| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Renkuosi akmenimis grįstą kelią Kelios genialaus kūrėjo kūrybinės virtuvės paslaptys
Pasaulio muzikos genijus Kšyštofas Pendereckis jau eina 78-uosius metus, bet kol kas nemažina kūrybinės veiklos komponuoja, diriguoja, ruošiasi muzikos festivaliams ir prižiūri savo didelį parką Luslavicuose (apie 30 km prie Krokuvos). Kompozitorius rašo be pertraukos ir viską suplanuoja tarsi būtų ne menininkas. Pasak K. Pendereckio, nuo vaikystės mano laikas buvo visada suplanuotas. Vaikystėje viską planavo senelis. Virš mano lovelės kabėjo lentelė, kurioje buvo parašyta, kurią valandą galiu žaisti (ir tai ne su visais), kada ruošti pamokas, kada skambinti fortepijonu, vėliau griežti smuiku... Jei pratybas atlikinėjau ilgiau, senelis man mokėjo už kiekvienas viršytas penkias minutes. Laiką planuoju iki šių dienų. Planuoju savaitei, mėnesiui, metams, dešimčiai metų. Ir imu tik tokius užsakymus, kuriuos įvykdyti turiu norą ir žinau, kad sugebėsiu atlikti laiku. Negaišinu laiko. Kūryba vyksta tai lengviau, tai sunkiau. Būna dienų, kai tiesiog geriau nepradėti darbo. Tada visai nedirbu. Laimei, tokių dienų mažai pasitaiko. Reikia valandėlę pasėdėti prie švaraus popieriaus lapo. Jei mintys nėra geriausios, tai jų ir nereikia fiksuoti popieriuje. Kartais pasitaiko kūrybinių pauzių, bet ne ilgiau kaip kelios savaitės. Komponuoti moku geriausiai, stengiuosi kuo daugiau darbų nudirbti juk nežinau, kiek laiko man dar liko. Septyniasdešimt metų rašau muziką, nes pradėjau rašyti penkerių-šešerių. Ir visada turėjau ką pasakyti geriau, blogiau, bet niekada žemiau to lygio, kurį laikau tinkamu. Visada smalsu pažvelgti į kūrybos vidaus mechanizmą... Kompozitorius K. Pendereckis sako, kad daug kas įvyksta intuityviai arba automatiškai. Tai tarsi klaidžiojimas labirinte. Jame negalima eiti tiesiu keliu. Reikia grįžti, eiti į šalį, atverti įvairias duris... Į tikslą veda vingiuotas kelias. Tuo remiasi ir kūrybinis procesas, galynėjimasis su besipriešinančia medžiaga. Pasipriešinimas būna visados. Net tada, kai, regis, viskas vyksta lengvai, reikia rasti formą, struktūrą, negalima improvizuoti. Nepripažįstu improvizacijos. Kūrėjas turi kalbą, kuria naudojasi. Kitaip kūrinio kokybė priklausytų nuo atsitiktinumo, o taip negali būti. Ankstyvuosius metus praleidau, žinoma, mokydamasis visko, ko buvo galima, atskirai dar polifonijos. Tuo mane užkrėtė mano profesoriai. Tuomet stengiausi išlavinti savo muzikinę kalbą įvairiose plokštumose. Todėl rašau lygiagrečiai aprėpdamas kompozicijos visumą. Tik tuomet galima pradėti gvildenti atskirus elementus. Apie 1950 metus pradėjau grafiškai vaizduoti kūrinius ne gaidose, tik kaip bemaž plastišką viziją. Be abejo, tai buvo dalykai, suprantami tik man pačiam. Toks eskizas rodė vidines kūrinio proporcijas. Tai būdinga tik man, ne kiekvienas taip rašo, tačiau man grafiškos proporcijos muzikoje pasiteisina. Tai ne tapybos proporcijos, teisingiau ištraukos, pastabos, abstrakciniai ženklai, daugeliui žmonių nesuprantami. Taip yra todėl, kad dauguma mano kūrinių yra didelės apimties: simfonijos, oratorijos, operos, instrumentiniai koncertai, kurie dažniausiai primena simfonijas. Turiu tokį sugebėjimą, sugebu aprėpti didelę apimtį. Panašiai yra su žeme. Pirkau 3,5 ha žemės su dvareliu ir ūkiniu pastatu. Vėliau parengiau 30 ha parko projektą. Po 40 metų parkas jau klesti, nes jį projektavau ir kaimynystėje buvusių žemių plote. Po derybų nusipirkau tas žemes. Tai savotiška dendrologijos kolekcija. Radau savitą savąją muzikinę kalbą. Gimtinėje (Dembicoje K. D.) su muzika kontaktą turėjau tėvo dėka: jis buvo advokatas ir žavėjosi klasikine muzika, grojo smuiku. Retkarčiais važiuodavome į Krokuvą klausytis simfoninės muzikos koncerto. Iki septyniolikos metų amžiaus buvau savamoksliu. Vėliau Krokuvoje mokiausi muzikos, griežti smuiku. Muzikos teorijos prof. Pranciškus Skolyševskis manyje pamatė kompozitorių ir įtikino, kad veltui gaištu laiką smuikui privalau užsiimti kompozicija. Pradžioje norėjau pramokti visko, ypač stropiai studijavau kontrapunktą. Mane stebino, kaip galima girdėti keletą balsų vienu metu, kurie kartu kuria prasmę... 1950 metais iš Lenkijos negalima buvo išvykti, nebent jei bendradarbiauji su saugumu. Kasmet siunčiau savo kūrinius į šiuolaikinės muzikos centrą Darmštatą (VFR), o pastarasis man skirdavo stipendiją, bet paso kelionei negaudavau. 1959 metais išgirdau apie jaunųjų kompozitorių konkursą. Pagrindinis prizas išvyka į Vakarus. Antra premija kelionė į liaudies demokratijos šalis. Man pavyko. Laimėjau pirmą premiją ir dvi antrąsias. Tai buvo laikas, kai šiuolaikinė muzika pradėjo skambėti Lenkijoje. Tuo laiku mano muzikinė kalba visiškai pakito. Per pastaruosius metus mane domino Stravinskio, Bartoko, XX amžiaus kūrėjų kūryba. Mano Posmus, kurie buvo atlikti Varšuvos rudens festivalyje, vokiečių leidėjas įtraukė į katalogą. Laimėjau tris apdovanojimus ir tada supratau, kad galiu pradėti rašyti absoliučiai savu stiliumi. Ir taip esti iki šių dienų esu visiškai nepriklausomas nuo to, kas vyksta pasaulyje. Geriau pirmiausiai kažko išmokti, kad paskui galėtum žymėti savo kelią. Vėl grįžtu prie labirinto: niekuomet neinu tiesiu keliu, pasuku į šoną. Sąmoningai pasirenku akmenuotus kelius, vedančius į įkalnes. Niekada nepriklausiau jokiai muzikinei grupuotei. Pirmiausiai išmokau visko, nes reikia šito išmokti, o paskui atmesti ir eiti savuoju kūrybos keliu. Pastaruoju metu visi mano studentai pradėjo rašyti kompiuteriais. Kompozitoriaus vaizduotė nelabai jau reikalinga: mašina sugeba stimuliuoti, pateikti naujas mintis. Mašinoje galima tikrintis sprendimus, bet tai ne tas pats kūrinį pirmiausiai reikia išgirsti, išgyventi, išjausti ir tik tuomet užrašyti. Meno plėtra nesirenka tiesaus kelio, tik siūlo, atveria duris: galima atrasti kažką, kas buvo atrasta, nors kitaip. Avangardas turėjo stilių. Jis buvo susijęs su technikos atradimais, po kurių pradėjo populiarėti elektroninė muzika. Kai tik atsirado Lenkijos radijo eksperimentinė studija, iškart į ją patekau. Pradėjau komponuoti. Ir jeigu ne laikas, praleistas šioje studijoje, nebūčiau parašęs tokių kūrinių kaip Rauda arba Polimorphia. Rauda net neskamba kaip styginių orkestras greičiau tai elektroninė muzika. Ir ji atsirado dėl mano patyrimo eksperimentinėje studijoje. J. S. Bachą vertinau ir vertinu kaip nepasiekiamą pavyzdį. Sunku vertinti, nes kaip galima komponuoti nežinant Bacho, Palestrinos ar Monteverdžio, romantikų? Buvau visada užsispyręs, tikėjau savimi. Pasikeitė mano nuomonė apie romantikus. Man atrodė, kad P. Čaikovskis yra cukrinė, pigi, banali muzika, tačiau vėliau suvokiau, kad jis didis kompozitorius, iš kurio galima daug ko išmokti, pavyzdžiui, instrumentuotės. Kai pasiekiau Kristaus amžių, parašiau Pasiją pagal šv. Luką tai tematika, kurios po Bacho niekas nesiryžo liesti. Kompozitorius Kšyštofas Pendereckis muziką rašo išimtinai tik pagal užsakymą. Per metus kūrėjas gauna apie 20 ir daugiau užsakymų. Pasak muzikos genijaus, visi žymieji kompozitoriai rašė pagal užsakymą J. S. Bachas, V. A. Mocartas ir kiti. Pagal žurnalą Newsweek Polska parengė Kazimieras Dobkevičius
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |