Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ką liudys Sudargas

1989 metais restauruotas knygnešio kun. Martyno Sederevičiaus antkapis Sudargo kapinėse. Paminklas išlikęs autentiškas

„XXI amžiuje“ (2011 01 28, nr. 8) išspausdinti du rašiniai apie ketinimus Sudargo parapijos žemėje statyti kultūros centrą. Apgailestaujame, kad redakcija, atidžiai nepatikrinusi faktų, išspausdino tiek daug netiesos ir prasimanymų.

Taigi apie viską iš eilės.

Straipsnyje „Aistras dėl kultūros namų ramina net dvasininkai“ yra toks sakinys: „Susirinkimo eiga nepatenkinti kai kurie sudargiečiai išėjo diskusijoms tik įpusėjus“. O tiesa yra tokia: šv. Mišioms pasibaigus išėjo Sudargo Martyno Sederevičiaus pagrindinės mokyklos mokytojai ir vyresniųjų klasių moksleiviai, nes jie dar nebuvo užbaigę dienos darbų, o savo teigiamus atsakymus jie anksčiau buvo patvirtinę parašais.

Gyvenamoji aplinka ar gamta?

Negera, nepatogu, nejauku, kai gražiame gamtos kampelyje po nevalyvų iškylautojų pasisvečiavimo aptinkame šiukšlių, maisto atliekų, laužo liekanų, aplaužytų želdinių. Apie tą vietelę, paverstą „gyvenamąja aplinka“, savaime susidaro slogus įspūdis, kitąkart čia apsilankyti nebesinori.

Iš kur ir kada radosi žodžių gyvenamoji aplinka darinys, vargu ar kas beprisimena, tačiau jis taip paplito ir prigijo mūsų žodyne, kad baigia išstumti žodį gamta. Jei rimčiau pažvelgsime į žodžius kaip reiškinį, pamatysime, kad iš tikrųjų gamtos mažėja, o gyvenamosios aplinkos daugėja – daugėja gamtos sąskaita. Miestuose vietoj žalių plotų ar želdinių randasi dangoraižiai, užmiestyje gražiausiose vietose statydinamos „pilaitės“ su pagalbiniais pastatais pramogoms ir tvoromis bei užrašais „privati valda“, prie kurių ir prisiartinti baugu, nes kitas užrašas gąsdina piktu šunimi. Kaimiška aplinka taip pat pasikeitė neatpažįstamai: kur buvo gojeliai ar augo medžių grupės, ten dirbamų laukų didžiuliai plotai, kur kažkada buvo dirbama žemė, ją apleidus, veši šabakštynai.

„Reformos“ ir antireformos

Iš Ministro Pirmininko ir juo tvirtai tikinčių žmonių lūpų vis pasigirsta žodis „reformos“. Kažin, kas tai per dalykai. Pasirodo, tai svajonių pasaulio dalykai, svajotojams atrodantys iš tikro vykstą: Lietuvos energetinės nepriklausomybės įgyvendinimas, naujos atominės elektrinės statyba Visagine, valdininkijos atjauninimas, investicijų pritraukimas į Lietuvą ir dar šis bei tas iš „science fiction“ (mokslinės fantastikos) srities. Iš tikro Ministras Pirmininkas visą dėmesį sukaupęs, kad išsilaikytų važyje, kuriame jis rieda, tad važio vairavimas ir visokios „reformos“ – antraeilis dalykas. O jeigu jam užtektų įžvalgumo ir netrūktų ryžto užmojams vykdyti, šeimininkaujantis blogis jį tuoj „išmestų iš važio“. Tad važys ir toliau rieda nusistovėjusiomis vėžėmis.

Kas klastoja istoriją?

Televizijos laidoje teko išgirsti, kaip vienas save „politiku“ vadinantis veikėjas jaunuolius, paaukojusius savo gyvybę ant laisvės aukuro, apšaukė banditais ir fašistais. Tai buvo skaudžiausias tų didvyrių įžeidimas!

Kažin, ar yra pasaulyje tokių tautos judų, kurie šmeižtų savo didvyrius… Baisu, kad iki šios dienos palikuonys tų, kurie 1940 metais iš tribūnų didžiuodamiesi šaukė: „Mes Lietuvai parvežėme Stalino saulę“, turi teisę toliau šmeižti ir juodinti mūsų didvyrius.

Žadėtų tūkstančių taip ir nelaimėjau...

Kaip aš eksperimentavau su „Didžiuoju žaidimu“

Visai skeptiškai žiūriu į visokiausias loterijas, laiškuose siunčiamus viliojančius pasiūlymus nusipirkti knygų, enciklopedinių leidinių, vaistų, suvenyrų ir t.t. Gautus laiškus su panašiais pasiūlymais net neskaitęs metu į šiukšlių dėžę. Bet štai vienas storas vokas, pasiekęs šių metų pradžioje, suintrigavo, nes ant jo juodavo užrašas: „Svarbus pranešimas. Konfidencialu“. Dar labiau suintrigavo Vilniuje veikiančios UAB „Arpresa“ vykdančio „Didžiojo žaidimo“ komiteto pirmininkės Eglės Bukauskienės ir finansų direktoriaus Kęstučio Kirejevo parašais patvirtintas man asmeniškai adresuotas, ant rausvo popieriaus atspausdintas laiškas. Prie laiško dar buvo pridėta atmintinė – ką turėčiau kalbėti, gavęs tokį piniginį prizą. Dar laiške buvo ir schema, kaip surasti UAB „Arpresa“ būstinę, kur man galėtų būti įteiktas piniginis prizas (100 000 Lt čekis), taip pat schemoje nurodytas ir restoranas, kur bus surengtos vaišės. Ir dar buvo žadama ir ekskursija po Vilnių.