| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Per bolševizmo imperijos geležinę uždangą be Glavlito cenzūros ir KGB kontrolės Jonas ČESNAVIČIUS
Bolševikų okupuotoje Lietuvoje turbūt visi žinojo, kad iš užsienio transliuojamos radijo laidos lietuvių kalba, tačiau niekas nedrįsdavo viešai įsijungti radijo imtuvą ir klausytis tų laidų. Žmonės žinojo, kad kiekviename kolektyve gali būti skundikas (rusiškai vadintas stukač) ar saugumietis. Ir šiaip iš burnos išskridusį žodį nežinia kas gali nugirsti. Be to, sovietinė žiniasklaida, partijos politika vykdė pašėlusią propagandą prieš specialiąsias užsienio radijo laidas sovietijos lageriui (taip jie patys savo imperiją vadino). Spaudoje retkarčiais pasirodydavo straipsniai su antraštėmis: Užnuodyti balsai, Šmeižikai iš Miuncheno, Tas melagis Vatikano radijas, Ko siekia veltėdžiai? ir pan. Juose buvo tvirtinama, kad Laisvosios Europos ir Laisvės radijų propaganda mažai kuo skiriasi nuo Gebelso propagandos, kad užsienio radijo stotyse dirba visokio plauko antikomunistai, kariniai nusikaltėliai, uždarytų fašistinių ir profašistinių partijų vadai ir nariai. Žmonės privalėjo tikėti tik tuo, ką skelbė SSKP politinis biuras, partijos plenumų nutarimai, partijos generalinė linija, suvažiavimų programos ir jos propagandiniai ruporai. LTSR tas funkcijas atliko laikraštis Tiesa, vadovaujamas vyr. redaktoriaus G. Zimano ir kitų aršių melo propagandos pakalikų, žurnalas Komunistas ir Komjaunimo tiesa. Visa žiniasklaida privalėjo nenukrypstamai vadovautis centrinių organų skelbiamomis dogmomis. Darbovietėse būdavo primygtinai reikalaujama prenumeruoti sovietinę spaudą tuo rūpinosi partiniai ir komsomolo aktyvistai. Tarnautojams ir darbuotojams dėl šventos ramybės tekdavo užsiprenumeruoti tuos vos dvi kapeikas kainuojančius periodinius leidinius. Tarp sąmoningumo nepraradusių žmonių kur kas populiaresni buvo žurnalai Mokslas ir gyvenimas, Kultūros barai, Literatūra ir menas, Nemunas, Mūsų girios, Gimtasis kraštas (pradžioje jis buvo skirtas tik užsienio lietuviams), Šluota, Mokslų Akademijos darbai, Istorijos instituto leidiniai, Kraštotyra... Nors ir minėtuose leidiniuose buvo nutylimi ir klastojami įvykiai ir faktai, bet juose buvo galima rasti ir kultūrinės, pažintinės informacijos, pasisakymų tarp eilučių ar kartais vos Glavlito (cenzūros institucija) toleruotinų publikacijų. Tuos, kuriuos daugiau domino politiniai klausimai, pavergtos tėvynės ateitis, informacijos spragą buvo galima papildyti užsienio radijo transliacijų žiniomis. O tą funkciją lietuvių kalba nuosekliai teikė Amerikos balsas, Romos radijas, Laisvoji Europa, Vatikano radijas ir kitos smulkesnės stotys. Čia neminėsiu transliacijų rusų kalba, kurios Lietuvoje taip pat buvo plačiai žinomos ir klausomos. Ginkluotam pasipriešinimui praktiškai sunykus ir Lietuvą nuo Vakarų pasaulio aklinai izoliavus geležine uždanga, vieninteliu informacijos šaltiniu liko specialios užsienio radijo laidos. Vakarams nepripažįstant Baltijos valstybių sovietizacijos teisėtumo ir inkorporavimo į SSRS sudėtį, ideologinis karas ir diplomatinė kova tęsėsi, tačiau frontas persikėlė į eterį. Prasidėjo ginklavimosi varžybos. Bolševizmas, negalėdamas atremti istorinės tiesos, griebėsi brutaliausios priemonės užčiaupti burnas. Kremliaus ideologai siekė nuslopinti užsienio radijo stočių veiklą ir tam skyrė milžiniškas lėšas. Tuoj po karo radijo slopintuvai atsirado Vilniuje ir Kaune, vėliau ir kituose miestuose. Iki nepriklausomybės atstatymo LTSR veikė penkios užsienio radijo slopinimo stotys, neskaitant žinybinių ir tolimo veikimo slopintuvų, dengiančių LTSR teritoriją. Užsienio radijo slopinimas būdingiausias totalitariniams, komunistiniams režimams (SSRS ir kitoms Varšuvos sutarties dalyvėms). Radijo bangas slopino kai kurios Pietryčių Azijos ir įvairiais laikotarpiais tarpusavyje kariaujančios valstybės. Tačiau nė viena valstybė negalėjo prilygti Sovietų Sąjungai pagal teritorijos plotą, slopinamų radijo bangų kiekį, slopinimo trukmę ir finansavimo išlaidas. Ta veikla ypač suaktyvėjo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Varšuvos sutarties bloke šeštajame dešimtmetyje veikė beveik du tūkstančiai trumpų bangų radijo siųstuvų, slopinusių užsienio radijo stočių laidas. Tų siųstuvų galingumas beveik dvigubai viršijo slopinimo stočių galingumus. Tyrinėtojų nuomone, radijo trukdžių priemonės neduodavo pageidaujamo efekto, o išlaidos pageidaujamo rezultato. Panašus vertinimas, kaip pasityčiojimas iš Kremliaus ideologinės veiklos, dažnai nuskambėdavo Svobodos (rusų kalba) radijo laidose. Ir tai buvo tiesa, nes baimindamiesi užsienio informacijos įtakos Kremliaus ideologai retkarčiais (su trumpalaikėmis išimtimis) reikalavo plėsti slopinimo bangų kiekį, didinti slopintuvų skaičių ir jų galingumą. Visa tai tęsėsi iki 1988 metų pabaigos, kuomet piratavimas radijo eteryje galutinai buvo sustabdytas. Užsienio radijo laidomis pradėjau domėtis dar būdamas jaunuolis. Anuomet ne viskas priklausė nuo noro, polinkio viską lėmė sovietinio gyvenimo aplinkybės. Tad ir tas klausymas buvo fragmentiškas. Apytiksliu paskaičiavimu užsienio radijo laidų (įskaitant transliacijas rusų kalba) klausymui nuo septintojo dešimtmečio pabaigos iki 1988 metų skyriau ne mažiau 12 tūkstančių valandų. Tai buvo pats įdomiausias mano laisvalaikio užsiėmimas. Sovietijos miestuose svarus gyventojų procentas, ypač jaunimo, gyveno bendrabučiuose. Radijo paslaugos daugiabučiuose ir privačiuose namuose buvo tiekiamas laidiniu būdu įvadas, rozetė. Įsigijai garsiakalbį (rusų kalba vadintą govorilka) ir klausykis tą vienintelę radijo programą. Vėliau atsirado garsiakalbiai-imtuvai su keliomis laidinėmis programomis. Pramoniniai autonominiai radijo imtuvai buvo lempiniai. Jų vien anodinės baterijos svėrė kilogramus. Tinkliniai (220 V) radijo aparatai taip pat buvo griozdiški ir mažai kas juos turėjo, o valdiškus, esančius raudonuosiuose kampeliuose (speciali bendrabučių patalpa agitacinei propagandai, susirinkimams), nors ir likus vienam, įsijungti buvo rizikinga, nes bet kuriuo momentu galėjo įeiti pašalinis žmogus. Tik Rygoje pradėjus gaminti tranzistorinius radijo imtuvus VEF (Rygos radijo gamykla), užsienio radijo laidų klausytojų žymiai padaugėjo, nes šie radijo imtuvai jau buvo portatyviniai. Tuomet aš jau buvau baigęs politechnikumą ir dirbau Vilniaus kino direkcijoje techniniu vadovu, inžinieriumi. Turėjau supratimą apie radijo techniką, pats galėjau pasidaryti nesudėtingą radijo imtuvą ir taisyti pramoninius garso stiprintuvus. Buvo septintojo dešimtmečio pabaiga. Tuo metu užsienio radijo laidų klausymas man tapo kasdienybe. Dažnai išgirstą žinutę pasižymėdavau užrašų knygutėje. 1970 metais kilo mintis įdomesnę informaciją, faktus įrašytį į magnetofoną. Nusipirkau Elfos gamyklos magnetofoną ir jį permontavau, o dėl patogumo pasidariau jį valdomą kojos pedalu. Taip ir prasidėjo mano nelegali veikla. Turėjau pakankamai valios apie tai niekam neišsipasakoti, o žiniomis dalintis, jas skleisti tik žodžiu ir tik tarp patikimų žmonių. Jeigu bolševikų imperijoje radijo imtuvus su trumpų bangų kontūrais būtų atsisakyta gaminti (o toks sumanymas buvo), tai užsienio radijo informacijos vis tiek būtų priimamos ir jų klausomasi. Sovietinės radijo detalės, palyginti su vakarietiškomis, buvo stambių gabaritų. Radijo imtuvų schemų montavimo technologijos dar buvo menkai pažengusios. Montuoti radijo detales buvo galima naudojantis paprastu buitiniu elektriniu lituokliu. Lietuvoje buvo pakankamai išsilavinusių radijo inžinierių, krautuvėse ir pašto dėžutėse (ir grobstymui!) radijo detalių netrūko. Taigi užsienio radijo bangos pro sovietinę blokadą prasiverždavo. Ir tai paliudija žemiau pateikta radijo įrašo išklotinė. Tuo pačiu tai patvirtina laisvojo pasaulio (JAV ir kitų Vakarų Europos šalių) paramą Baltijos valstybių valstybingumo klausimu. Beje, žemiau pateikta išklotinė ne visuomet atspindi visų kitų laidų girdimumo kokybę. Užsienio radijo transliacijų girdimumas priklausė nuo gamtinių sąlygų: paros laiko, geografinės padėties, radijo imtuvo techninės charakteristikos. Pasitaikydavo ir taip, kad iš radijo laidos buvo galima suprasti tik trečdalį programos žodžių ir nesuprasti atskirų sakinių prasmės. Kartais, prireikus kiek įmanoma daugiau atkurti patikusią radijo laidą, tekdavo ją įrašyti keletą kartų (laidos buvo kartojamos) ir tik taip panaikinti slopintuvų daromus trukdžius. Apskritai užsienio radijo transliacijos okupuotai Lietuvai buvo labai aktualios ir prasmingos: jos žadino tautinį sąmoningumą, teikė viltį, kad mes neužmiršti, kad ateis diena, kai nepriklausomybė bus atkurta. Ir tai įvyko! Šią radijo išklotinę pasirinkau jos įrašymo keturiasdešimtmečio proga. Dalis mano darytų išklotinių saugoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro muziejaus archyvo fonduose. 1971 metų vasario 22 dienos transliacija iš Vašingtono Kalba Amerikos balsas (...) Ročesterio mieste (Niujorko valstija), Peterstone (Džoržijos valstija), Rokforde (Jungtinėse Amerikos Valstijose) Juozas Kajackas su ponia. Ketvirtadienį Lietuvos sukaktis buvo paminėta Kongreso atstovų rūmuose Vašingtone. Iš Čikagos į posėdį buvo atvykęs Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas daktaras Kazys Bobelis. Posėdis, kurį atidarė naujasis Atstovų rūmų pirmininkas [Kol Ebrid], buvo pradėtas malda. Ją sukalbėjo iš Europos atskridęs vyskupas Antanas Deksnys. Pagrindinę kalbą Ilinojuje, Floridoje ir kitur šiandien minima Vasario 16-oji Lietuvos nepriklausomybės atstatymo šventė. Rokforde pagrindinę kalbą pasakė Amerikos Kongreso rūmų narys [Džonas Endersonas]. Daugelyje Amerikos vietovių Vasario 16-oji paminėta sekmadienį: Niujorke, Baltimorėje, Bostone, Klivlende, Detroite, Čikagoje, Majamyje, Los Andžele ir kitur. Šalies sostinėje Vašingtone ji buvo paminėta dar anksčiau. Praeitą antradienį Lietuvos šventės proga Lietuvos pasiuntinybė Vašingtone suruošė priėmimą. Atsilankiusius diplomatus, Kongreso narius ir apylinkės piliečius priėmė Lietuvos atstovas. Lietuvos klausimu pasisakė Kongreso narys iš Pensilvanijos [Denio Flod]. Be jo ketvirtadienį Atstovų rūmuose pareiškimus apie Lietuvą padarė apie keturiasdešimt kitų Amerikos kongreso narių. Tarp jų buvo Atstovų rūmų respublikonų lyderis [Dželd Fodiš] iš Mičigano. Demokratas [Vei Medl] iš Luizianos, atstovai iš Pensilvanijos, iš Ilinojaus ir kitur. Senate ketvirtadienį pareiškimą apie Lietuvą padarė senatorius [E... Domini] iš Kolorado, o anksčiau apie Lietuvą Senate pasisakė senatorius [Brukas], [Kenedis], [Hemfris], [Tatas] ir kiti. Vasario 16-ąją Lietuvos diena paskelbė įvairių valstijų gubernatoriai: [Mas ( ...) ], [Mičigano], ( ... ) ir kiti. Panašiai padarė ir keleto didmiesčių burmistrai. Romo Sakadolskio pranešimais iš Čikagos Lietuvos nepriklausomybės minėjime ( ... ) vasario tryliktą dieną, šeštadienį, buvo žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimas prie žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklo Jaunimo centro sodelyje. Vasario keturioliktą dieną, sekmadienį, buvo iškilmingos pamaldos Lietuvos katalikų švento Kryžiaus bažnyčioj. Šventas Mišias atnašavo vyskupas Vincentas Brizgys. Mišių metu giedojo ansamblis, diriguojamas muziko Petro Armono. Iškilmingas Vasario 16-osios dienos minėjimas buvo surengtas erdvioje lietuvių Marijos aukštesniosios mokyklos salėje. Minėjimą atidarė Čikagos Amerikos lietuvių tarybos pirmininkas kunigas Adomsas. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos himnus sugiedojo solistė Roma [Maitienė], invokacijas prašant Dievo palaiminimo, atliko katalikų kunigas Edvardas Abromaitis ir evangelikų kunigas Kostas Gurgulis. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą skaitė Lietuvos kariuomenės kūrėjas, savanoris Stasys Petkevičius. Lietuvos generalinis konsulas daktaras Petras Daužvardis savo kalboje pabrėžė pavergtųjų tautų laisvės troškimus ir nepakeičiamą lietuvių ryžtą išsivaduoti iš sovietinės okupacijos. Lietuva yra susovietinta. Lietuvių tauta surakinta ir saugoma sovietinės kariuomenės ir policijos. Už tautą kalba pavergėjai. Kaip gerai mes atsimename komisaro Molotovo pareiškimą, kad Lietuva, Latvija ir Estija nebus sovietizuojamos, kad plepalai apie sovietizaciją yra tiktai abiejų kraštų priešų (?) antisovietinės provokacijos. Mes taip pat labai gerai žinome, kaip Sovietų Sąjunga tvirtino ir tvirtina, melavo ir meluoja pasauliui, kad lietuvių tauta laisvu noru įsijungė į Sovietų Sąjungą ir ten jaučiasi labai gerai. Mieli tautiečiai, reiškiame tvirtą pasmerkimą Sovietų Sąjungai ir, kaip pradžioje mano žodžio suminėti pareiškimai liudija, kuriuos vainikuoja Amerikos valstybės sekretoriaus baigiamasis žodis, kad yra pripažįstamas lietuvių tautos apsisprendimas laisvai ir savarankiškai gyventi savo žemėje, pripažįstamas Lietuvos valstybės egzistavimas. Minėjimo metu žodį tarė Lietuvos jaunosios kartos atstovas Antanas Razgaitis iš Klivlendo miesto. Šiandien minime Vasario 16-ąją, tą dieną, kada Lietuva pasiskelbė nepriklausoma. Po šimtus metų trukusios vergijos Lietuva vėl pateko į laisvę. Bet tai irgi pasirodė tik laisvės akimirka. Tad Lietuva laisvės akimirkos veltui nepraleido, tuojau pat kibo į darbą, pastatė tvirtą ir teisingą valstybę. Devyniasdešimt procentų Lietuvos piliečių balsavo rinkimuose, kuriuose buvo sudarytas Steigiamasis Seimas. Iš visų šimto dvylikos atstovų pusė dar nebuvo sulaukę trisdešimties metų amžiaus. Taip buvo išreikštas didelis pasitikėjimas jaunimui ir jaunoms idėjoms. Vietoj tikėto karaliaus Lietuva pasirinko demokratinės formos valdžią. Asmens teisę patvirtino Konstitucija, sudaryta žemės reformos programa. Kultūra bei mokslas, ekonomija žengė ne žingsniais, bet šuoliais. Jaunos širdies užsidegimu siekiame tą laisvės akimirką susigrąžinti ir padaryti iš jo(s) amžiną laisvo gyvenimo grožį. Anglų kalba kalbėjo iš Vašingtono atvykę Amerikos Kongreso atstovai [Luman Pučinski] ir [Morgan (... )]. [Luman Pučinski] paminėjo rezoliuciją, kuria siekiama Amerikos pakrančių laivą [Vidželand] pavadinti laisvės siekusio lietuvio Simo Kudirkos vardu. Kalbos pabaigoje pasakė, jog pasaulis laisvas nebus tol, kol bus pavergta lietuvių tauta. Kalbą pasakė politinė pabėgėlė iš Kubos Fidelio Kastro sesuo Chuanita Kastro. Kalbą pradėjo apgailestaudama, kad šia iškilminga proga tenka kalbėti ne apie išlaisvintas, bet apie pavergtas tautas. Chuanitos Kastro žodžiais, lietuviai yra tikrų patriotų pavyzdys. Patriotų, kurie niekuomet nepraranda vilties ir tvirtai tiki laisvės rytojumi. Tokia pat viltimi gyvena vengrai, čekai, lenkai, kubiečiai ir kitų pavergtų tautų žmonės. Minėjimo oficialiosios dalies pabaigoje buvo perskaitytos ir priimtos rezoliucijos, kurios pasiųstos valstybės sekretoriui Viljamui [Rodžersui] ir Amerikos Senatui, bei Kongreso nariams. Po trumpos pertraukos buvo meninė dalis, kurią atliko Čikagos lietuvių jungtinis choras ir plačiai žinomo Dainavos ansamblio Gimimo šventos Mergelės Marijos parapijos choras, Lietuvos Vyčių choras Aidučiai, moterų ansamblis. Jungtiniam chorui vadovavo muzikas Petras Arminas. (Šis Amerikos balso garso įrašas ir išklotinė padaryta prieš 40 metų okupuotoje Lietuvoje, 25 km nuo Vilniaus ).
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |