2011 m. kovo 4 d.
Nr. 17
(1897)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Šventojo Kazimiero šventei

Sesuo Joana SJE

Šv. Kazimieras Dailininkė
V. S. STANČIKAITĖ. 1943 m.

Kaip kiekvienais metais, ir šiemet kovo 4 dieną švęsime mūsų tautos globėjo šventojo Kazimiero šventę.

Vilniaus Arkikatedroje, kur šiam šventajam įrengtoje koplyčioje yra sarkofagas su jo relikvijomis, ir kitose Lietuvos bažnyčiose, turinčiose šventojo Kazimiero titulą, jo garbei bus aukojamos iškilmingos šv. Mišios. Vyks renginių, kuriuose bus nušviestas kilnus ir šventas jo nueitas gyvenimo kelias. Tačiau praeis keletas dienų ir šv. Kazimieras, kaip ir kiekvienais metais, lietuvių bus pamirštas iki kitų metų kovo mėnesio. Bet ar gali miegoti ir nieko neveikti mūsų tautos sūnus, kuris kol kas yra vienintelis 1521 metais oficialiai Bažnyčios paskelbtas mūsų tautos šventasis, 1636 metais popiežiaus Urbono VIII paskelbtas Lietuvos globėjas, o 1948 metais popiežiaus Pijaus XII  paskirtas ypatingasis Lietuvos jaunimo globėjas. Deja, šiandien jau daugumai jaunų žmonių šv. Kazimiero paminėjimas siejasi tik su „Kaziuko muge“, o tikrosios šventės prasmės jie jau nebežino. Jų žvilgsnis, kuris turėtų krypti į dvasinius dalykus, tai yra į šv. Kazimiero kilnų ir dorą gyvenimo pavyzdį bei jo užtarimo galią, krypsta tik į žemiškus dalykus ir tuštybes. Bet šv. Kazimieras nemiega – jis su jauduliu seka kiekvieną įvykį, kuris vyksta mūsų tėvynėje, džiaugiasi atgauta nepriklausomybe, kiekvienu už tėvynę besimeldžiančiu žmogumi ir kiekvienu, kuris skleidžia tiesą, dorą, meilę ir gėrį. Tačiau jam kelia skausmą santuokinių neištikimybė ir suirusios šeimos, gyvų tėvų našlaičiais palikti vaikai, alkoholizmo ir narkomanijos aukos, savižudžiai, žlungantis jaunimo tikėjimas ir dora,  išvykstančių į užsienį užsidirbti tėvų palikti vaikai ir kitos negerovės. O kaip sunku visa tai matyti tam, kurį Bažnyčia paskyrė dangiškuoju tautos globėju. Ir iškyla klausimas, kodėl šventasis Kazimieras, kuris gyvendamas žemėje taip uoliai ir ištikimai rūpinasi savo tautos gerove, dabar nebeapgina jos nuo visų tų blogybių, kurios stumia tautą į pražūtį.


Kad paliestų Dievo Gailestingumas...

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Po slogios ir mus klaidinusios sovietmečio nakties daugelio širdys tebėra dvasiškai sužvarbusios. Tai rodo nugirstas pasakymas: „Ir vėl tampys kažkokį paveikslą po visą Lietuvą!.. Argi nuo to mes tapsime gailestingesni?“ Gal ir nesigirdėtų panašių pasakymų, tiksliau, išsišokimų, jeigu būtų suvokiama stebuklingojo Dievo Gailestingumo paveikslo atsiradimo istorija, jo prasmė. Tad vertėtų kiekvienam iš mūsų dar kartą perskaityti sausio 14 dienos „XXI amžiuje“ išspausdintą kardinolo Audrio Juozo Bačkio specialų laišką-paaiškinimą „Dieviškojo Gailestingumo malonė įveikia nuodėmę ir blogį, suramina sielas“. Pravartu turėti ir kunigo Jono Burkaus knygelę „Pasitikiu“, pagal kurią patogu melstis, kad protu ir širdimi suvoktume Dieviškąjį Gailestingumą. Žvelgiant į Gailestingąją Jėzaus Širdį – būtina pažvelgti ir į savo paties širdį, t. y. kokia toji manoji širdis: ar ji bent maža dalele panaši į Gailestingąją Jėzaus širdį?..


UŽGAVĖKIM!

Eglė VINDAŠIENĖ

Septynios mylios tilto,
gale tilto raudona gėlė pražydės,
visas svietas pralinksmės.

Pavasario pradžią švęsdavo ir apeigomis pažymėdavo visos gentys ir tautos. Priimdamos krikščionybę, jos neatsisakė senųjų ritualų ir suderino juos su krikščioniškosios Gavėnios pradžia. Nors labai skaudu, daug puikių tradicijų jau išnyko. Daug ko nepajėgsime atgaivinti, gal net ir nesuvoksime gilesnės apeigų prasmės, kurią jautė ištisos mūsų kartos. Kad į šiandieninį gyvenimą vėl sugrįžtų pamirštos senosios šventės, reikia pažadinti savyje vidinį potraukį joms ir paklausti savęs, ar man viso to reikia.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija