Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Vienuolystė Viešpaties paaukojimo šviesoje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI laimina vienuoles

Apaštalinis veikimas – gyvenimo įsipareigojimas

Dabartinė epocha dažnai vadinama „radikalaus pliuralizmo“ epocha, kurioje gyvenimo būdas ir pasirinkimas laikomas vienodai vertingu ir priimtinu. Tačiau tuo pat metu, kai dėl progresuojančios sekuliarizacijos iš viešosios erdvės vis labiau išstumiama religija, minėtos sąlygos skatina reliatyvizmą, vertybių devalvaciją, kalbėjo popiežius Benediktas XVI vasario 2 dieną, vadovaudamas Mišparams per Bažnyčioje minimą Pasaulinę Dievui pašvęstojo gyvenimo dieną. Jis pažymėjo, kad tokiomis aplinkybėmis ypač reikia džiugaus ir nuoseklaus vienuolystės liudijimo ir dėmesio švietimo bei auklėjimo pastangoms.

Vasario 2-ąją, kai liturgijoje minimas Jėzaus paaukojimas šventykloje, tikinčiųjų bendruomenėse jau penkioliktą kartą buvo ypatingu būdu meldžiamasi už vyrų ir moterų vienuolijas ir kongregacijas, pašvęsto gyvenimo institutus ir apaštališkųjų draugijų institutus. Šią Dievo tarno Jono Pauliaus II 1996 metais pradėtą tradiciją pratęsdamas popiežius Benediktas XVI Šv. Petro bazilikoje susirinkusius vienuolijų atstovams ir vyresniesiems, kalbėjo: „Brangūs broliai ir seserys, jūsų apaštalinis veikimas turi tapti tikru gyvenimo įsipareigojimu“. Šis išmintingas ir atsidavęs liudijimas tada veiks, kaip tiesos spindėjimas kitiems žmonėms, padėdamas atnaujinti jų protus ir širdis, suvokiant, jog tikrą gyvenimo pilnatvę gali suteikti tik Evangelija.

„Jūs patys būkite uolūs Žodžio klausytojai, kadangi kiekviena išmintis gimsta iš Viešpaties žodžio! Nagrinėkite tą Žodį per lectio divina (pamaldų Šventojo Rašto skaitymą), kadangi pašvęstas gyvenimas yra gimęs iš Dievo Žodžio klausymo ir priėmimo Evangelijos, kaip gyvenimo normos“, – aiškino Šventasis Tėvas. Pasiremdamas neseniai paskelbtu savo apaštaliniu paraginimu „Verbum Domini“, jis pabrėžė, kad sekimas Kristumi vienuoliškais skaistumo, neturto ir klusnumo įžadais ir yra praktiškai įgyvendinama Dievo Žodžio „egzegezė“, tai yra turi ne mažesnį efektyvumą, kaip teologinis Šventojo Rašto aiškinimas. Šventoji Dvasia, kurios galia įrašyta į Biblijos tekstus, juk taip pat įkvėpė vienuolijų kūrėjus ir jų iškeltas charizmas bei regulas, paženklintas įspūdingu evangeliniu radikalumu.

Pranašiško skelbimo ir liudijimo bruožai

Aiškindamas Jėzaus pristatymo šventykloje aprašymą, kai Juozapas ir Marija pagal judėjišką tradiciją atnešė pirmagimį berniuką „paaukoti Viešpačiui“ (Lk 2, 22), popiežius Benediktas XVI teigė, kad tame įvykyje tarsi „susitiko du Testamentai – Senasis ir Naujasis. Jėzus įžengia į senąją šventyklą, pats būdamas naująja Dievo šventykla. Jis aplanko savo žmones, klusniai išpildydamas Įstatymą, ir tuo pačiu inauguruoja išganymo laikų pabaigą“. Jėzaus paaukojimas šventykloje taip pat yra iškalbingas vaizdavimas visiško gyvenimo dovanojimo tų vyrų ir moterų, kurie yra pašaukti per evangelinių patarimų ištikimą laikymąsi „padauginti Bažnyčioje ir pasaulyje Jėzui būdingus skaistumo, neturto ir klusnumo bruožus“, – kalbėjo vienuoliams Šventasis Tėvas.

Didžiosios naujienos, Išganytojo ir Mesijo esamybės pastebėjimui taip pat buvo reikalingos Šventosios Dvasios įkvėpimas: juk į Kūdikio Jėzaus paaukojimo šventykloje ypatingumą tuomet niekas iš gausių maldininkų ir žydų dvasininkų neatkreipė dėmesio, išskyrus senuosius Simeoną ir Oną, kurie budriai to įvykio laukė. „Abu kontempliavo Dievo šviesą, kuri ateina apšviesti pasaulio, savo pranašiškus žvilgsnius nukreipdami į ateitį, kaip skelbimą Mesijo: „Lumen ad revelationem gentium!“ (Lk 2, 32) („šviesą pagonims apšviesti“), – sakė Mišparų homilijoje Šventasis Tėvas. Taip jie savotišku būdu atstovauja tiems Senosios Sandoros žmonėms, kurie reiškė džiaugsmą susitikę su užgimusiu Atpirkėju.

Nurodęs į Simeono ir Onos pranašiško skelbimo ir liudijimo bruožus, popiežius Benediktas sakė, kad šie vyresnio amžiaus pamaldūs žydai, apmąstydami Kūdikį Jėzų, matė Jo mirties ir prisikėlimo paskirtį dėl mūsų visų išganymo ir skelbė šio visuotinio išgelbėjimo slėpinį. Taip pat ir Dievui pašvęstas vienuoliškas gyvenimas yra pašauktas šiam pranašiškam liudijimui susiejant dvi jo plotmes: kontempliacinę ir aktyviąją, tai yra per radikalų evangelinių patarimų praktikavimą. „Tikroji pranašystė yra gimusi iš Dievo, iš draugystės su Juo, iš dėmesingo Jo Žodžio klausymo skirtingose istorijos aplinkybėse“, – citavo Šventasis Tėvas apaštalinį paraginimą „Vita Consecrata“.

Homilijos pabaigoje popiežius Benediktas XVI sukalbėjo maldą, kuria Dievui pašvęstą gyvenimą patikėjo Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos, globai: kad vienuolystė priimtų dieviškosios šviesos pilnatvę per Dievo Žodžio klausymą ir su Šventosios Dvasios vadovavimu ištikimai sektų mūsų Viešpatį Jėzų; kad Bažnyčia būtų statoma ant jos sūnų ir dukterų švento gyvenimo pamato įprasminant dieviškąjį meilės įsakymą.

© 2011 „XXI amžius“