| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
UŽGAVĖKIM! Eglė VINDAŠIENĖ
Septynios mylios tilto, Pavasario pradžią švęsdavo ir apeigomis pažymėdavo visos gentys ir tautos. Priimdamos krikščionybę, jos neatsisakė senųjų ritualų ir suderino juos su krikščioniškosios Gavėnios pradžia. Nors labai skaudu, daug puikių tradicijų jau išnyko. Daug ko nepajėgsime atgaivinti, gal net ir nesuvoksime gilesnės apeigų prasmės, kurią jautė ištisos mūsų kartos. Kad į šiandieninį gyvenimą vėl sugrįžtų pamirštos senosios šventės, reikia pažadinti savyje vidinį potraukį joms ir paklausti savęs, ar man viso to reikia. Išjuokiami nevedusieji ir netekėjusios Užgavėnės žiemos pabaigos šventė. Tai didelė džiaugsmo, juoko, išdaigų diena. Tai lyg linksmybių teatras, kuriame išjuokiamos gyvenimo ir žmonių negerovės. Pagrindinis dėmesys nukreiptas į apeigas ir burtus, kurie išvaro žiemos demonus ir pažadina šalčio sukaustytą žemę iš miego, suteikia jai derlingumo galią, atgimstančią pavasario gyvybinę jėgą. Žemdirbiui tai atsigavimo, gimimo, gauties šventė. Pasak Aleksandro Žarskaus, čia simboliškai išgyvenami įvykiai, susiję su gimimu, atgaja, t. y. perėjimu iš maros (žiemos) į gają (vasarą). Todėl šventėje ypač gausu žadinimo elementų, o apeigos susijusios su martaujančiais jaunavedžiais tais, kurie po vedybų dar neturi vaikų. Ypač išjuokiami nevedusieji (prie rūbų jiems prikabinamos kaladėlės, pelenų maišeliai, silkės galvos ir pan.). Apie neištekėjusias merginas sakoma bergždinėlės, o senberniams numetamas šluotražis ar pliauska ir liepiama graužti. Tai nėra vien pajuoka, bet kartu ir paskatinimas išeiti iš užsitęsusios martavimo, skatinimas naujai kokybei vaisių nešančiam gyvenimo būdui. Sunkių darbų nedirbama Užgavėnės švenčiamos Gavėnios išvakarėse, likus keturiasdešimt šešioms dienoms iki Velykų, visada antradienį. Seniau ši šventė buvo švenčiama tris dienas sekmadienį, pirmadienį, antradienį. Šiomis dienomis sunkesnių darbų nedirbama: jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai visus metus neturėsi poilsio, nepabaigsi darbų. Ypač daug nelaimių gali prišaukti verpiančios moterys: kirmys kumpiai, apsitrauks rūdimis linai, siūlai ir drobės, kapos pelės audeklus, ės kirmėlės kopūstus, suksis kvaituliu avys, seilėsis jaučiai, negalima ir malti, nes vėjas plėšys stogus. O jei tą dieną nešukuosi ir neplausi galvos, tai ji bus švari, gerai augs kasos, vištos nekapstys rasodos ir gėlių darželyje. Visų draudimų ir nesuminėsi tiek jų daug, tačiau vienas darbas privalomas: reikia išvežti į lauką nors vieną vežimą mėšlo. Daug verdama, kepama Moterys privirdavo daug mėsos, prikepdavo blynų ir bandų, kad nepritrūktų: juk reikės septynis, devynis ar net dvylika kartų per dieną valgyti! Ir viską būtinai suvalgyti, kad nieko neliktų, nes kitaip mėsa suges. Kitą dieną jau Pelenija, mėsos valgyti nevalia iki pat Velykų. Buvo manoma: jei per Užgavėnes esi sotus, tai sotus būsi visus metus. Šią dieną reikia prisivalgyti tiek, kad pilvas būtų kietesnis už kaktą. Šeimininkai vaišindavo kiekvieną į namus užėjusį žmogų. Nors tas ir būdavo sotus, privalėdavo kiekvieno valgio po truputį paragauti. Apeiginis valgis šiupinys. Kur neparagausi virtų žirnių, pupelių, kruopų, bulvių mišinio su kiaulės uodega ar galva? Taigi daug riebiai pavalgyti, reiškia užsigavėti, nes laukia ilgas pasninkas. Reikia kuo dažniau išvirsti iš vežimo Po sočių pietų nevalia namuose sėdėti. Buvo daug vaikštinėjama, čiuožinėjama ant verpsčių ir lyžių, geldomis, rogėmis, arkliais. Tai magiška apeiga, norint užtikrinti gerą linų ir javų derlių. Ir seni, ir jauni važiuodavo apie laukus, į kitus kaimus ir kuo toliau. O dar geresnio derliaus galėjai tikėtis išgriuvęs iš rogių ir pasivoliojęs sniege. Kuo dažniau išvirsi, tuo geriau. Žmogus, augalas ir žemė yra tarpusavyje susiję. Kai žmogus dėl ligos ar kitos priežasties nusilpsta, žemė jam teikia jėgų, kai jis su ja susiliečia. Šiuo metu žemė yra silpna, nualinta šalčio, todėl jai reikalinga pagalba. Ir žmogus voliojasi, norėdamas perduoti jai savo gyvybines jėgas, kad žemė atsibustų, sužaliuotų, duotų vaisių. Laistomasi vandeniu Augimą, naujo derliaus gausumą reikia apdainuoti, atlikti kitus būtinus ritualus: suptis, laistytis vandeniu. Ypač stengtasi aplieti važinėjančius, bičių spiečių arba tiesiog visą avilį. Vaikai lenda po paklode ir dūzgia, o laistytojai šaukia: Bitė ūžia! Vandens! Nors grįžta vaikai šlapi, sušalę, pusgyviai, bet patenkinti. Šlapio sniego ar švento vandens paragavęs jautiesi kaip pakrikštytas, esi laimingas ir jauti, ką galvojo mūsų proseneliai. Taip elgdamiesi jie tikėjo, kad bičių šeimos bus sveikos, gausios ir avilys pilnas medaus. Būtybių iš kito pasaulio vaidinimai Anksčiau šventei rimtai ruošdavosi. Senas drapanas ir kailius iš spintų traukdavo, gamindavo kaukes. Užgavėnių persirengėliai simbolizuoja iš kito pasaulio besibeldžiančias būtybes. Todėl jų apranga išvirkšti kailiniai. Pavakariais jie vaikštinėja ir kiekvieną kibina, vaidina, išdaigauja, ieško bergždženikių (netekėjusių). Matyt, yra kažkas labai svarbaus tuose ritualiniuose šokiuose, šūksniuose, ubagų vestuvėse, gervių, ožių, avinų išdaigose, čigonų, vengrų ir žydų sukeltame triukšme, Lašininio ir Kanapinio kovoje. Bandome šiandien atkartoti bent mažą dalelę dar giliai nesuvoktų apeigų. Ir gal net nesvarbu, kaip pavadinsime tą, kurį turime sunaikinti, kurį beprotiškai vaikėmės, ilgai tampėme visame šitame chaose. Gal toji gaivališka energija ne tavo, o svetima. Ir kaimo ar miesto pakrašty užkopęs ant kalnelio, arčiau saulės, suvokęs nužudai ne savą tai, ko tau nereikia. Stabas, vadinamas Gavėnu, Dėdeliu, More, Kotre, Boba, Motinėle, Sene Kūniške, sudeginamas, paskandinamas arba apkasamas sniegu. Taigi linksmybės baigiasi, septynioms savaitėms prityla muzika, dainos, šokiai, nekeliamos vestuvės. Pelenų diena (Papelčius, Pelenija) nuobodžiausia metų diena, juodas pasninkas. Ji buvo laikoma lyg ir pirmąja pavasario diena, todėl žmonės neskubėdavo anksti keltis, laukdavo, kol patekės saulė. Pasėlių dievas būdavo barstomas pelenais. Apipelenuodavo gyvulius, trobesius, žmones iš dulkės gimęs, dulke ir pavirsi. O prieš akis ilgas susimąstymo laikotarpis, valymasis, ateities vizija ir Velykų laukimas.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |