Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Gyvenęs „dėl Dievo meilės“

Alvyra Grėbliūnienė

Malda prie kun. J. Zdebskio kapo

Šv. Mišios Rudaminos bažnyčioje

Kun. Juozo Zdebskio portretas

„Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Tai – kun. Juozo Zdebskio gyvenimo devizas. Tai jis įrodė trumpu savo sielos blyksniu, žemiškais darbais jam Dievo skirtame laike. Tai patvirtino ir gausus būrys maldininkų, vyskupų ir kunigų, susirinkusių į Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčią iš visos Lietuvos. Šv. Mišioms vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, drauge su juo koncelebravo Vilkaviškio, Kaišiadorių, Telšių, Šiaulių, Panevėžio vyskupai Rimantas Norvila, Juozapas Matulaitis, Jonas Boruta SJ, Eugenijus Bartulis, Jonas Kauneckas, vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC ir didelis būrys kunigų. Homiliją sakė Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius kun. Robertas Grigas. Jis konkrečiais pavyzdžiais liudijo savo bendražygio gyvenimą. Jis kėlė klausimą, kodėl po 25-erių žūties metų dar neišaiškinti kaltininkai ir žūties priežastys? Po šv. Mišių visi prie kun. J. Zdebskio kapo pasimeldė ir išvyko į Lazdijus. Čia kultūros centre vyko konferencija.

Įžanginį žodį tarė Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis. Jis trumpai apžvelgė kun. J. Zdebskio gyvenimo kelią. Meras kalbėjo: „Atgimimo nesulaukė, bet laisvę sukūrė mums visiems. Kunigas didžiąja raide įrašytas į Lietuvos krašto istoriją“. Ragino permąstyti tikrąsias vertybes ir priminė kunigo Juozo mėgiamą frazę: „Kiekvieną žmogų, kurį sutinki savo gyvenimo kelyje, sutinki ne atsitiktinai – turi jam ką nors duoti, o gal iš jo gauti“.

Pirmąjį pranešimą „Bažnyčios ir sovietinės valdžios santykiai Lietuvoje 1944–1990 metais“ perskaitė kan. prof. Kęstutis Žemaitis. Jis plačiau apžvelgė 1944–1953 ir 1953–1969 metų laikotarpius. Pirmasis laikotarpis buvo sovietinės valdžios fizinis kenkimas Bažnyčiai. Pakartotinai atimta bažnytinė nuosavybė, siekta nušalinti kunigus nuo parapijų administravimo. Toliau centralizuojama vyskupų valdžia, o jų veikla kontroliuojama. Įsakyta valdytojais rinkti tuos, kurių nori valdžia. Buvo ištremti 65 kunigai, uždaromos vienuolijos, kunigų seminarijos. Vykdoma mokyklų ateizacija, uždraustas organizuotas vaikų katechizavimas. Nutraukti oficialūs Lietuvos Bažnyčios ir Vatikano santykiai. Antras etapas – antibažnytinė politika. Visais įmanomais būdais siekta patraukti Bažnyčią į savo pusę. Ji atsigavo materialiai, bet buvo bandoma griauti iš vidaus. Vykdomas nuoseklus Bažnyčios puolimas. Tik sovietinė valdžia patyrė nesėkmę – jai nepavyko patraukti Bažnyčios į savo pusę. Nepasidavė Bažnyčios griovimui ir kun. J. Zdebskis. Jis stengėsi padaryti viską, ką ir turėjo daryti geras kunigas.

Arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus pranešimo tema buvo „Gyvenęs Evangelija“. Palyginęs to laikotarpio sudėtingumą, žmonių kančios, ištvermės ir pasirinkimo galimybes, peržvelgė kun. J. Zdebskio pasirinktą aukojimosi kelią. Arkivyskupui, tuomet dar kunigui, teko kartu su kun. Juozu dirbti ir gyventi. Jis liudijo, kokia buvo kun. Juozo gili malda. Jis be galo brangino šv. Mišių auką, asmeninę maldą. Nors daug keliavo, bet sugrįžęs kad ir naktį atsirakindavo bažnytėlę ir eidavo Kryžiaus kelią. Kelionėje kalbėdavo rožinį. Pravažiuodamas pro bažnyčią, pagarbindavo Švč. Sakramentą. Iš tokio gilaus maldos gyvenimo ir ryšio su Viešpačiu buvo išaugusi aukos dvasia. Lankė ligonius, kareivėlius ir kalinius, važiavo už tūkstančių kilometrų. Svarbus kun. Juozo bruožas buvo nuolankumas. Uoliai praktikavo pamaldumą Švč. Mergelei Marijai. Priėmęs visiško pasiaukojimo Jai įžadą, ką jam liepdavo sąžinė padaryti, tą ir darydavo. Labai ramiai priėmė pažeminimus, daug kentėjo. Kitas bruožas – klusnumas Dievo valiai. Du kartus buvo lageryje. Jo taisyklė: „Nieko Dievui neatsakyti. Jei galiu ką nors padaryti Dievo valiai, tai būtinai turiu padaryti.“ Kai kun. Juozą teisė už grupinę vaikų katechizaciją, jis teisme kaltinamas nesigynė, bet tvirtino, kad atliko savo pareigą ir pasakė šią frazę: „Dievo reikia labiau klausyti nei žmonių“.

Ne kartą davė asmeninius neturto klusnumo įžadus, gyveno dideliam neturte. Geriausias daiktas jo bute buvo radijo imtuvas.

Arkivyskupas paminėjo kun. Juozo veiklą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete, vilkaviškiečių kunigų parašų rinkimo akcijoje ir kitur, kur tekdavo rizikuoti.

Ses. Birutė Žemaitytė pasidalijo prisiminimais apie kun. J. Zdebskio misijinę veiklą Lietuvoje, metus kartu su juo praleistus Pavolgio krašte. Kunigas buvo vadinamas „Širdžių restauratoriumi“. Jo imperatyvas – „Dėl Dievo meilės“. Dėl Dievo meilės eiti, dirbti, žūti. Viskas yra Meilė. Juo daugiau kančios, juo didesnė dovana, juo daugiau metų kalėjime, tuo daugiau laimėta sielų. Pavolgyje kunigas atlikdavo tarnystę naktimis. Klausydavo ses. Birutės surastų ir paruoštų žmonių išpažinčių, aukojo šv. Mišias, dalijo Komuniją, krikštijo. Aukojosi apaštalaudamas kiekvienam žmogui, kiekvienai sielai. Kartą buvo pranešta, kad milicija ieško nusikaltėlių (kun. Juozo, ses. Birutės ir dar vienos moters), apsuptas visas kaimas. Daugiavaikės šeimos, pas kurią buvo apsistoję misionieriai, vaikai surado kelią, išvedė kunigą ir jis laimingai grįžo į Lietuvą. O ten dar pasilikusiai ses. Birutei vienas iš vaikelių pasakė, jog „sunku Dievą gaudyti“.

Vienuolė atskleidė kunigo visiško pasiaukojimo Švč. M. Marijai grožį. Galbūt nepatyręs šiltos motinos globos, jis glaudėsi prie Marijos. Ją vadino „Geroji, šventoji Mergele, šventoji Meile, mano Mylimoji, Švč. Mergele Motina, Karaliene...“

Elena Gvazdaitienė, pažinojusi kunigą dar nuo vaikystės, perskaitė pranešimą „Kun. J. Zdebskio asmenybės įtaka jaunimui“. Jaunimas jį vadino „Tėveliu“. Juos žavėjo nenusakoma dvasios didybė, giedra nuotaika. Atsidūsėjimais mokė melstis. Jo veikla buvo reikalinga kaip druska. Ji žadino meilę Tėvynei, žmogui. Kunigo pamokslus įrašydavo į juostelę ir platino. E. Gvazdaitienei asmeniškai teko pajusti „Tėvelio“ dvasinę pagalbą. Jis kantriai, kartais po keletą valandų guosdavo jaunatviškas sielas, akcentuodamas Dievo valios vykdymą. Po to jos įgaudavo dvasinę ramybę. Jaunimas žinojo, kad kun. J. Zdebskis užsiima antitarybine veikla, ir jiems buvo iššūkis pajusti tai. Prisiminė pasibuvimus prie Šlavanto ežero, kunigo meilę gamtai, liaudies dainai, papročiams.

Prisiminimais pasidalino kun. J. Zdebskio bendražygis, jo darbų rėmėjas Šlienavos klebonas kan. Vytautas Vaičiūnas. Jis papasakojo, kaip kunigas, būdamas kalėjime, buvo paskirtas išnešioti kaliniams maistą. Sužinojęs, kad yra kalinys, nuteistas myriop, susitarė su jį lydinčiu „mongolu“, kad šis pasaugotų. O kunigas, atidavęs maistą, išklausė nuteistąjį išpažinties ir suteikė nuodėmių atleidimą. Taip dar viena siela buvo išgelbėta. Kan. V. Vaičiūnas liudijo, kad kun. J. Zdebskis norėjo mirti kankinio mirtimi ir jo svajonė išsipildė. Visas jo gyvenimas buvo kankinystė. Tas II– III laipsnio nudegimas paslaptingu skysčiu, kankinantis gydymas, tragiška žūtis... Liudytojas klausė, kodėl ligi šiolei nėra likusio po avarijos gyvo liudininko parodymų. Gal jis dar gyvas ir galėjo šiandien būti čia ir liudyti? Juk kai buvo avarija, kunigas Juozas dar buvo nušautas... Beje, salėje pasigirdo balsai, kad tas liudininkas tikrai dar gyvas.

Konferenciją vedė Lazdijų M.Gustaičio gimnazijos 11 klasės mokiniai Simona Mikalauskaitė ir Rolandas Kudžma, giedojo jungtinis Lazdijų ir Šventežerio parapijų jaunimo choras.

Padėkos žodį tarė vicedekanas, Lazdijų Šv. Onos parapijos klebonas kun. Gintaras Urbštas, visus pakvietė į agapę, kur po to vyko bendrystės, pasidalijimo patirtais įspūdžiais ir neišsakytais prisiminimais popietė.

Rudamina – Lazdijai
Eugenijos SIDARAVIČIŪTĖS nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“