|
Reformos ir antireformos
Iš Ministro Pirmininko ir juo tvirtai tikinčių žmonių lūpų vis pasigirsta žodis reformos. Kažin, kas tai per dalykai. Pasirodo, tai svajonių pasaulio dalykai, svajotojams atrodantys iš tikro vykstą: Lietuvos energetinės nepriklausomybės įgyvendinimas, naujos atominės elektrinės statyba Visagine, valdininkijos atjauninimas, investicijų pritraukimas į Lietuvą ir dar šis bei tas iš science fiction (mokslinės fantastikos) srities. Iš tikro Ministras Pirmininkas visą dėmesį sukaupęs, kad išsilaikytų važyje, kuriame jis rieda, tad važio vairavimas ir visokios reformos antraeilis dalykas. O jeigu jam užtektų įžvalgumo ir netrūktų ryžto užmojams vykdyti, šeimininkaujantis blogis jį tuoj išmestų iš važio. Tad važys ir toliau rieda nusistovėjusiomis vėžėmis.
Valstybė panaši į žvėrelį, klupinėjantį giliame dumblyne, apniktą tūkstančių erkių, išsiurbiančių jėgas. O iš šalies tebetyko medžiotojai, laukiantys progos pribaigti
Tauta ir valstybė, panašiai kaip medis ar gyvūnas, po sunkaus sužeidimo ar ligos atsinaujina, užaugindama naujas ląsteles vietoj ligos sunaikintų. O Lietuva tebėra ligonis su atviromis sovietizmo žaizdomis ir pūliniais. Gydymąsi, kaip ir reformas, reikėjo pradėti atnaujinant įstaigų darbuotojų sudėtį, o labiausiai teisėsaugą ir švietimą, įlieti žmonių, besirūpinančių tėvyne, o ne gaujų reikalais. Aišku, nebuvo būtina išmesti į gatvę visus sovietikus, kaip jie iki šiol elgiasi su atsitiktinai pasirodančiais tarp jų sąžiningais žmonėmis, bet nuosekliai įtvirtinti sąžiningų žmonių ir juos palaikyti. Tada pradėtų plyšinėti ištisinis korupcijos voratinklis, pro šalį nebyrėtų milijoninės lėšos, svetimo turto pasisavintojų bylos nebūtų vilkinamos. Žinoma, ir tarp dešiniųjų iškeliamų žmonių netrūktų prisiplakusių šiukšlių, bet nuosekliai, atkakliai, kryptingai dirbant rezultatai būtų pasiekti. Iki šiol nieko panašaus nebuvo daroma. Priešingai buvo netrukdoma korumpuotiesiems organizuoti savo pozicijų sutvirtinimo kampanijas ir vagių tvirtovės valstybėje darėsi vis sunkiau paimamos.
Gerai pamenu, kaip prieš keliolika metų ministras pirmininkas, korespondentų klausinėjamas apie kovą su korupcija, trumpai drėbė: Lietuvoj nėra korupcijos! O šiandien vyriausybė tapo sovietinių piratų įkaitu, šokinėjančiu pagal jų muziką. Kad sukrapštytų saujelę lėšų, priversta skriausti paskutinius savo rėmėjus pensininkus. O sudurstytą sukrapštytą biudžetą tikriausiai paleis vėjais jį pakeisianti gelbėtojų vyriausybė, kuri gali būti sudaryta iš grobio tykančių ilgapirščių.
Senosios KGB mėgstamas metodas buvo gandų ir nuomonių skleidimas. Nepriklausomos Lietuvos metais buvo trys nuomonių skleidimo kampanijas, primenančios KGB būdus. Pirmoji kampanija vyko pačioje pradžioje, dar Sąjūdžio metais: buvo sukurtas mitas, kad jokiu būdu negalima liesti nepamainomų bankininkų, negalima kliudyti jų veiklai. Ką gi, visi puikiai prisimename, ką nuveikė nekliudomi bankininkai Lietuvos gyventojų santaupos išgaravo bala žino kur. Po kelių metų buvo paskleista antroji banga: teisininkų kadrai yra itin vertingi, nepakeičiami, todėl juos reikia tausoti, neatleidinėti, sudaryti jiems kuo geresnes sąlygas. Tada tuometinė dešiniųjų vyriausybė nepakeičiamiems sovietiniams teisininkams keleriopai padidino algas. Šiuo metu pasigirdo nauji gandai: visa valdininkija yra tautos aukso fondas, kurį reikia stropiai saugoti, neišbarstyti, tai yra jų neatleidinėti, nemažinti jiems atlyginimų. Panašūs teiginiai paskleidžiami taip subtiliai, įtikinamai, kad, pavyzdžiui, kai kas iš dešiniųjų vadovų buvo patikėję Leo.LT reikalingumu Lietuvai
Aplinkybės kartais priverčia mažinti darbuotojų skaičių. Pavyzdžiui, mažėjant mokyklinio amžiaus vaikų, vis daugiau mokytojų tampa atliekamais. Dėl tos priežasties viena Marijampolės mokykla atleido jauną mokytoją. Kodėl ją pasirinko atleisti mažindami etatus? Ogi todėl, kad ji dirbo neilgai, tik septynerius metus. Paliko dirbti mokytoją pensininkę
Žinoma, šitoji per ilgus metus buvo įgudusi, prisitaikiusi prie sistemos, tikriausiai kažkada buvusi komjaunimo aktyvistė, o vėliau partkomo sekretorė
Štai tokios reformos ir vyksta Lietuvoje. Vadinamosios reformos tai tik klaninės santvarkos pamatų palopymas, sutvirtinimas. Daugelis dešiniųjų veikėjų nelabai suvokia, ant kokios piramidės viršaus jie atsisėda. Sėdi purvyno vidury ir apsimeta nematą, kur sėdi.
Aleksandras JAKUBONIS
Marijampolė
© 2011 XXI amžius
|