Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Prastėja demografiniai rodikliai

Lietuvoje gyventojų skaičius 2010 metais toliau mažėjo

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, 2010 metais Lietuvoje gyventojų sumažėjo 84,5 tūkst. (2,5 proc.). Šių metų pradžioje mūsų šalyje gyveno 3 mln. 245 tūkst. žmonių. Pernai šalies gyventojų skaičius mažėjo dėl dviejų priežasčių – didesnio mirčių nei gimimų skaičiaus ir ypač dėl išaugusios emigracijos (92,7 proc.). Per paskutiniuosius trejus metus Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 121,9 tūkst. (3,6 proc.).

2010 metais gyventojų skaičius sumažėjo 59 savivaldybėse, o padidėjo – tik Neringos savivaldybėje (4,5 proc.). Daugiausia gyventojų sumažėjo Šiaulių rajono (4,4 proc.), Visagino ir Šilutės rajono (po 4,3 proc.), Radviliškio (3,9 proc.), Ukmergės ir Akmenės (po 3,8 proc.) rajonų savivaldybėse. Penkių didžiųjų miestų savivaldybių gyventojų skaičius sumažėjo nevienodai: Alytaus – 4,8 proc., Šiaulių – 3,6 proc., Kauno – 3,4 proc., Klaipėdos – 2,7 proc., Panevėžio – 2,6 proc. ir Vilniaus – 1,1 proc.

Vidutiniškai per metus 1000 gyventojų teko 25,4 emigranto (2009 m. – tik 6,6). 2010 m. 83,5 tūkst. emigrantų deklaravo savo išvykimą iš Lietuvos – tai 3,8 karto daugiau negu 2009-aisiais. Emigrantų skaičiaus didėjimui įtakos turėjo ir  Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymu nustatyta prievolė nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Savo nuolatinės gyvenamosios vietos keitimą iš Lietuvos į užsienio valstybę galėjo deklaruoti ir tie, kurie gyveno užsienyje jau anksčiau.

Pernai balandžio–rugpjūčio mėnesiais emigracijos srautai iš Lietuvos buvo didžiausi – vidutiniškai per mėnesį savo išvykimą deklaravo 10,7 tūkst. emigrantų. Paskutinius keturis 2010 m. mėnesius deklaruotos emigracijos srautai sumažėjo (vidutiniškai per mėnesį – 6,1 tūkst. emigrantų). Per paskutiniuosius dvejus metus kas antras emigrantas buvo 20–34 metų amžiaus. 2010 m. vaikai iki 14 metų amžiaus sudarė 10,2 procento visų emigrantų (2009 m. – 11,9 proc.). Jungtinė Karalystė ir Airija – patraukliausios valstybės, į kurias emigruoja didžioji dalis gyventojų iš Lietuvos. 2009 m. daugiau negu trečdalis emigrantų išvyko į Jungtinę Karalystę, o pernai – kas antras. Į Airiją 2009 m. emigravo 14 procentų visų emigrantų, o 2010 m. – 16 procentų. Padidėjo emigravusiųjų į Norvegiją skaičius – nuo 0,8 tūkst. 2009 m. iki 4,9 tūkst. 2010 metais.

2010 metais į Lietuvą imigravo 5,2 tūkst. žmonių – 1,3 tūkst. mažiau negu 2009 metais. Vidutiniškai per metus 1000 gyventojų teko 1,6 imigranto (2008 m. – 2,8, 2009 m. – 1,9). Pernai dauguma – 4,2 tūkst., arba 79,7 procento, – atvykusiųjų buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Daugiau negu pusė (60,7 proc.) visų imigrantų 2010 metais buvo 20–39 metų amžiaus gyventojai (2009 m. – 56 proc.). Daugiausia asmenų į Lietuvą atvyko iš Jungtinės Karalystės (1,4 tūkst.), Rusijos Federacijos (0,4 tūkst.), JAV, Baltarusijos ir Vokietijos (po 0,3 tūkst.), Ispanijos ir Norvegijos (po 0,2 tūkst.).

Penkerius metus didėjęs gimstamumas pernai sumažėjo. 2010 metais gimė 35,9 tūkst. kūdikių, arba 734 mažiau negu 2009 metais. Gimusiųjų skaičius 1000 gyventojų padidėjo nuo 8,8 (2004 m.) iki 11 (2009 m.), o pernai sumažėjo – iki 10,9. Suminis gimstamumo rodiklis (vidutinis gyvų gimusių vaikų, kuriuos moteris pagimdytų per vaisingą savo gyvenimo laikotarpį, skaičius) 2009 metais buvo 1,55 (2008 m. – 1,47), kai gyventojų reprodukcijai užtikrinti šis rodiklis turėtų būti ne mažesnis nei 2,1. Maždaug kas trečias vaikas gimė tėvams neįregistravus santuokos.

45 savivaldybėse gimusiųjų skaičius, tenkantis 1000 gyventojų, buvo mažesnis negu šalies vidurkis. Mažiausiai gimusiųjų 1000 gyventojų teko Kaišiadorių rajono (7,1), Klaipėdos miesto ir Kretingos rajono (po 7,9) savivaldybėse, o daugiausia – Vilniaus rajono (14,1), Druskininkų (13,6) ir Biržų rajono (13) savivaldybėse.

Mirtingumas vėl pradėjo didėti

Nors keletą metų mokslininkai džiaugėsi ilgėjančia vidutine tikėtina Lietuvos piliečių gyvenimo trukme, pernai šis statistinis rodiklis vėl pablogėjo. Taigi sociologų skaičiavimais paremta tendencija, kad tik 59 proc. šiandieninių kūdikių gali tikėtis sulaukti pensinio amžiaus, išlieka. Lietuva iki krizės išsiskyrė kaip šalis, kurioje kylant ekonominei gerovei gyventojų sveikata prastėjo. Sunkumai, su kuriais žmonėms teko grumtis sunkmečiu, situaciją dar labiau pablogino.

Kaip praneša Statistikos departamentas, dvejus metus mažėjęs mirtingumas pernai šiek tiek padidėjo. 2010 metais mirė 42,1 tūkst. žmonių, t. y. 82 žmonėmis daugiau negu 2009 metais. Pernai 1000 gyventojų teko 12,8 mirusiojo. Aukščiausią lygį nuo 1950 metų mirtingumas buvo pasiekęs 2007 m. – 1000 gyventojų teko 13,5 mirusiojo, o kitus dvejus metus mirtingumas mažėjo (2008 m. – 13,1, 2009 m. – 12,6). 2009 metų vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 67,5, moterų – 78,6 metų. Taigi vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 11,1 metų trumpesnė nei moterų. Palyginti su 2008 metais, vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė pailgėjo 1,2, moterų – 1 metais. Šiek tiek sumažėjo skirtumas tarp vyrų ir moterų vidutinės gyvenimo trukmės – 2008 metais vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė buvo 11,3 metų trumpesnė nei moterų, o 2009 m. – 11,1 metų.

2010 metais mirė 154 vaikai iki vienerių metų, arba 27 mažiau negu 2009 metais. Pernai 1000 gimusiųjų teko 4,3 mirusio vaiko iki vienų metų (2009 m. – 5).

Mirtingumo lygis savivaldybėse labai skirtingas: 42 savivaldybėse bendras mirtingumo rodiklis buvo didesnis negu šalies vidurkis. Kaišiadorių rajono, Kalvarijos, Vilniaus miesto, Radviliškio ir Šilutės rajonų savivaldybėse 1000 gyventojų teko 21,6–19,4 mirusiojo, o Molėtų rajono, Alytaus miesto, Vilniaus ir Tauragės rajonų savivaldybėse – 9–10,4.

Vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė Europoje yra 76,1 metų, moterų – 82,2 metai.

Anot Vokietijos mokslinių tyrimų centre dirbančio sociologo dr. Domanto Jasilionio, paskutinio dešimtmečio mirtingumas labai susijęs su alkoholiu. Nuo 2000 iki 2007 metų mirtingumas nuo alkoholio sukeltų kepenų ligų išaugo tris kartus. Lietuva iš kitų Baltijos šalių išsiskiria nesaikingo alkoholio vartojimo įpročių paplitimu: nors asmenų, geriančių alkoholinius gėrimus, dalis Lietuvoje yra mažesnė nei Estijoje ir Latvijoje, lietuviai per vieną kartą suvartojamo alkoholio kiekiu gerokai lenkia kaimynines šalis. 2008 metais sugriežtinus alkoholio prekybą ir reklamą pastebėta teigiamų tendencijų. Kita politinė priemonė, lėmusi ypač vyrų vidutinės gyvenimo trukmės ilgėjimą pastaruosius metus, buvo bausmių už vairavimą išgėrus sugriežtinimas. 2008 metais, sumažėjus avarijų keliuose, pirmą kartą po ilgo laiko vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė šiek tiek padidėjo. Tuo tarpu kaimynai latviai, D. Jasilionio teigimu, padarę tą patį, teigiamų rezultatų pasiekė dar 2000 metais. Anot sociologo, Lietuvai vis dar būdingas vadinamasis sovietinis mirtingumo modelis. Jo ypatybė – didžiulis priešlaikinis mirtingumas. Beje, aukščiausia tikėtina gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo pasiekta 1964 metais. Tačiau nuo tada ji ėmė mažėti. Sovietinė sistema, su savo masinėmis kampanijomis pajėgi kovoti su kūdikių mirtingumu, neįstengė kovoti su širdies ir kraujagyslių ligomis, vėžiu – didžiuliai pinigai buvo išleidžiami ginklavimosi varžyboms.

Viena iš didelio mirtingumo hipotezių dabar – socioekonominiai gyventojų skirtumai. Tiek socialinę, tiek ekonominę pažangą Lietuvoje pajuto tik tam tikros nedidelės socialinės grupės – miestiečiai su didesnėmis pajamomis ir aukštesniu išsilavinimu. Žemesniuose sluoksniuose situacija netgi blogėjo.

Duomenys rodo, kad apie 9–10 proc. Lietuvos vyrų gyvena tiek pat, kiek vidutinis japonas – maždaug 78 metus. Tačiau apie 8 proc. Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė panaši į kai kurių besivystančių Afrikos šalių. Dar apie 30 proc. gyventojų mirtingumo situacija artima Rusijai. Taigi vienoje mūsų mažoje valstybėje galimi didžiuliai sveikatos skirtumai – kaip tarp Japonijos ir Mozambiko.

Skyrybų skaičius sparčiai vejasi santuokų statistiką

Nepriklausomybės metais Lietuvos šeimas graužia socialinis vėžys – skyrybos. Naujausi statistiniai duomenys rodo, kad tūkstančiui gyventojų vidutiniškai tenka 5,7 santuokos ir trys ištuokos. Jau daug metų kalbama apie mažą santuokos instituto prestižą bei populiarėjančią madą gyventi nesusituokus  ir tas davė savo rezultatus – paskutiniais metais pradėjo mažėti santuokų (iki tol jų skaičius didėjo). Anot sociologų, Lietuvoje jau įsitvirtino šeimos kūrimas be santuokos, nors per pirmus arba antrus bendro gyvenimo metus vestuvės vis dėlto atšokamos.

Statistikos departamentas praneša, kad septynerius metus kasmet didėjęs santuokų skaičius 2009–2010 m. mažėjo. Pernai buvo įregistruota 18,7 tūkst. susituokusių porų, arba 1,8 tūkst. porų mažiau negu 2009-aisiais. Santuokų skaičius tūkstančiui gyventojų nuo 2001 iki 2008 m. buvo padidėjęs 1,6 karto – nuo 4,5 iki 7,2. 2009 metais šis rodiklis sumažėjo iki 6,2, o 2010 m. – iki 5,7. Pernai daugiausiai porų susituokė Neringos, Visagino, Vilniaus miesto, Pagėgių savivaldybėse. Čia 1000 gyventojų teko 7,3–8,8 santuokos. Tuo tarpu Joniškio, Kupiškio, Anykščių ir Telšių rajonų savivaldybėse registruota mažiausiai santuokų: 1000 gyventojų jų teko apie 4,2.

Naujausiais Statistikos departamento duomenimis, 2010 metais įregistruota 10 tūkst. ištuokų. Tai 722 daugiau negu 2009 metais. Pernai šimtui santuokų teko 53 ištuokos (2009 m. – 45). Pastaruosius septyniolika metų ištuokų rodiklis išlieka pastovus – 1000 gyventojų vidutiniškai tenka apie tris ištuokas. 2010 metais 27 savivaldybėse ištuokų skaičius tūkstančiui gyventojų buvo didesnis už šalies vidurkį. Daugiausiai ištuokų teko Visagino (4,6), Kupiškio rajono (4,4), Neringos (4), Druskininkų (3,9) ir Akmenės rajono (3,7) savivaldybėse, mažiausiai – Trakų (1,9), Šilalės (2), Švenčionių (2,1) rajonų savivaldybėse.

Sociologai, susumavę tarptautinio tyrimo „Tėvai ir vaikai, vyrai ir moterys šeimoje ir visuomenėje“, kuriame dalyvavo ir Lietuva, duomenis, pernai paskelbė išvadą, kad per 20 metų šeimos kūrimo modelis visgi pasikeitė. 80 proc. jaunų porų gyvenimą kartu pradeda ne santuokoje. Jų tėvų kartoje tokių buvo apie keliolika procentų, senelių – vos keli procentai. Taigi santuoka kaip šeimos modelis sparčiai nyksta, naikindamas šeimos tradicijas. Kita vertus, apie 90 proc. jaunų žmonių partnerysčių baigiasi santuoka per pirmus dvejus bendro gyvenimo metus. Santuokos idėja mažiausiai populiari tarp išsiskyrusių žmonių – 80 proc. tokių moterų ir apie 50 proc. vyrų teigia neketinantys tuoktis. Iš viso išsiskyrę žmonės sudaro apie 20 proc. partnerystėje gyvenančių („sugyventinių“) porų, jauni žmonės, kurie bendrą gyvenimą pradeda pirmą kartą – 70 proc., našliai – apie 5 proc.

Socialinių tyrimų instituto Demografinių tyrimo centro sociologė Aušra Maslauskaitė šiuos duomenis taip komentuoja: „Tenka kalbėti apie naują realybę – apie šeimos formavimo kaitą, kas moksliškai vadinama kohabitacija (partneryste), o liaudiškai – sugyvenimu. Tai labai svarbus šeimos formavimo požymis, nes jis susijęs su įvairiausiomis pasekmėmis: santuokų atidėjimu bei jų skaičiaus mažėjimu, gimstamumo pokyčiais, galiausiai tai iššūkis visuomenei, nes tenka iš naujo apibrėžti nesusituokusių tėvų pareigas“.

Šiuo metu per pirmus partnerystės metus susituokia apie 60 proc. visų amžiaus grupių porų. Imant 50-mečių kartą, kurie dėl kokių nors priežasčių pradėjo kartu gyventi nesusituokę, tokių būdavo apie 80 proc. Taigi gyvenimo kartu nesusituokus laikotarpis šiek tiek ilgėja, tačiau bendra tendencija išlieka nepakitusi – galiausiai dauguma žmonių susituokia.

Nors jau ne vienerius metus teigiama, kad Lietuvoje išsiskiria kas antra šeima, minėtas tyrimas parodė, kad pusė jaunosios kartos atstovų, 56 proc. jų tėvų ir 76,5 proc. senelių nepritaria teiginiui, kad santuoka yra pasenęs dalykas. Tačiau 68 proc. jaunuolių nesmerkia ir skyrybų, net jei sutuoktiniai turi vaikų. Tiek pat manančiųjų, kad geriau skirtis nei gyventi dėl vaikų, yra tarp viduriniosios kartos atstovų, senelių kartoje tokį elgesį palaiko 52 proc. respondentų. Nepaisant to, per 80 proc. visų kartų atstovų sutinka su teiginiu, kad vaikas gali augti laimingas tik namuose su abiem tėvais.

Teiginiui, kad nėra nieko bloga, jei pora gyvena kartu be ketinimų kada nors susituokti, nepritaria vos 13,7 proc. jaunų žmonių, 20,9 proc. jų tėvų ir net 50,1 proc. jų senelių. Vadinasi, šeimos institucijos tvirtumą labiau pripažįsta brandesnio amžiaus asmenys. Daugiau nei pusė jaunų respondentų gyvenime „susidėjus“ nemato nieko bloga. Svarbu, kad vis dar 35,7 proc. jaunuolių įsitikinę, kad vedybos yra visą gyvenimą besitęsiantys santykiai ir niekada neturėtų baigtis. Taip pat mano tiek pat jų tėvų ir 54,9 proc. senelių.

© 2011 „XXI amžius“