| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kiekvieną skausmą paaukoti kaip gėlę Alvyra Grėbliūnienė
Su Birute Žibūdaite-Petkevičiene, gyvenančia Druskininkuose, kalbėjomės kun. Juozo Zdebskio 25-ųjų žūties metinių išvakarėse jos namuose. Birutės Žibūdaitės gimtinė Kuodžių kaimas, ant Maros upės kranto, Kapčiamiesčio apylinkėje, Lazdijų rajone. Jos tėvai Stasys ir Julė Žibūdai buvo giliai tikintys. Motina Julė Rutkauskaitė-Žibūdienė Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų ryšininkė, rėmėja, slapyvardžiu Ramunė. 1951 metais vadas A. Ramanauskas-Vanagas jai įteikė pranešimą apie apdovanojimą Vyčio Kryžiaus ordinu. Dokumentai buvo išsaugoti ir 1998 m. lapkričio 18 dieną prezidentas V. Adamkus jai šį ordiną įteikė. 19661968 metais Kapčiamiesčio parapijoje klebonavo kun. J. Zdebskis. Mergaitė mokėsi Kapčiamiesčio vidurinėje. Tėvai jai nuomojo kambarėlį pas J. Benošį. Ten susirinkdavo daugiau mergaičių. Atėjęs kunigas rodydavo biblinių pasakojimų filmukus, atnešdavo paskaityti religinio turinio knygelių. Vienos jų buvo spausdintos Amerikoje, kitos atspausdintos rašomąja mašinėle, dar kitos iš smetoninės Lietuvos laikų. Kai kurias knygas kunigas Birutei padovanojo. Daugelį jų moteris išsaugojo ligi šių dienų. Padedant mamoms, mergaitės dalyvavo procesijoje, barstė gėles, budėjo prie Kristaus kapo velyknaktyje. Kun. J. Zdebskis labai mylėjo mažus vaikus, senelius. Turėjo motociklą, tad kartais aplankydavo net neįspėjęs. Pas ligonius eidavo ir pėsčiomis. Birutei giliai atmintin įsirėžė vienas kunigo apsilankymas jų namuose. Tėvai tuo metu buvo laukuose. Prie durų stovėjo kibiras, kuriame šokinėjo kelios varlytės. Kunigas pasikvietęs Birutę ir jos seserį parodė, kaip varlytės kankinasi, ir liepė paleisti jas į laisvę, nes jas taip pat sukūrė Dievas. Pasakė, kad visus Dievo kūrinius reikia mylėti. Kai Birutė susirgo, mama kreipėsi į kleboną. Jie visi trys autostopu nuvažiavo į Valkininkus. Ten gyvenusi kunigo pažįstama gydytoja gydė, o paskui nusiuntė į Vilnių, Žvėryno vaikų ligoninę. Mergaitę su mama lydėjo kun. J. Zdebskis. Pirmiausia jie nuvyko į Aušros Vartus pasimelsti ir, mamai sutikus, kunigas mergaitę paaukojo Marijos globai. Jis lankė ją ligoninėje, padovanojo mėlyną rožinį. Palatoje gulėjo labai silpnas nekrikštytas mažas vaikutis. Kunigas parašė Birutei laišką. Jame paaiškino, kaip galima mirštantį vaiką pakrikštyti be kunigo. Be tų pamokymų, savininkei sutikus, pacituosiu keletą sakinukų: Geras vaikuti, (...) ar žinai, kad viena mintis, paduota mirštančiam žmogui, gali išgelbėti visą jo amžinybę. Kokia tai mintis? Kuri pažadintų meilės spindulėlį Tam, nuo kurio visa pareina. Pavyzdžiui, Tu myli mane, o aš savo nuodėmėm buvau Tau nedėkinga, atleisk man... Jei tai suprastų didžiausias nusidėjėlis mirdamas, jis nežūtų amžinai... Vaikuti, nepamiršk kiekvieną skausmą kaip gėlę paaukoti už visų visų nedėkingumą Jam. Po to, kai gavo šį laišką, ligoniukas atsigavo ir jį vėliau pakrikštijo kitas kunigas. Kun. Juozo laišką kaip talismaną Birutė visur vežiojasi su savimi, glaudžia prie širdies kritiniais gyvenimo momentais ir viskas baigiasi laimingai... Nuo paauglystės metų moteris kun. J. Zdebskio daugiau nesutiko. Ištekėjo, išvažiavo į Baltarusiją, vėliau Ukrainą. Į Lietuvą grįžo jau Atgimimo laikais. Nauji išbandymai šeimoje ir sunki liga vėl suvedė su kunigais. Jie padėjo atstatyti dvasinę ramybę. Ypač didelę įtaką turėjo pokalbiai, lankymai ligoninėje ir išpažintis Kapčiamiesčio parapijos klebonui kun. Jonui Alesiui. Jis suprato moters sielos žaizdas, patarė, kaip jas gydyti, ir vėl pamažu su Dievo pagalba sugrįžta ramybė. Kunigas meldėsi už ją ir sakė, jog Gavėnios ir Velykų laiku gulėdama ligoninėje, ji turi apmąstyti savo gyvenimą, kad paskui kartu su Kristaus Prisikėlimu ir ji prisikeltų naujam gyvenimui. Šie žodžiai labai paveikė ligonės sielą. Nors po paskutinės sudėtingos onkologinės operacijos buvo labai sunkių momentų... Kai po operacijos atmerkė akis, pirmiausia išvydo Kristų su kraujuojančia širdimi. Tada jai jos skausmas nebeatrodė toks didelis. O kai po chemijos procedūrų norėjosi išeiti pro langą, aplankė Kauno miesto Marijos legiono narės. Viena jų, uždėjusi ranką ant peties, meldėsi, o paskui pasakė, kad Birutė pasveiksianti. Nuo to laiko ji Marijos legiono pagalbininkė, o Švč. M. Marija ją ir toliau globoja. Sugrįžusi į namus, įsijungė į Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Druskininkų Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos skyriaus veiklą. Čia dalijasi malda, skausmu, dvasiškai tobulėja, išgyvena bendruomenės džiaugsmus ir rūpesčius. B. Petkevičienei kun. J. Zdebskio gyvenimas, jo pasiaukojimas Dievui ir žmonėms, tragiškas likimas viskas verta maldos už tai, kad kunigas būtų paskelbtas Palaimintuoju, o vėliau ir šventuoju. Savo ligą ji aukoja Dievui, meldžia kun. J. Zdebskio užtarimo, dėkoja už ligi šiolei patirtas iš Dievo malones ir tiki stebuklu... Pabaigsiu kito kun. J Zdebskio laiško žodžiais, rašytais Birutės seseriai Marytei (vėliau ji žuvo autokatastrofoje Ukrainoje): Jėzaus draugais gali būti tik tie, kurie sutinka nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu, kurie sutinka ir tarpusavy būti broliais. Šitos vienybės išreiškimui jie pasidalina Jėzaus vardu palaiminta duona. Druskininkai
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |