Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Popiežius kviečia į „Viešpaties pjūtį“

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI laimina naująjį arkivyskupą Savijų Honą Tai Fai

Arkivyskupas Savijus Honas Tai Fai SDB – pirmasis Kinijos hierarchas, paskirtas į aukštas pareigas Vatikane

Kinijos arkivyskupas Vatikane

Popiežius Benediktas XVI vyskupais konsekravo penkis Vatikano darbuotojus: tris titulinius arkivyskupus, Romos Kurijos kongregacijų sekretorius, kurie užims antras pozicijas po jų vadovų kardinolų, ir du titulinius arkivyskupus, kurie eis Šventojo Sosto diplomatinių atstovų, apaštalinių nuncijų, tarnystę. Vasario 5 dieną Šv. Petro bazilikoje vykusiose šventinimo apeigose tarptautinė žiniasklaida ypatingą dėmesį skyrė konsekruotam naujajam Tautų evangelizavimo kongregacijos sekretoriui, 60 metų saleziečiui arkivyskupui Savijui Honui Tai Fai, pirmajam Kinijos hierarchui, paskirtam į tokias aukštas pareigas Vatikane.

Šis faktas yra ypač svarbus, kadangi komunistų valdomoje Kinijoje vyskupų skyrimas su Popiežiaus pritarimu yra labai retas. Dažniausia čia Pekino valdžios nurodymu skiriami vadinamieji „patriotiniai“ vyskupai, nors tai prasilenkia su kanonine Katalikų Bažnyčios hierarchų skyrimo tvarka, reikalaujančia šv. Petro įpėdinio aprobavimo. Ir štai praėjusį šeštadienį arkivyskupą S. Honą ne tik pats Popiežius konsekravo, bet ir paskyrė darbuotis Romos Kurijoje. Tai rimtas iššūkis Pekino režimui, nors tenka pastebėti, kad minėtas arkivyskupas salezietis  yra kilęs iš dalinę autonomiją turinčio Honkongo, kuriame egzistuoja didesnė laisvė nei likusioje žemyninėje Kinijoje.

Tose pat šv. Mišiose taip pat buvo konsekruotas Šventųjų skelbimo kongregacijos sekretorius 67 metų italas arkivyskupas Marselis Bartolučis ir Kunigų kongregacijos sekretorius 63 metų ispanas arkivyskupas Selsas Morga Irusubieta. Vyskupiškus šventimus iš Šventojo Tėvo rankų taip pat gavo apaštališkuoju nuncijumi į Pakistaną paskirtas 51 metų venesuelietis arkivyskupas Edgaras Pena Para bei savo paskyrimo vietos dar laukiantis apaštališkasis nuncijus 48 metų italas arkivyskupas Antonijus Gvidas Filipacis.

Šv. Mišių homilijoje linkėdamas naujiesiems arkivyskupams Šventosios Dvasios vadovavimo jų atsakingoje tarnystėje, popiežius Benediktas XVI komentavo tos dienos Evangelijos skaitinyje minimą Viešpaties Jėzaus paraginimą apaštalams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Lk 10, 2). Šie žodžiai puikiai nusako Bažnyčios misijos uždavinį žmonijos istorijoje: nešti tiesos šviesą, guosti prislėgtuosius, išvaduoti iš dvasinio skurdo. Tam reikia aktyvių, atsidavusių „darbininkų“ – apaštalų įpėdinių vyskupų.

Nostalgija Dievui

„Net jeigu šiandien gali atrodyti, kad didelėse pasaulio dalyse žmonės atsuka nugaras Dievui ir į tikėjimą žiūri kaip į praeitį, vis dėlto egzistuoja teisingumo, meilės, taikos troškimas, siekis įveikti skurdą ir kentėjimus, kad žmonės surastų džiaugsmą“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Jis pažymėjo, kad žmonių troškimas kažko didingo ir gėrio, iš esmės yra „nostalgija Išganytojui, nostalgija pačiam Dievui, net jeigu Jis atmetamas“. Štai kodėl šiandien darbas Viešpaties „pjūties laukuose“ yra toks aktualus, nors pačių „darbininkų“ (dėl dvasinių pašaukimų nepakankamumo) trūksta ir tai „mus skaudžiai slegia“, – pripažino Benediktas XVI.

Tuo pat metu Viešpats paguodžiančiai leidžia suprasti, kad mes turime melsti patį „pjūties šeimininką“, kad atsiųstų darbininkų į „savo pjūtį“. Taigi, evangelizacija yra pirmiausia ne žmonių ir ne vadybos, o Dievo reikalas, tik Jis ir gali siųsti darbininkus į šios veiklos barus. „Bet Jis nori siųsti mus į šiuos darbus per mūsų maldų duris“, – aiškino Šventasis Tėvas, pabrėždamas pirmaeilę maldos svarbą.

O vyskupų, kaip Jėzaus Kristaus apaštalų, praktinio veikimo uždavinį apibrėžia bendradarbiavimas paties Viešpaties misijoje, kad „Dievo valia būtų įgyvendinta žemėje, kaip yra danguje“. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, šio praktinio veikimo reikalavimus gerai nusako evangelisto šv. Luko pateiktas pirmųjų Jeruzalės krikščionių bendruomenės įvaizdis Apaštalų darbų knygoje: „Jie ištvermingai laikėsi bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 48) (šie žodžiai buvo parinkti praėjusios Maldų už krikščionių vienybę savaitės tema). Tie keturi esminiai Bažnyčios būties elementai pirmiausia yra svarbūs išskirtinai atsakingai ganytojiškai tarnystei.

Ganytojiško veikimo bruožai

Atkreipęs dėmesį į „ištvermingumo“ sąvoką Šventasis Tėvas sakė, jog ji reiškia nuoseklumą, drąsą, priešinimąsi greitai besikeičiančioms pasaulio nuomonių tendencijoms. Tai yra svarbi ganytojiškų pareigų dalis, nes „tik ten, kur yra stabilumas, galima laukti augimo“. Antroji bažnytinio gyvenimo kolona – bendrystė („koinonia“, „communio“) po Vatikano II Susirinkimo pagrįstai tapo vienu pagrindinių teologinių terminų, nusakančių tiek krikščionių tarpusavio santykius, tiek ryšį su gyvuoju Dievu. „Brangūs bičiuliai, vyskupų paskirtis yra tarnauti šiam tikslui, todėl reikia užtikrinti, kad ši grandinė nebūtų nutraukta“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI, pažymėdamas apaštalinės įpėdinystės prasmingus saitus su tais mokiniais, kurie regimai buvo susitikę su Viešpačiu.

Trečiasis fundamentalus bažnytinio gyvenimo elementas – „duonos laužymas“, šventoji Eucharistija, yra visos krikščioniškosios būties centras. Ji apibrėžia ir kunigišką bei vyskupišką egzistenciją. „Stenkimės celebruoti Eucharistiją pamaldžiai, vis labiau atsiduodami“, – linkėjo Šventasis Tėvas. Jis sakė, kad prie šio šventimo turi būti derinama visa ganytojiško veikimo kasdienybė ir kad pati Eucharistija turi formuoti tą veikimą. „Duonos laužymas“ taip pat išreiškia ir dalijimąsi su kitais, artimo meilės sklaidą. Šis socialinis aspektas, kad ir papildomas, neturi likti nuošalyje. Apaštalų darbuose toliau ir kalbama, kad „visi tikintieji… visa turėjo bendra“ (Apd 2, 44) ir vyskupų socialinis veikimas turi būti įkvėptas šio teisingumo mokymo.

Pagaliau aiškindamas ketvirtąjį bažnytinio gyvenimo bruožą – maldą arba „maldas“, popiežius Benediktas XVI sakė, kad nors tai ir labai asmeniška gilios vienybės su Dievu raiška, bet ji neturi tapti „tik privačiu reikalu“. Juk kaip Viešpaties maldoje kreipiniu „mūsų“ turime priėjimą prie dangiškojo Tėvo, taip ir mistinio Kristaus Kūno vienybė turi būti formuojama visų bendra malda. Baigdamas homiliją Šventasis Tėvas priminė, kad vyskupai, kaip ir jų pirmtakai apaštalai, turi tapti „žmonių žvejais“, kad neramiose dabarties gyvenimo „jūrose“, kuo daugiau jų iškeltų į tikro gyvenimo krantą, į bendrystę su Jėzumi Kristumi. „Irkis į gilumą“ („Duc in altum“) (Lk 5, 4) – šis Viešpaties paraginimas šv. Petrui labai tinka ir dabartiniams Jo mokiniams, ką nuolat pabrėždavo savo pontifikato pabaigoje ir Dievo tarnas Jonas Paulius II.

© 2011 „XXI amžius“