė priešpaskutinę – 29 – vietą. Eurovizijos konkurse dalyvaujančios šalys nori pritraukti žiniasklaidą ir pristatyti savo atlikėjus. Deja, lietuviškos mėgėjiškos saviveiklos „žvaigždutės“ Eurovizijoje pasirodo nesėkmingai, bet taip ir nesupranta nesėkmingo pasirodymo priežasčių. Duetas Linas ir Simona, kaip ir Laura Čepukaitė, Jeronimas Milius arba didesnė dalis lietuviškų estrados artistų mėgėjų, pademonstravę kosmopolitiškai saloninį vokalą, vanilinę plastiką ir papurškę gausiems žiūrovams dezodorantinę melodiją, ir vėl akivaizdžiai atsiliko nuo nacionalinį etnosą atspindinčių ukrainiečių, serbų, kroatų, albanų, graikų, rusų, latvių, estų ir vokiečių dainų. „Dauguma naujų atlikėjų nepasiūlo nieko naujo, tik bukai bando pataikyti į standartą. Vienintelis kriterijus yra pardavimas, muzika tampa vis labiau panašesnė į higieninį paketą“, – nusivylimo neslėpė dainininkas A. Mamontovas, kuris ir jo suburta grupė „LT United“ taip pat pernelyg nesužavėjo Europos žiūrovų 2006 metais.


Istoriko kun. dr. Jono Matuso įžvalgos

Edmundas Simanaitis

Pseudomoksliškas agresijos maskavimas

Skaitinėdamas 1942 metais išleistą „Lietuvių archyvą“ susidomėjau kun. dr. Jono Matuso straipsniu „Bolševizmo esmė“. Straipsnyje rašoma: „Atsakingi bolševikų agitatoriai, vadinami „raudonieji profesoriai“, brėžte pabrėžia, kad marksizmas-leninizmas-stalinizmas esąs giliausias mokslas, net visų mokslų pagrindas. Kaipgi iš tikrųjų yra? Tuo tarpu turime reikalą su XIX amžiaus vidurio pažiūromis. Bet kultūringoji Vakarų Europa tuos kabinetinius galvojimus ir svarstymus giliai ištyrė ir persijojo per tankų kritikos sietą. Svajones ir melo kombinacijas atmetė, o kas buvo sveiko, priėmė. Priėmė ir pradėjo vykdyti, būtent, ta prasme, kad darbininkų ir apskritai socialinius reikalus pradėjo rūpinti ir tvarkyti valstybiniu mastu. Pavyzdingiausiai darbininkų būklė buvo sutvarkyta Vokietijoje. Pabrėšime, kad tai padaryta dar prieš 1914 metus.“


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija