Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kunigas Feliksas Ereminas ir Rachelė Regina Rozenbergaitė-Šteimanienė

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Daujėnų klebonas kun. Feliksas Ereminas. 1948 m. rugpjūčio 15 d.

Daujėnų Švč. Jėzaus vardo parapijos vaikučių Pirmoji Šv. Komunija. Viduryje sėdi kun. Feliksas Ereminas. 1943 m. birželis

Prie kun. Felikso Eremino kapo. Iš dešinės: „Versmės“ leidyklos serijos „Lietuvos valsčiai“ 2009 metų ekspedicijos vadovas Antanas Šimkūnas, Daujėnų seniūnas Stasys Mackevičius, Daujėnų parapijos rezidentas garbės kan. Povilas Varžinskas, Pasvalio dekanas kun. Algis Neverauskas ir daujėniškė Marytė Mėkelytė, Marijona Varneckienė, dr. Aldona Vasiliauskienė ir Anelė Zeliauskaitė Jono Kliučiaus nuotrauka iš dr. A. Vasiliauskienės archyvo

Kun. Feliksas Ereminas Daujėnuose su savo pagalbininkėmis. Iš kairės: kun. Antano Rameikio sesuo Onutė, klebono šeimininkė Stasė Zakarauskaitė, sėdi klebonas kun. Feliksas Ereminas, dešinėje – ūkvedė Adelė Bernadickaitė. 1958 m. kovo 4 d. Archyvines nuotraukas autorei padovanojo kun. F. Eremino kapą prižiūrinti Marytė Mėkelytė

„XXI amžiuje“ (2010 rugsėjo 24. Nr. 70) paskelbtas 159 Lietuvos dvasininkų, karo metu nuo vokiečių gelbėjusių žydus, sąrašas. Sąrašas paskelbtas abėcėlės tvarka. 29 numeriu įrašyta: „Ereminas Feliksas, kunigas. Panevėžio aps. Subačius. Slėpė Reginą Rozenbergaitę“.

Daujėnų kleboną kun. Feliksą Ereminą (1890 01 07–1915 05 16–1962 10 27), gelbėjusį žydus kartu su kitais Lietuvos kunigais, savo straipsnyje „Atlikę pareigą artimui“ mini šviesaus atminimo Petras Katinas.

 Pristatydama Lietuvos dvasininkus žydų gelbėtojus Viktorija Sakaitė rašo: „Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Gelbėtojų skyriaus archyve sudarytas daugiau kaip 2700 asmenų, Lietuvos teritorijoje gelbėjusių žydus, vardinis sąrašas. Jame iš įvairių šaltinių surinktos žinios apie žmones, kuriuos mes vadiname gelbėtojais. Tai yra informacija ilgalaikiam tiriamajam darbui. Laikas šiuo atveju yra mūsų priešas: po tiek metų labai sunku nustatyti vardus, pavardes, patikrinti gelbėjimo situaciją, sužinoti, koks gelbėtojų ir išgelbėtųjų likimas. Šiame sąraše – 159 dvasininkai...“

Kun. F. Eremino 120-osioms gimimo metinėms pasirodžiusiame straipsnyje „Feliksas Ereminas – pirmasis Kupiškio altarijos kunigas“ („Kupiškėnų mintys“, 2010-08-07) minima, kad „vokiečių okupacijos metu kun. F. Ereminas yra išgelbėjęs žydaitę Rachelę, ją pakrikštijo Reginos vardu, slėpė klebonijoje ir pas patikimus žmones, sovietmečiu ją išleido į mokslus – ji baigė mediciną, ištekėjo už Šteimano.

Daujėnų gyventojai pasakoja, kad sovietmečiu kasmet vėlų Vėlinių vakarą prie kapinių sustodavo juoda „Volga“, o ryte atėjusieji į kapines pamatydavo, kad kun. F. Eremino kapas papuoštas gražiausiomis gėlėmis. Žinojusieji apie Rachelę tikėjo, kad čia jos padėka gerajam bebaimiam kunigui“.

Kunigas Feliksas Ereminas – Daujėnų klebonas

Feliksas Ereminas gimė Gadunavo parapijoje (Telšių raj.). Mokėsi Alsėdžių pradžios mokykloje, 1907 metais baigė Palangos progimnaziją, o 1915 metais – Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Kaune. Įšventintas į kunigus metus vikaravo Tirkšliuose (1915–1916), vėliau – Pagiriuose (1916–1919), Naujamiestyje (1919–1920 08 09), Ramygaloje (1920 08 09–1922 05 09). Šešerius metus (1922–1928) buvo Velykių kuratas. 1926 m. kun. F. Eremino rūpesčiu prie Velykių Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios įsteigta savarankiška parapija iš 1815 asmenų ir 5784 ha žemės. Iki tol buvo Panevėžio parapijos filija. (1931 m. vysk. K. Paltarokas bažnyčią konsekravo). Velykiuose, o vėliau ir Papilyje mokyklose dėstė tikybą.

Šešerius metus (1928 03 06–1934 12 31) kun. F. Ereminas buvo Papilio klebonas. 1928 metais ant pastatytų pamatų pradėjo statyti gražią akmeninę bažnyčią. Skrebiškių kaime, šalia senųjų kapinių, pašventino naujas kapines.

Papilyje bažnyčios statyboje laukė daug nenumatytų kliūčių: pamūrijus iki langų, parapija pristigo lėšų. 1929-ieji buvo lietingi nederliaus metai. Statyba sustojo. Nuo 1930 metų kun. F. Ereminas tęsė statybos darbus. 1932 metais baigė sienų mūro darbus, užkėlė vainiką, apgrebėstavo, 1933 m. uždėjo cinkuotos skardos stogą, pradėjo statyti bokštą. Tais pačiais metais kun. F. Ereminas skardos stogą uždėjo ir vienai klebonijos pusei. Statybos darbai, lėšų trūkumas išsekino klebono jėgas – darbai sustojo. Be to, kun. F. Ereminas nuo jaunystės sirgo inkstų bei vidurių ligomis. Tad klebonas iškeltas į Rozalimą sveikatos pataisyti. Papilio bažnyčios statybą (padaręs daug pakeitimų) užbaigė kun. Juozapas Bardišauskas.

1932 m. balandžio 18 dienos raštu vysk. K. Paltarokas kun. F. Ereminą paskyrė Lietuvos katalikių moterų draugijos Papilio skyriaus dvasios vadu. Papilio jaunimą subūrė į „Pavasarininkų kuopą“ (per 200 narių). 1928 metais Papilio parapijoje buvo prenumeruojami 243 antireliginiai laikraščiai ir tik 35 katalikiški, rašo kun. F. Ereminas. Kunigui išvykstant iš Papilio apie 800 skaitė katalikišką spaudą ir tik apie 20 nekatalikišką. Tad jis atliko didelį darbą atkrikščioninant Papilį.

Kun. F. Ereminas porą metų (1934 12 31–1936 12 19) buvo Rozalimo klebonu. Dėl blogos sveikatos prisidėjo širdies ligos bei nerviniai sutrikimai. Jį atleido iš klebono pareigų ir perkėlė altarista į Kupiškį (1936–1939 06 21). Sustiprėjęs paskirtas Vadaktėlių kuratu, o 1939 m. gruodžio 30 dieną – Karsakiškio administratoriumi.

1943 m. sausio 1 dieną iškeltas administratoriumi į Daujėnus. Nuo 1948 m. liepos 1 dienos – paliekamas tituluotu klebonu Daujėnuose prie administratoriaus kun. Antano Benesevičiaus. 1947 metais, vyskupo K. Paltaroko pageidavimu, parašė Daujėnų parapijos istoriją, kuri išspausdinta knygoje „Panevėžio vyskupija“ (p. 324–326). 1950 m. spalio 5 dieną kun. F. Ereminas paskirtas Skrebotiškio administratoriumi (sovietinei valdžiai sulaikius Skrebotiškio kleboną kun. Antaną Žakevičių jo vieton paskirtas kun. Lionginas Keršulis, tačiau rajono valdžia jo neįleido į bažnyčią). Rašte vyskupijai kun. F. Ereminas pažymi, kad į Skrebotiškį atvyko 1951 m. vasario 7 dieną, tačiau tik kovo 3 dieną gavo valdžios leidimą aukoti šv. Mišias. Pažymi, kad išvykus kun. A. Žakevičiui žuvo bažnyčios archyvas (sovietinė valdžia pasinaudojo kunigų kaita).

1951 m. rugpjūčio 28 dieną kun. F. Ereminas grąžintas į Daujėnus. Čia darbavosi iki mirties (1962 m. spalio 27 d.). Palaidotas Daujėnų kapinėse.

Bylos Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje

Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje yra užvestos dvi bylos „B 124 Ereminas Feliksas kunigas“ ir „B 554 Tamošiūnas Povilas“, susietos su Reginos Rozenbergaitės pavarde. Kun. F. Eremino byloje yra jo portretinė nuotrauka, nuotrauka su šeimininkėmis, kopija iš 1940 m. Elenchų, Povilo Tamošiūno laiškas, R. Rozenbergaitės nuotraukos su kitais asmenimis. Tačiau šioje byloje nėra jokio rašto ar dokumento, kuriame būtų minimas kun. F. Ereminas, tad darosi visiškai neaišku, kodėl ši byla įvardinta kun. F. Eremino vardu (dabar joje jau yra straipsnio iš „Kupiškėnų minčių“, skirto kun. F. Ereminui kopija).

P. Tamošiūno byloje saugomas jo laiškas (originalas, rašytas ranka), tas pats laiškas perspausdintas mašinėle, iškarpos iš 1959 ir 1960 metų laikraščių „Stalino keliu“. 1945 metų portretinė Reginos Rozenbergaitės nuotrauka, 1981 metų Reginos dukros Šteimanaitės Avivos ir vyro Lionės vestuvinė nuotrauka bei Avivos nuotrauka su drauge (draugės vardo nėra).

V. Koraliovos straipsnis  „Kas tas žmogus?“

Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje minėtose bylose medžiaga negausi ir, kaip jau rašyta, neminimas kunigas F. Ereminas. 1959 m. lapkričio 21 dienos V. Koraliovos straipsnyje „Kas tas žmogus“, išspausdintame laikraštyje „Stalino keliu“, rašoma, kad 1942 metais Subačiuje, vadinamoje Dvariškių gatvėje buvo įsikūręs okupantų valsčius. Netoli jo mažame namelyje paskutinę naktį leido trys žydų tautybės moterys. Dvi jų visiškai jaunos, trečioji – susivėlusiais plaukais, beprotės žvilgsniu senutė, visą laiką šnabždanti maldas. Rozenbergaitė retsykiais žvilgčiojo į savo pamišusią motiną. Jos girdėjo, kad valsčiuje vokiečiai linksminasi: geria šampaną, o viršaitis Kubilius, vokiečiams įsiteikdamas kalba, kad kai nusibosiąs šampanas, galės pasismaginti jaunutėmis žydaitėmis. Kubilius net ir sargybinį, saugojusį suimtąsias, paleido – nėra ko bobų saugoti, tuoj su jomis susidorosią. Paryčiui, nutilus girtų erzelynei ir pradėjus brėkšti, prie namuko prislinko moteriškė ir atsargiai geležiniu pjūkleliu ėmė pjauti spynos kojelę. Nupjovusi nutraukė nuo trumpai kirptos galvos skarelę (tai buvo moteriške persirengęs vyras) nusišluostė prakaitą, vėl užsimaukšlino skarelę. Atidarė duris ir paragino kuo greičiau bėgti. Rozenbergaitė bandė išsitempti motina, bet toji spyriojosi, niekur nenorėjo eiti, bandant ją išsivesti jėga pradėjo garsiai klykti. Bijodami, kad nenutiltų garsus Kubiliaus knarkimas, paliko senutę ramybėje. Sutvarkė ir uždarė duris. O Kubilius su savo sėbrais tik ryte, atėjęs susidoroti su žydaitėmis, pastebėjęs pabėgimą, čia pat nušovė senutę. Straipsnio pabaigoje prierašas: „Kas buvo tas moterimi persirengęs vyras, niekas tikrai nežino ir šiandien. Žmogus, išgelbėjęs dvi vos pražydusias gyvybes, suteikęs joms teisę gyventi ir džiaugtis tarybiniu gyvenimu, pats pasiliko nežinomas. Prašome, jei kas žino, kur gyvena Rozenbergaitė, Kušneraitė, kas buvo tas žmogus, atlikęs šį kilnų žygdarbį, apie kurį parašė A. Kubilius, pranešti redakcijai“.

Elenos Jakobsonaitės straipsnis „Ačiū jums už gyvybę, broliai!“

Elena Jakobsonaitė, gyvenanti Klaipėdoje, 1960 m. parašė laišką – straipsnį „Ačiū jums už gyvybę, broliai!“, kurį išspausdino laikraštis „Stalino keliu“ (1960-03-18).

Medicinos seselė iš Klaipėdos Elena Jakobsonaitė prisimena prieš beveik 20 metų baisius įvykius Subačiaus geležinkelio stotyje. Tada jai buvo 12 metų. Mini žudiką Drusevičių ir du vyresnius brolius Barnackius, kurie sulaikę darbininką Makarevičių privertė jį su peršautais viduriais šliaužti keliu į Subačių. Prisimena, kaip iš namų buvo išvarytas 70-metis jos senelis ir nebesugrįžo. Kai likosi 12 žydų šeimų, visi buvo suvaryti į getą. Getas buvo aptvertas 2 m aukščio tvora. Išgirdo, kad atvedama Rozenbergaitė. Išgirdusi šūvius Elena pasislėpė už statinės ir rėčkos. Išvedus visus papildomai apžiūrint jos nepastebėjo. Paryčiais pavyko pabėgti. Slėpėsi pas tėvų pažįstamus, tačiau ne visi norėjo žydaitę priglausti. Besislapstančią pas Indriūną ją suėmė Simonavičius ir nuvežė į kalėjimą. Ten jau rado Rozenbergaitę ir jos motiną.

Naktį prie lango prislinko kažkoks žmogus. Rozenbergaitė su juo kalbėjosi. Po to jis atsinešė įrankius ir bandė laužti duris. Jam ilgai nepavyko ir Rozenbergaitė jam sakė: „Tamošiūnai, eik namo: durų vis tiek neišlauši, o jei tave pagaus, tai ne tik tave, bet ir visą šeimą sušaudys“.

Tačiau Povilas Tamošiūnas duris atidarė. Mergaitės buvo apgyvendintos pas patikimus žmones ir išvengė mirties. E. Jakobsonaitė mini daugybę pavardžių, kurie ją slėpė, maitino – išsaugojo nuo mirties. „Patys rizikuodami gyvybe, viską darė, kad gyvenčiau“, – rašo E. Jakobsonaitė.

Byloje – Vyto Tamošiūno laiškas

Vyto Tamošiūno laiške rašoma, kad 1971 metais miręs jo tėvas Povilas Tamošiūnas 1943 metais Dvariškių kaime, šalia Subačiaus miestelio stoties (Kupiškio r.) nakties metu gerokai pasidarbavęs laužtuvu iš daboklės išlaisvino dvi 14–15 metų žydų mergaites. Kartu buvo ir senelė, kuri dėl amžiaus atsisakė bėgti. Viena mergaičių vadinosi Elena Jakobsonaitė, kita – Regina Rozenbergaitė (dabar Šteimaniene). Kuriam laikui žydaitės buvo priglaustos Subačiaus miestelio bažnyčioje, vėliau – perkeltos toliau, kur glaudėsi pas ūkininkus, kaip šeimos narės pakeistomis pavardėmis.

Po karo Elena Jakobsonaitė ištekėjo už lietuvio Edvardo Tumaičio, o jam mirus su sūnumi Valdu išvyko į užsienį.

Regina Rozenbergaitė ištekėjo už savo tautiečio Šteimano ir 1988 metais dar gyveno Vilniuje Komunarų 8/10.

Laiške aprašoma Povilo Tamošiūno ir jo šeimos istorija, 1951 metų tremtis į Sibirą, sugrįžimas į tėvynę (grįžęs į Lietuvą apsigyveno Klaipėdoje pas Eleną Jakobsonaitę-Tumaitienę).

Laišką parašė Vytas Tamošiūnas 1988 m. birželio 8 dieną.

V. Tamošiūno laiške kun. F. Eremino pavardė net neminima, tad neaišku, kodėl kunigui buvo užvesta byla.

Daujėniškių pasakojimai

Daujėniškiai dar patys ar iš savo artimųjų daug girdėjo apie Daujėnuose Švč. Jėzaus Vardo bažnyčioje dirbusį kunigą Feliksą Ereminą: 1943–1948 m. jis buvo parapijos administratorius, 1948–1950 ir 1951–1962 m. – tituluotas klebonas.

Kai kurie pasakojimai neatitinka istorinių įvykių, tačiau vieną jų paminėsime. Daujėnuose kalbama, kad netoli miestelio (už 5–6 km) buvo sušaudyta daug žydų, jie suversti į duobę. Ryte žmogus eidamas išgirdo graudų verksmą. Priėjęs prie duobės ištraukė iš po lavonų 6–8 metų gyvą mergaitę. Ją parsinešė į namus. Tačiau po kelių dienų, bijodami vokiečių, atėjo pas kleboną F. Ereminą ir papasakojo. Šis liepęs atvesti mergaitę į kleboniją. Klebonas Rachelę pakrikštijo Reginos vardu ir kurį laiką slėpė klebonijoje. Deja, rytais, eidamas aukoti Mišių, rasdavo ant altoriaus raštelius, kuriuose buvo raginama žydaitę atiduoti vokiečiams. Tada klebonas kreipėsi į savo pažįstamus, kad šie ją išvežtų kuo toliau iš miestelio ir globotų. Vėliau ji buvo išsiųsta dar toliau – niekas nebegali pasakyti kur.

Šiame pasakojime yra didžiausias istorinis netikslumas: kun. F. Ereminas į Daujėnus atvyko dirbti 1943 metais, kai žydai jau nebebuvo šaudomi – su jais jau buvo susidorota.

Straipsniuose, kuriuose aprašytas žydaičių išgelbėjimas, minėtas Subačius. Tačiau Subačiuje kun. F. Ereminas nedirbo. 1939 m. gruodžio 30 dieną jis buvo paskirtas Karsakiškio administratoriumi ir čia dirbo iki 1943 m. sausio 1 dienos – tada paskirtas į Daujėnus.

Tad kaip pateko Rachelė Rozenbergaitė pas kunigą F. Eremitą, sunku atsakyti. Tačiau galima teigti, kad kun. F. Ereminas, atvykdamas į Daujėnus, jau pažinojo Rozenbergaitę, gal ją netgi kartu ir atsivežė kaip savo giminaitę. Tada žmonių pasakojimai apie raštelius ant altoriaus ir mergaitės tolesnį slėpimą – atitiktų.

Kad kunigas ją sovietmečiu išleido į mokslus (Vilniuje studijavo mediciną) ir globojo – liudija negausūs įrašai kunigo dienoraštyje. O kunigui mirus kasmet per Vėlines kun. F. Eremino kapas būdavo papuošiamas gražiausiomis gėlėmis. Žinojusieji apie Rachelę, tikėjo, kad čia jos padėka tam gerajam bebaimiam kunigui.

Kaip pasakoja Vilniuje gyvenantis Isakas Borveinas, išvaduota Rachelė Rozenbergaitė po ilgų klajonių ir vargo pas ūkininkus pateko pas kunigą F. Ereminą. I. Borveinas gyveno Daujėnuose, tačiau su kunigu susitikęs Panevėžyje.

Kunigo dienoraštis „Sovietinio teroro sutemose“

Kun. F. Ereminas paliko rašto darbų. Be jau minėtos Daujėnų parapijos istorijos , 1945 metais pradėjo rašyti dienoraštį.

Dienoraščio ištraukos, aišku, su atitinkamais komentarais, dar sovietmečiu išspausdintos „Darbe“ (Pasvalio r. laikraštis), „Švyturyje“, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1994 m. žurnalas „Kardas“ išleido kun. Felikso Jaramino (taip parašyta kunigo pavardė) darbą „Sovietinio teroro sutemose“, kurio prieraše įrašas „Unikalus Daujėnų parapijos klebono 1945–1946 metų dienoraštis“.

Skaitant kunigo pasiryžimą fiksuoti įvykius, tikėtina, kad dienoraštis 1946 metais neužsibaigė. Tačiau kur likusioji dienoraščio dalis – neaišku.

Dienoraštis svarbus keliais aspektais. Pirmiausia, tai Daujėnų krašto istoriją papildanti medžiaga: kiekvienos pokario dienos fiksacija su vardais ir pavardėmis. Pateikiamas nužudytų partizanų skaičius, žiaurus „istrebitelių“ elgesys su suimtaisiais, trėmimai, ūkininkų apiplėšiamai, kiti žiaurumai. Tačiau tarp šių faktų jaučiame ir literatūrinę kunigo mintį – jis subtiliai perteikia parapijoje plintančią ir visus surakinančią baimę, išgyvena dėl kiekvienos netekties, džiaugiasi po ilgo laiko vėl atsiradusiais jaunavedžiais. Dienoraštis liudija kunigo Felikso Eremino drąsą – juk klebonijoje gyvenantys karininkai galėjo bet kuriuo metu padaryti kratą ir tada Sibiras būtų buvusi mažiausia bausmė.

Mūsų nagrinėjamai temai dienoraštis svarbus ir tuo, kad jame kunigas užsimena apie Reginą (pavardė tik vieną kartą parašyta, tuo siekta apsaugoti globotinę nuo nemalonumų: medicinos studentė ir bendrauja su dvasininku).

Regina dienoraštyje epizodiškai paminėta keturis kartus, bet tie paminėjimai labai svarbūs kunigo Felikso Eremino ir Rachelės Reginos Rozenbergaitės santykiams. Tarkime, 1945 m. rugsėjo 5 dieną įrašo pabaigoje paminėta „Šiandien parvažiavo trumpam laikui Regina iš Vilniaus“ (ne atvažiavo, o parvažiavo – taigi, grįžo į savo namus savas žmogus, kuriuose gyveno, kur ji laukiama). 1946 m. balandžio 23 d. įrašyta: „Vakare mokinau Reginą, kaip taisomi vaistai“ (kunigas, studijavęs mediciną, kaip tikras tėvas nori visas žinias perduoti savo dukrai), o balandžio 24 d. pažymėta: „Regina išvažiavo į Vilnių. Ją išvežė Stakienė“ (taigi ne viena išvažiuoja, o kažkas palydi, kad kunigui būtų ramiau). Tad jau šie menki epizodai liudija kunigo tėvišką rūpestį savo globotine.

Tik vienas įrašas (1945 m. spalio 20 dienos) skirtas vien Reginai: „Atvažiavo iš Vilniaus felčerių akušerių mokyklos R. Rozenbergaitė. Ji pasakojo, kad jaunas mergaites buvo išvežę 2–3 savaitėm į mišką malkų gaminti. Mokinėm reikėjo nuleisti aukštus medžius, supjaustyti ir suskaldyti. Kiekvienai 6 mtr. Valgis – bulvės ir vanduo. Apgyvendino gražiame apleistame ūkyje. Gražus parkelis, pakalnėje ežeras. Ūkyje nė gyvos dvasios. Mokinės išvargo, ir pusė mokinių apsirgo. Niekas nesirūpino jų pakeisti. Jos ėjo 60 km į Vilnių pėsčiomis. Netoli Vilniaus sulipo į traukinį ir, viena kitą vesdamos, grįžo į šaltą, su išdaužytais langais bendrabutį. Vieną mokinę sutriuškino medis. Tai pats moderniškiausias ir progresyviausias būdas auklėti inteligentų kartą“.

Klausimai tolesniems tyrinėjimams

Baigusi akušerių mokyklą Regina Rozenbergaitė dirbo Vilniuje Jokūbo ligoninėje. Ištekėjusi už Šteimano susilaukė dviejų dukrų – Linos ir Avivos. Abi su šeimomis išvykusios į Izraelį. Aviva medikė... Tad su Isaako Borveino ir dukrų pagalba tikimės ateityje daugiau sužinoti apie Rachelės Reginos Rozenbergaitės-Šteimanienės likimą.

Nepavyko nustatyti, kada kun. F. Ereminas ėmėsi globoti Rachelę Reginą Rozenbergaitę, kas kunigui pristatė šią mergaitę ir kodėl kun. F. Ereminas, gelbėjęs ir globojęs Reginą, taip ir likosi neapdovanotas Izraelio valstybės apdovanojimu – Pasaulio tautų teisuolio medaliu. Bet ne apdovanojimai svarbiausia – svarbiausia kunigo Felikso Eremino, skelbusio meilę Dievui, Tėvynei ir artimui ir šią meilę liudijusio ir savo gyvenimu, asmenybė.

© 2011 „XXI amžius“