Parapijos istorijos metraštininkas
Bronius VERTELKA
|
Velykių kaimo gyventojas
Stasys Aleliūnas
|
|
Prakartėlė prie geradarių Elžbietos
ir Marijonos Aleliūnaičių dovanoto
Jėzaus Širdies litanijos altorėlio
|
|
Stasio Aleliūno tėvo rankomis
išpuoselėtas kryžius
|
|
Lenta kun. Boleslovui
Beinoravičiui atminti
|
Sausio 13-ąją Velykių Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčioje buvo pritvirtinta atminimo lenta čia dirbusiam kun. Boleslovui Beinoravičiui daugiau nei prieš pusšimtį metų Lukiškių kalėjime nužudytas dvasininkas įamžintas vietos gyventojo Stasio Aleliūno rūpesčiu.
Neišblėso kunigo atmintis
Apie pusantrų metų Velykiuose dirbęs kun. B. Beinoravičius paliko neįtikėtinai šviesų atminimą parapijiečiams. Tuo metu jam buvo netoli 70 metų, jis mėgo bendrauti su žmonėmis, domėjosi kitų džiaugsmais ir rūpesčiais, būtinai užkalbindavo praeinantį. Paaugliui Stasiui Aleliūnui visam gyvenimui įstrigo pamokslas apie tai, kaip vaikas, sulaužęs tėvų dovanotą žaislą, gailėjosi jo ir skaudžiai verkė. Iš kur jis tai žino, juk ir aš, sudaužęs tėvo nupirktą molinę švilpynę, pasikūkčiodamas braukiau ašaras, iš nuostabos plėtėsi vaikinuko akys.
Kun. B. Beinoravičiaus tarnystę nutraukė 1950 metų rugsėjo 29 dieną vykę rinkimai. Tikrinant balsuotojų sąrašą pastebėjo, kad nebuvo atėjęs kunigas. Kai jį užsipuolė, kad nebalsavo, jis atšovė: Nuo užsispyrimo vaistų nėra. Ach šitaip duosime, išbildėjo skrebai. Jau kitą dieną kunigą suėmė. Parapijiečiai vylėsi, kad grįš. Vėliau pasiekė žinia, jog lygiai po keturių mėnesių jis mirė nukankintas Lukiškių kalėjime.
Po kruopelytę žinias apie kun. B. Beinoravičių rinko S. Aleliūnas. Apėjo tuos, kurie prisiminė kunigą. Daugiau informacijos gavo apsilankęs Panevėžio vyskupijos kurijoje. Taip pamažu Stasio galvoje brendo noras įamžinti Velykiuose dirbusio dvasininko atminimą. Klausinėjo ir kraštiečių per vykusią jų šventę. Idėjai pritarė Velykių parapiją aptarnaujantis Miežiškių klebonas kun. Rimantas Visockis. Atminimo lentą iš juodo granito padarė panevėžietis Jonas Grigaliūnas, o raides iškalė jo žmona dailininkė Daiva. Už darbus sumokėjo klebonas.
Kilnumo idėjų sėmėsi iš šeimos
S. Aleliūnas augo gausioje šeimoje. Tėvas priklausė Šaulių sąjungai, giedojo bažnyčios chore, buvo zakristijonas. Nors buvo neramūs laikai, bet atėjus vakarui suklaupusi šeima kalbėdavo poterius. Tėvas buvo baigęs keturis skyrius, mėgo užrašinėti patirtus įdomesnius savo gyvenimo epizodus. Gaila, kad tie užrašai neišliko.
Prie bažnyčios gyveno Stasio tėvo pusseserės Elžbieta ir Marijona Aleliūnaitės, kurios ne tik tvarkė šventovės aplinką, skalbė bažnytinius rūbus, bet ir buvo giesmininkės. Bažnyčiai jos paaukojo Švč. Mergelės Marijos litanijos ir Jėzaus Širdies litanijos altorėlius. Netoli bažnyčios seserys nupirko 1 hektarą žemės, kad Velykiai turėtų savo kapines. Šventoriuje palaidota Kairienė, paaukojusi 1000 litų bažnyčios varpams įsigyti. Parapijoje, miško pakraštyje, yra vieta, kurioje 1964 metų rugsėjo 8 dieną iš mokyklos einantiems vaikams esą pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija. Stebuklingu laikomą žemės lopinėlį neaplenkia piligrimai ir besidomintys žmonės. Iš Maženių kaimo yra kilęs S. Aleliūno vienmetis kun. Vaclovas Stakėnas (dabar Kybartų altaristas). Ketinu surinkti visą parapijos istoriją turėtų būti kaip mokslinis darbas, šypsosi velykietis S. Aleliūnas.
Meniškos prigimties ir nagingas sodietis
1934 metais gimęs S. Aleliūnas 7 kilometrus į Miežiškius ir atgal eina pėsčiomis. Iš miško dažniausiai tuščiomis negrįžta: įdomesnę šaknį ar šaką tempia namo. Miškas jam vos ne gimtieji namai, jame nepasiklystų. Stasys medžioja jau per 50 metų, yra išvaikščiojęs Labanoro girią, Panevėžio, Pasvalio, Radviliškio, Rokiškio rajonų miškus. Dabar, kai pailso kojos, rūpinasi, kad nebadautų žvėrys, netrūktų jiems pašarų.
Stasys daug metų fotografuoja. Vaizdams įamžinti naudoja tik juostinį fotoaparatą. Buvo surengęs fotografijų ir medžioklės trofėjų parodą Velykiuose.
S. Aleliūnas patyręs bitininkas, turi 30 avilių. O būdamas jaunesnis mėgo sklandyti, ore išbuvo apie 100 valandų.
Truputį ragavęs mokslų Kauno politechnikume, baigęs Vabalninko žemės ūkio technikumą Stasys dirbo vairuotoju, mechaniku. 1956 metais jis atvežė vagoną plytų nebaigtai statyti Švenčionėlių bažnyčiai. Stasys iš metalo laužo surinko ne vieną traktoriuką. Pats važinėja ekonomišku, vieno cilindro varikliu, į kurio baką įpylus 5 litrus benzino pakanka visai dienai ūkiškuose darbuose. Yra pasidaręs žemei įdirbti reikalingų padargų.
Velykiai, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos
© 2011 XXI amžius
|