Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Lietuva. Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Svarbiausia kalbėti vienu balsu

Gintaras Visockas

Jei paklaustumėme lietuvių apie „Gazprom“, greičiausiai išgirstumėme, kad tai yra nedraugiškas, grobuoniškas, antilietuviškas darinys, siekiantis pažaboti Lietuvos nepriklausomybę naudodamasis savo išskirtine monopoline padėtimi ir įžūliai manipuliuodamas kainomis už dujas.

Be abejo, šiuose žodžiuose esama daug tiesos. Tereikia paskaityti kai kurių analitikų per pastaruosius dešimt metų išleistas knygas, kuriose pasakojama, kaip ir kas iš tiesų valdo šią kompaniją. Tačiau ši tema – pernelyg sudėtinga, kad būtų galima pateikti vienareikšmius atsakymus.

Štai žurnalo „Veidas“ užsakymu sausio 31 – vasario 2 dienomis tyrimų bendrovė „Prime consulting“ atliko įdomią apklausą. Apie pusės tūkstančio didžiuosiuose Lietuvos miestuose gyvenančių žmonių buvo teirautasi, ar Lietuvai reikia naujos atominės elektrinės ir kaip Lietuva turėtų bendrauti su „Gazprom“.

Apklausos duomenys tikriausiai daug kam bus netikėti. Maždaug 47 proc. apklaustųjų įsitikinę, esą naujos AE mūsų šaliai nebereikia, ir net 77 proc. respondentų nepritaria aštriai Lietuvos politikų konfrontacijai su „Gazprom“. Tie 77 proc. apklaustųjų mano, jog su „Gazprom“ vadovybe reikia bendrauti diplomatiškai ir rinktis ne kraštutinį radikalizmą, bet ieškoti visoms pusėms priimtino aukso viduriuko.

Labai įdomus ir tame pačiame „Veido“ žurnale paskelbtas interviu su Europos Sąjungos SEMISE vyriausiuoju ekspertu, buvusiu Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininku prof. Vidmantu Jankausku. Jis pastebi, jog magistralinių dujotiekių ir skirstomųjų tinklų atskyrimas įgyvendinant 3-ąją ES energetikos direktyvą labiausiai nepatinka ne „Gazprom“, o „Lietuvos dujų“ bendrasavininkiui Vokietijos E.ON. Esą šios kompanijos, nusipirkdamos „Lietuvos dujas“, nusprendė, kad „Gazprom“ pinigus uždirbs pardavinėdamos dujas, o E.ON – eksploatuodamos dujotiekius. Todėl, prof. V. Jankausko įsitikinimu, dėl atskyrimo labiausiai nepatenkinti ne rusai, o vokiečiai. Toji vokiečių kompanija, pasirodo, labai panašių problemų turi ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje.

Tačiau štai čia ir pastebimi kardinalūs lietuviški bei vokiški skirtumai. Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai kantriai ir geranoriškai tariasi su E.ON, kaip pasielgti, kad kompanija turėtų kuo mažiau nuostolių. O Lietuvos Vyriausybė su E.ON ne tik neina į derybas, bet net renkasi vokiečiams nepalankiausią variantą.

Taigi kyla natūralus klausimas: kodėl Lietuvos premjeras Andrius Kubilius neieško galimybių sušvelninti E.ON bėdas? Sąmoningai ar nesąmoningai antivokiškai, jei kalbėsime vaizdžiai, elgiasi mūsų Ministras Pirmininkas? Kokią Lietuva turės naudą įspeitusi į kampą vokiečių kompaniją? Kam naudinga tokia lietuvių laikysena?

„Gazprom“ padėtis šiandien, remiantis „Veide“ skelbiama informacija, nepavydėtina: smarkiai krito dujų vartojimas daugelyje Europos šalių, todėl didieji dujų pirkėjai bei vartotojai iš visų pusių atakuoja reikalaudami sumažinti dujų kainas. Siekiama, kad „Gazprom“ kainą sumažintų ne keliais rubliais, bet žymiai daugiau. Bendrovė nūnai turi problemų ir Italijoje. Ši šalis „Gazprom“ vadovybę padavė į tarptautinį Arbitražo teismą, didelių kainų nebenori mokėti ir Bulgarija, kuri visą laiką buvo laikoma Rusijai itin palankia valstybe.

Kita „Gazprom“ bėda ta, kad kai kurios valstybės sėkmingai įgyvendina skalūninių dujų išgavimo technologijas ir savo teritorijoje sparčiai statosi suskystintų dujų terminalus. Tokių terminalų Europoje netrukus bus pastatyta dešimtys, jei ne šimtai. Tačiau tie, kurie nūnai „Gazprom“ spaudžia į kampą, kažkodėl nenori žinoti, jog egzistuoja net trys būdai, kaip išnarplioti dujų Gordijaus mazgą. Prof. V. Jankauskas įsitikinęs, kad galima be didelių pykčių atskirti dujas tiekiančias ir dujas transportuojančias bendroves. Pirmas variantas: dujas tiekiančios ir dujas transportuojančios bendrovės turi skirtingus savininkus. Antrasis variantas: savininkas lieka tas pats, tačiau dujotiekius valdo bei jais naudojasi kitiems savininkams priklausanti įmonė. O trečiasis variantas štai toks: savininkas lieka tas pats, bet jis įkuria atskirą dujotiekių valdymo kompaniją, kuriai niekas negali daryti įtakos.

Prof. V. Jankauskas nesupranta, kodėl Lietuva žūtbūtinai siekia atskirti dujų tiekimą nuo transportavimo, skaidydama „Lietuvos dujų“ nuosavybę. Čia jis kaip iškalbingą pavyzdį į pagalbą pasitelkia Bronislovo Lubio valdomą „Achemą“. „Achema“ perka dujas nepriklausomai nuo „Lietuvos dujų“, naudojasi vamzdynais, nors nuosavybės ir neturi. Išvada tokia: išskaidymo sistema veikia, nes „Gazprom“ nepajėgia vienašališkai kelti dujų transportavimo kainų.

Kad „Gazprom“ tema šiandien Lietuvoje labai populiari, byloja ir per LRT neseniai parodyta Rimgaudo Geleževičiaus diskusijų laida „Tarp Rytų ir Vakarų“, kurioje dalyvavo Seimo nariai Jurgis Razma ir Kęstutis Daukšys bei žurnalistas Arūnas Brazauskas. Pirmiausia laidos vedėjas pabandė išsiaiškinti, ar tiesa, kad Lietuvos Vyriausybė demonstratyviai nesišneka su „Gazprom“ ir nesileidžia į jokias derybas. Jo žiniomis, vienas „Gazprom“ vadovas praėjusią savaitę viešai pareiškė, kad Lietuvos premjeras vengia kontaktų su „Gazprom“ vadovais. Tuo tarpu A. Kubiliaus atstovai tvirtina priešingai: esą praėjusių metų gruodžio 9-ąją oficialusis Vilnius susitarė susitikti su „Gazprom“ lyderiais, bet šie, iš pradžių pažadėję atvykti, į susitikimą neatvyko. Darbo partijos atstovo K. Daukšio nuomone, Lietuvos Vyriausybei reikia derėtis dėl pagrindinio klausimo: ar mes galime gauti pigesnių dujų už, sakykim, baltarusius, latvius, ar negalime. Štai toks rūpestis turėtų kamuoti mūsų ministrų kabinetą. Mūsų Vyriausybei neturėtų būti gėda pasišnekėti su „Gazprom“ vadovais, nors bendrovės rangas ir žemesnis. Žinoma, Lietuvos Vyriausybei labiau tiktų dėl dujų kainų derėtis tiesiogiai su Rusijos Vyriausybe arba bent jau su Rusijos Vyriausybės ministru, atsakingu už „Gazprom“ veiklą ir dujų pardavimą, bet esant reikalui lietuvių politikams būtų galima pabendrauti tiesiogiai ir su „Gazprom“.  Jei nėra noro įsigyti dujų kuo mažesnėmis kainomis, tai nebus ir derybų.

Seimo nario Jurgio Razmos tvirtinimu, su „Gazprom“ deramasi, ir pačiu aukščiausiu lygiu, ir įsiklausoma į visus jų peršamus variantus. Pavyzdžiui, dėl dujų tiekimo prieš keletą metų buvo tiesiogiai kalbėtasi net su Rusijos premjeru Vladimiru Putinu. Tačiau J. Razma pripažįsta, kad „kalbėjimosi erdvė – labai sudėtinga“, nes Lietuvą į ne itin palankias sąlygas įspraudė ankstesnė socialdemokratų valdžia, sutikusi su formule, pagal kurią nustatoma dujų kaina. Šiandien toji formulė, pasirodo, Lietuvai nenaudinga. Nūnai Lietuva perka mažiau dujų, nei buvo įsipareigojusi. Ką mainais už tai Lietuva gali pažadėti? Oficialusis Vilnius nuolaidų, kurios tenkintų „Gazprom“, negali pažadėti. Nebent politinių nuolaidų, kas Lietuvai absoliučiai nepriimtina.

Parlamentaro J. Razmos įsitikinimu, pats svarbiausias uždavinys – su „Gazprom“ kalbėtis vienu balsu. Būtų geriausia, jei visi, ir konservatoriai, ir darbiečiai, ir liberalai, slapta, už uždarų durų pasiginčiję, su „Gazprom“ išėję derėtis kalbėtų tarsi vienas kumštis. Dabar tokios vienybės nėra, ir „Gazprom“ analitikai šiuos vidinius lietuvių nesutarimus sumaniai išnaudoja. J. Razmos įsitikinimu, socialdemokratai tarsi nori iš „Gazprom“ prašyti kažkokių malonių, kurių neva sulaukė estai ir latviai. Tokia dilemos traktuotė, jo manymu, yra neteisinga.

Laidos vedėjas R. Geleževičius pastebėjo, jog pasirašydami sutartis su „Gazprom“ mes įsipareigojome pirkti kasmet po 5 milijardus kubinių metrų dujų. Tuo tarpu šio įsipareigojimo šiandien nesilaikome, nes dujų perkame beveik dvigubai mažiau.

Žurnalistas Arūnas Brazauskas teigė, jog sutarčių nesilaikymas yra blogas dalykas. Tokiais atvejais tėra vienintelė išeitis: ieškoti juridinių galimybių, kaip teisiškai pakeisti plėšikiškas sąlygas. Žurnalisto A. Brazausko nuomone, pirmiausiai reikėtų jaudintis dėl to, kad premjeras A. Kubilius nesidera su sava kompanija – „Lietuvos dujomis“. Ir nereikia mistifikuoti suskystintų dujų terminalo, kurį turėti – gerai, bet jis esminių negerovių niekad nepanaikins.

Parlamentaras K. Daukšys priekaištavo konservatoriams dėl sumažėjusio dujų pirkimo. O dujų mažiau perkama dėl to, kad konservatoriai nekuria naujų firmų, įmonių, gamyklų. Žodžiu, ūkis nesiplečia, ir valstybei nereikia tiek daug dujų, kaip manyta anksčiau. Seimo narys taip pat pabrėžė, kad 2010 metais latviai mokėjo maždaug 15 proc. mažiau už dujas nei mes, lietuviai, o latvių pramonės įmonės – apie 10 proc. mažiau už dujas. Ką tai reiškia? Latviams lieka daugiau pinigų, o Latvijos įmonės turi mažesnių išlaidų. Lietuvos Vyriausybė turėtų išanalizuoti latvių pavyzdį.

Žurnalistas A. Brazauskas pastebėjo, jog suskystintų dujų terminalas Lietuvoje esminių problemų nepašalins. Juk jį įrengus dujų poreikis nepadidės ir dujos neatpigs. Lietuvos politikai, kurie džiūgauja dėl terminalo, neturi supratimo, kokia jo paskirtis. Terminalas – tarsi brangiai kaštuojantis lėktuvnešis, kuris garantuoja saugumą tik tam tikromis sąlygomis. Suskystintų dujų terminalas Lietuvai labai pravers tik tuo atveju, jeigu, sakykim, Baltarusija dėl politinių ar finansinių sumetimų arba techninės avarijos nustos tiekti dujas. Tačiau jeigu nėra tokių kataklizmų, terminalas tarsi ir nereikalingas.

Kad sunku susigaudyti, kas teisus šiuose ginčuose, byloja net ir nesutarimai, kiek iš tiesų mes mokame už dujas. Vieni laidos dalyviai teigė, kad mes už tūkstantį kubinių metrų dujų mokame apie 350 eurų, o vokiečiai už tą patį kiekį dujų – tik 200 eurų. Nors dujų tiekimas į Vokietiją, vadovaujantis sveiku protu, turėtų būti brangesnis – didesnis atstumas. Oponentai įrodinėjo, jog mes už 1000 kubinių metrų mokame 320 eurų, o vokiečiai – 220 eurų, o šiemet šios kainos beveik susilygino. Šiandien vidutinė kaina visoje Europoje – apie 350 eurų už 1000 kubinių metrų.

Parlamentaras J. Razma įsitikinęs, jog Lietuvoje dujų tiekėjas turi išskirtines monopolines sąlygas, todėl nenori eiti į konkurencinius sandorius. Konservatoriai niekada neverkšleno dėl sunkių derybų su „Gazprom“, bet jie nesutinka ir nusileisti. Juk „Gazprom“ nenori prekiauti civilizuotai.

Žodžiu, nustatyti, kas gi kaltas šiame trikampyje, kuriame žaidžia Europa, Lietuva ir „Gazprom“, – labai sudėtinga. Nereikia pamiršti, jog šiandieniniame pasaulyje dovanų nebūna – nebent sūris pelėkautuose. Negalima ignoruoti ir aplinkybės, jog Europa siekia pažaboti monopolijas, o šių monopolijų lobistai rezga intrigas. Čia esama jėgų, kurios norėtų Lietuvą supriešinti ir su Europa, kuri neva tenkina tik savo didžiųjų monopolistų interesus, ir su Rusija, kuri per dujas ir naftą trokšta išplėšti iš Lietuvos kai kurių politinių dalykų. Parlamentaro K. Daukšio teigimu, didžiausia Lietuvos bėda ta, kad mes net nežinome, kokie mūsų interesai ir kaip jų derėtų siekti. O kai nežinai, kas tau naudinga ir kaip tos naudos siekti, beprasmės bet kokios derybos ir bet kokios partnerių paieškos.

Ar Lietuva tikrai nežino, koks  turėtų būti jos požiūris į rusiškas dujas ir rusišką naftą?..

© 2011 „XXI amžius“