Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Popiežiaus laiškas Gavėniai

Mindaugas BUIKA

Popiežiui Benediktui XVI barstomi pelenai Pelenų trečiadienio ceremonijoje, ženklinančioje Gavėnios pradžią

Populiarumą išlaikiusios Pelenų trečiadienio apeigos primena, kad žmogus yra mirtingas

Krikštas yra Dievo gailestingumo raiška

Šiemetiniame savo laiške Gavėniai, prasidedančiai kovo 9 dieną celebruojamu Pelenų trečiadieniu, popiežius Benediktas XVI dar kartą aptaria „Bažnyčiai labiausiai vertingą ir svarbų liturginį laikotarpį, mus vedantį į šventąsias Velykas“, ir iškelia jo ryšį su Krikštu. Dokumente, kurio antrašte parinkti žodžiai iš šv. Pauliaus laiško kolosiečiams „Su Kristumi esat palaidoti krikšte, su Juo esate ir prisikėlę“ (plg. Kol 2, 12), primenamas Tautų apaštalo mokymas, kad bendrystė su Išganytoju pasiekiama per sielos apvalymą nuo prigimtinės nuodėmės tik per Krikšto malonę.

Kaip tik dėl to Krikšto sakramento priėmimas – persikeitimas per dalyvavimą Kristaus mirtyje ir prisikėlime – daugumoje atvejų vyksta dar kūdikystėje, pabrėžiant, jog šis nuskaistinimas yra Dievo dovana: „nė vienas negali užsitikrinti amžinąjį gyvenimą tik savo pastangomis“. Taigi, Krikšto sakramentas, kuris „atšaukia nuodėmę“, anot Šventojo Tėvo, gali būti suprastas ir kaip pirmoji Dievo gailestingumo raiška (tai verta apmąstyti, ypač šiemet Lietuvoje celebruojamais Dievo gailestingumo metais), laisvai suteikiama žmonėms, kartu kviečiant juos toliau savo gyvenime likti ištikimais Jėzaus Kristaus sekėjais. Iš to popiežius Benediktas XVI daro ir antrą svarbią išvadą: Krikštas nėra iš praeities paveldėtas ritualas, bet gyvas susitikimas su Kristumi, kuris nulemia visą tolesnę pakrikštyto asmens egzistenciją. Tos malonės  inicijuota ir paremta būtis kviečia į nuolatinį atsivertimą bei tobulėjimą iki dieviškojo gyvenimo brandos.

Išryškinant šią išganomosios malonės patirtį Gavėnia yra labai tinkamas parengiamasis laikotarpis. Šventasis Tėvas laiške primena Vatikano II Susirinkimo tėvų pageidavimą, išreikštą liturginėje konstitucijoje „Sacrosanctum concilium“, kad būtent „Gavėnios liturgijoje  naudotini krikšto bruožai“ prisimenant ir senąsias tradicijas. Gavėnia tampa tarsi kasmet atnaujinamu katechumenatu, kuris, kaip pirmaisiais krikščionybės amžiais, taip ir šiandien „yra nepakeičiama tikėjimo ir krikščioniškojo gyvenimo mokykla, skatinanti visą  žmogiškosios būties perkeitimą.

Dievo Žodžio apmąstymas stiprina tikėjimą

Laiško šiemetinei Gavėniai antrojoje dalyje popiežius Benediktas XVI trumpai apmąsto šio laikotarpio visų penkių sekmadienių liturgijos skaitinius, pabrėždamas Dievo Žodžio evangelizacinę reikšmę. Iš tikrųjų Gavėnios metu beveik kiekvienoje parapijoje rengiamos rekolekcijos, tačiau homilijose komentuojant ir susiejant kiekvieno sekmadienio Evangelijos mokymą praktikuojantiems tikintiesiems visi Gavėnios sekmadieniai tampa dvasinėmis pratybomis, rengiantis Viešpaties prisikėlimo iškilmei. Dėl to Gavėnios sekmadienių skaitinių tekstai atitinkamai ir parenkami, kad jų klausymu ir aiškinimu dvasinė kelionė į Velykas taptų prasminga ne tik katechumenams, besirengiantiems priimti Krikšto sakramentą, bet ir jau pakrikštytiems tampa jų laipsnišku atsinaujinimu.

Štai pirmojo Gavėnios sekmadienio skaitinyje (Mt 4, 1–11) kalbama apie išsekusio Jėzaus gundymą dykumoje, ir tai gerai atspindi žmogiškąsias gyvenimo  sąlygas. „Pergalinga kova prieš šį gundymą Jėzaus misijos pradžioje yra kvietimas suvokti mūsų pačių trapumą, kad priimtume Malonę, kuri išlaisvina iš nuodėmės ir pripildo naujo „tvirtumo Kristuje, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas“, – rašo Šventasis Tėvas.

Krikščioniškasis tikėjimas ir moko, sekant Išganytojo pavyzdžiu ir būnant vienybėje su Juo, drąsiai stoti į mūšį su „tamsybių pasaulio viešpatijomis“, kuriose šėtonas niekada nepaliauja vilioti kiekvieną, kuris artinasi prie Viešpaties. Kristaus pergalė prieš šėtono viliones atveria ir mūsų širdis vilčiai, kad Jam vadovaujant pavyks įveikti visus blogio gundymus mūsų gyvenime.

Evangelijos skaitinys, skirtas antrajam Gavėnios sekmadieniui, kuriame kalbama apie Kristaus stebuklingą atsimainymą, taip pat byloja apie Išganytojo garbę danguje po prisikėlimo. Bet tuo pačiu keliu, kaip apaštalus Petrą, Jokūbą ir Joną, į „aukštą kalną“, tai yra dieviškąją garbę, Viešpats veda ir visą krikščionių bendruomenę. Šv. Mato evangelijoje kalbama apie kalno „nuošalumą“ (plg. Mt 17, 1), kviečiant atsiriboti nuo perdėto kasdienio gyvenimo triukšmo, kad būtume Dievo artumoje kaip tikri Jo vaikai. Mums pavyzdys yra Jėzus Kristus, apie kurį dangiškasis Tėvas apaštalams skelbė: „Šitas yra mano mylimas Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite“ (Mt 17, 5), kad galėtume pasiekti tokį pat kilnumą amžinybėje.

Kristaus stebuklų ženklai

Trečiojo Gavėnios sekmadienio skaitinyje pateikiamas Šv. Jono evangelijos pasakojimas apie Jėzaus pokalbį su samariete moterimi (Jn 4, 7-26). Jau pats šio pokalbio faktas (žydai su samariečiais nebendravo ir juos niekino kaip nedorus tamsuolius) rodo, kad Dievas myli kiekvieną žmogų, žino jų nuodėmingumą ir problemas (samarietę Jėzus nustebino teisingai pasakęs, kad ji turėjo „penkis vyrus“). Jis nori kiekviename pažadinti gyvojo vandens troškimą, vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą, tai yra Šventosios Dvasios dovanos, gebančios tikinčiuosius padaryti tikraisiais garbintojais, kurie Dievą šlovintų tyra siela ir tiesa. Tik šis vanduo gali numalšinti mūsų troškulį gėriui, tiesai ir grožiui, „tik šis Dievo Sūnaus mums duodamas vanduo gali sudrėkinti mūsų sielų nerimo ir nepasitenkinimo dykumas, kol jos atras tikrą ramybę Dieve“, – aiškina popiežius Benediktas XVI, remdamasis šv. Augustino mokymu.

Ištrauka iš tos pačios Šv. Jono evangelijos, kurioje ketvirtąjį Gavėnios sekmadienį pasakojama apie neregiu gimusio žmogaus stebuklingą išgydymą, mums Kristų pristato kaip „pasaulio šviesą“ (plg. Jn 9, 5). Šventasis Tėvas laiške Gavėniai pastebi, kad panašiai kaip išgydytas neregys, visi mes susiduriame su klausimu: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ (Jn 9, 35), laukiant šlovinančio atsakymo: „Tikiu, Viešpatie“ (Jn 9, 38). Taigi, šis stebuklingas išgydymas „yra ženklas, kad Kristus nori mums ne tik suteikti regėjimą, bet ir atverti mūsų vidinę viziją, kad mūsų tikėjimas taptų dar gilesnis ir kad mes pažintume jame savo Išganytoją“, – nurodo Popiežius. Taip mums yra skirta tapti tikraisiais šviesos vaikais, krikščioniškojo mokslo šviesa nušviečiant visas žemiškojo gyvenimo tamsumas.

Pagaliau Penktojo Gavėnios sekmadienio skaitinyje, kuriame kalbama apie Lozoriaus prikėlimo iš mirusiųjų stebuklą, kurį Jėzus atliko ir iš žmogiškojo gailestingumo, ir siekdamas didesnio tikėjimo jo misija. Svarbiausias klausimas, kurį Viešpats kelia Lozoriaus seseriai Mortai tame įvykyje – „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas... Ar tai tiki?“ (Jn 11, 25-26) – kartu yra ir svarbiausias mūsų egzistencijos klausimas. Ir visa krikščionių bendruomenė, pagal Benediktą XVI, kartu su evangeline moterimi Morta turi atsakyti, sudėdama savo viltis į Jėzų Nazarietį: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“ (Jn 11, 27). Tokia bendrystė su Kristumi šiame gyvenime parengia mus gyventi su Juo amžinybėje, tuo pačiu suvokiant savo žemiškosios egzistencijos prasmę. Čia eina kalba ne tik apie asmeninį gyvenimą, bet apie visą žmonijos istoriją, jos kultūrą, politiką ir ekonomiką.

Be tikėjimo šviesos visa kosminė būtis užbaigia savo egzistenciją, užkasa ją į kapą be jokios ateities ir vilties, filosofiškai baigia šios laiško dalies pastebėjimus Šventasis Tėvas, primindamas, kad tikinčiajam Gavėnios kelionės išsipildymas yra Velykų Tridienis Šventosios Nakties budėjime laukiant Išganytojo prisikėlimo. Toje vigilijoje atnaujindami savo krikšto pažadus mes iš naujo patvirtiname, kad Kristus yra Viešpats mūsų gyvenimo, to gyvenimo, kurį Dievas mums suteikė, kada atgimėme iš vandens ir Šventosios Dvasios, vėl įsipareigodami atsiliepti į šios malonės veikimą, kad būtume tikrais Dievo vaikais amžinybėje.

Pasninko, išmaldos ir maldos praktikos esmė

Trečiojoje laiško Gavėniai dalyje, aptardamas šiam laikotarpiui tradicines Bažnyčios skatinamas pasninko, išmaldos ir maldos praktikas, popiežius Benediktas XVI pabrėžia jų dvasinę, moralinę ir bendruomenišką reikšmę, nes šie atsinaujinimo kelio bruožai moko mus išgyventi Kristaus meilę dar radikalesniu būdu. Jau per Krikšto sakramentą panyrant į Kristaus mirtį ir prisikėlimą esame skatinami išlaisvinti širdis ir nuo perdėto potraukio į materialinius dalykus (kas kartais tampa tiesiog naująja stabmeldyste) naštos, iš egoistinio susitelkimo į save, kuris dažnai užkerta kelią į Dievo ir artimo meilę. Gavėnioje laikydamiesi griežtesnio pasninko – krikščioniui jis turi giliai religinę, o ne kokią kitą, pavyzdžiui, sveikatos, motyvaciją – „padengdami kukliau savo stalą, mes mokomės įveikti savanaudiškumą, kad gyventume dovanojimo ir meilės logika“, rašo Šventasis Tėvas. Tokia atsisakymo forma – ir ne vien tik nuo pertekliaus, bet gal pasidalinant su kitais ir sau reikalingais dalykais – moko išsivaduoti iš „ego“ ir pastebėti šalia kitą, pažinti Dievą daugelio vargstančių brolių ir sesių veiduose.

Taigi, krikščionims pasninkavimas nėra koks nors slegiantis, privalomas susilaikymas, kurį Gavėnios savaitėmis „reikia iškentėti“, bet džiugus nusistatymas, žinant, kad įgyvendini svarbiausią Dievo meilės įsakymą: „mylėk savo artimą, kaip save patį“. Taip pat yra ir su aiškiai motyvuotu išmaldos davimu, dalijimu to, kas yra sutaupoma sąmoningai susitvardant ir atsisakant to, kas nėra būtina. Juk kaip dažnai savo gyvenime mes susiduriame su „kaupimo ir meilės pinigams vilione, kuri susilpnina Dievo primatą“, – primena popiežius Benediktas XVI, perspėdamas, jog šis godulys turėjimui veda į smurtą, kitų engimą ir mirtį. Kai materialiniai dalykai užima Dievo vietą ir tampa vieninteliu siekiamu gyvenimo tikslu, pats žmogus tampa nelaimingas dėl tokios saviapgaulės, nes jis apiplėšia savo sielą. „Kaip mes galime suprasti Dievo tėvišką gerumą, jeigu mūsų širdys yra kupinos egoizmo ir tik savo gerovės projektų, kuriais apgaudinėjame save, neva tik jie gali garantuoti ateitį?“ – klausia Šventasis Tėvas.

Pasidavę tokioms vilionėms mes atsiduriame Šv. Luko evangelijoje papasakoto Kristaus palyginimo apie turtingą, bet neišmintingą žmogų padėtyje. Tas visko pertekęs žmogus pats sau kalbėjo: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk.“ Žinome, kaip Viešpats tai įvertino: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ (Lk 12, 19-20). Todėl Bažnyčia ir skatina „išmaldos“, tai yra paramos ir dalijimosi su kitais praktiką, kuri primena Dievo primatą, dangiškojo Tėvo gerumą ir gailestingumą.

Tokį pat tikslą turi ir didesnė nei įprasta Gavėnios laikotarpio pamaldumo raiška, ypač dėmesingas Dievo Žodžio klausymas ir apmąstymas. „Malda taip pat įgalina mus suprasti naują laiko koncepciją, kad be antgamtiškumo ir amžinybės perspektyvos laikas tiesiog nukreipia mūsų žingsnius į horizontą, neturintį ateities“, – pažymi Šventasis Tėvas. Tuo tarpu melsdamiesi mes artimai bendraujame su Dievu, pasitikėdami Jo žodžiu atsiveriame didžiajai amžinojo gyvenimo vilčiai. Gavėnios kelionėje yra rekomenduotinas Kryžiaus slėpinio pamaldus apmąstymas, skatinantis gilųjį atsivertimą ir savojo gyvenimo orientavimą pagal Dievo valią. „Gavėnios metas yra labai palankus pripažinti savąjį silpnumą ir per nuoširdžią savo gyvenimo „inventorizaciją“ priimti Susitaikinimo sakramento atnaujinančią malonę, ryžtingai žengiant prie Kristaus“, – daro išvadą savo laiške Šventasis Tėvas.

© 2011 „XXI amžius“