|
Istoriko kun. dr. Jono Matuso įžvalgos
Edmundas Simanaitis
Pseudomoksliškas agresijos maskavimas
Skaitinėdamas 1942 metais išleistą Lietuvių archyvą susidomėjau kun. dr. Jono Matuso straipsniu Bolševizmo esmė. Straipsnyje rašoma: Atsakingi bolševikų agitatoriai, vadinami raudonieji profesoriai, brėžte pabrėžia, kad marksizmas-leninizmas-stalinizmas esąs giliausias mokslas, net visų mokslų pagrindas. Kaipgi iš tikrųjų yra? Tuo tarpu turime reikalą su XIX amžiaus vidurio pažiūromis. Bet kultūringoji Vakarų Europa tuos kabinetinius galvojimus ir svarstymus giliai ištyrė ir persijojo per tankų kritikos sietą. Svajones ir melo kombinacijas atmetė, o kas buvo sveiko, priėmė. Priėmė ir pradėjo vykdyti, būtent, ta prasme, kad darbininkų ir apskritai socialinius reikalus pradėjo rūpinti ir tvarkyti valstybiniu mastu. Pavyzdingiausiai darbininkų būklė buvo sutvarkyta Vokietijoje. Pabrėšime, kad tai padaryta dar prieš 1914 metus.
Vyresniųjų kartų tautiečiai puikiai atmena, kad sovietmečiu propagandinis marksizmo-leninizmo pseudomokslas buvo aukštojo mokslo programų privalomoji sudėtinė dalis. Tačiau neteko sutikti aukštąjį mokslą išėjusių tautiečių, kurie kasdieniniame darbe remtųsi ar vadovautųsi Markso-Engelso-Lenino citatomis ar sovietiniu šventraščiu tapusiu Trumpuoju VKP (b) kursu (VKP (b) visuotinės komunistų partijos (bolševikų)).
Rytų agresoriaus siekiai
Kaip garbusis istorikas vertina Rytų šalyje vykusius perversmus, neramumus ir karus?
Cituoju minėto straipsnio ištraukėlę: Jei dabar imsime Rusiją, tai šis kraštas visuomet nuo Vakarų Europos buvo atsilikęs mažiausia 100 metų. O vadinamo marksizmo-bolševizmo atžvilgiu ji, it vaikas motinos sijono, įsikibusi laikosi pasenusios teorijos. (...) Reikia sutikti, kad bolševikų vadovai yra be galo gudrūs ir sukti. Jie negalėjo nesuprasti, kad valstybę ir visuomenę gali valdyti tik inteligentai, t. y. išmokslinti vyrai. Taip buvo ir bus. Dėl to jie galvotrūkčiais pradėjo formuoti naują inteligentiją, anot jų, sovietinę inteligentiją. Pasiskelbė didžiausiais švietimo globėjais. (...) Ypatingai buvo globojami žurnalistai, rašytojai, įvairių sričių menininkai. Mat jų dirbamas darbas lengviausiai gali būti nukreiptas į propagandą.
Sluoksniuoto melo politika
Nesileidžiant į platesnę diskusiją su autoriumi, naudinga pažvelgti jo akimis į sovietinę propagandą: Melas ant melo ir ant to melo dar vienas melas... Taip galima tarti pagal lietuvišką liaudies dainelę. Tik pasižiūrėkim į Rusijos bolševikų šūkius: Mes visko turime, Mūsų technika susilygina su Europos ir Amerikos technika. Raudonoji armija nenugalima, Mūsų lėktuvai pralenkia geriausius vokiečių lėktuvus, Maskva viso pasaulio darbininkų sostinė, o Stalinas jų vadas.
Straipsnio autorius tiksliai atspindi Lietuvos visuomenės nuotaikas, kai raudonąjį okupantą keitė rudasis ir vėl atvirkščiai. Bet istorikas toli gražu ne viską pasako dėl suprantamų priežasčių. O tie nutylėjimai ne mažiau reikšmingi ir svarbūs ne tik to meto bendrapiliečių kartai, kurios atstovų tolydžio mažėja, bet ir nūdienos jaunesnėms kartoms. Kun. dr. J. Matusas tikriausiai žinojo ar nujautė Stalino ir Hitlerio suokalbio agresyvių planų turinį, nulėmusį Antrojo pasaulinio karo pradžią ir Baltijos valstybių okupaciją, tačiau 1942 metais Vermachto užimtame krašte skelbti tiesą apie suokalbio tikslus buvo neįmanoma. Agresoriai galynėjosi tarpusavyje.
Kapitalistinio apsupimo baubas
Dar viena citata iš minėto straipsnio: Bolševizmo atsakingi asmenys nuolat kalė į galvas kapitalistinio apsupimo žodį. Paprasta kasdienine kalba tai reiškia, kad visos kaimynės valstybės yra priešai. Toliau buvo argumentuojama, girdi, nepanaikinus kapitalistinio apsupimo, Rusijos bolševizmas negali visai tarpti. Kelia pagarbų nusistebėjimą kunigo istoriko J. Matuso įžvalga. To meto stalinistinė Rusija, prisidengusi Sovietų Sąjungos iškaba, ir hitlerinė Vokietija savo kaimynų atžvilgiu vykdė agresyvią imperinę politiką. Nusikalstamą veiką silpnesnių kaimynų atžvilgiu sovietai maskavo tariamais vadavimais iš kokio nors jungo (kapitalistų, buržujų, nacionalistų, fašistų ir pan.). Savo ruožtu iš Berlyno nacių ruporai nuosekliai skleidė paistalus apie neva kuriamą naująją Europą, kurioje tik arijams bus gera gyventi.
Abu režimai vykdė agresyvią imperinę politiką tiek pavieniui, tiek ir sutartinėmis pastangomis. Ryškiausias sutartinio bendradarbiavimo pavyzdys jau minėtas slaptas 1939 m. rugpjūčio 23 dienos suokalbis Kremliuje. Būtent ten ir tada sovietų ir nacių totalitarinių režimų vadeivos pasidalijo Rytų Europos valstybių teritorijas ir sutarė pradėti Antrąjį pasaulinį karą, užpuldami Lenkiją.
Užnovijos krašto sūnus žymus istorikas
Jonas Matusas (18991962) gimė Vaiguviškiuose, Plokščių vls., Šakių aps. Mokėsi Vilkaviškio kunigų seminarijoje, 1924 metais įšventintas kunigu. 19241930 metais studijavo VDU, apgynė istorijos daktaro laipsnį. Dėstė Lietuvos kultūros, Lietuvos pajūrio ir Prūsų žemių istoriją. 1945 metais pasitraukė į Vakarus, 1948 metais persikėlė į JAV. Svarbiausi jo parašyti veikalai: Klaipėdos atvadavimas (1930), Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas (1937), Švitrigaila, didysis Lietuvos kunigaikštis (1938), Lietuvių kultūra senais laikais (1939), Šaulių sąjungos istorija (1939), Tautos nepriklausymo pagrindai (1940), Senovės prūsų žemės nukariavimas (1940) ir kt.
Ne visiems dr. J. Matuso čia nepaminėtiems teiginiams pritarti galėčiau, tačiau lenkiuosi Jo atminimui ir darbams, atspindėjusiems tuometinės visuomenės šviesią viltį, paremtą tikėjimu Lietuva atkurs agresorių sutryptą valstybingumą. Laukti to teko pusę amžiaus.
© 2011 XXI amžius
|