| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Ar visa gera dariau, ką šiandien daryti galėjau?.. Kun. Robertas Grigas
Krikščionybė supranta žmogų kaip Dievo paveikslą, ikoną: šios būsenos atkūrimas mūsų egzistencijos tikslas. Mūsų žmogiškoji medžiaga, iš kurios tasai taurus atvaizdas turi būti kuriamas, deja, yra sužeista, deformuota. Įtampa tarp idealiojo pašaukimo, kuriam esame skirti, ir dabartinės žmogaus tikrovės sukelia prieštaras ir kančią, pažįstamas kiekvienam žemės keleiviui. Kaip galime spręsti iš artimųjų liudijimų, išlikusių dienoraščių, užrašų, visa tai išgyveno ir kunigas Juozas, kurio žūties 25-ąsias metines šiandien minime, ir daugelis tų, kuriems jis padėjo vidinėse kovose, su kuriais bendravo. Tačiau iš daugelio bendražygių šį gilaus dvasingumo ir didelės artimo meilės žmogų išskyrė nuolatinė pastanga bendradarbiauti su Dievo malone: malda, auka, mąstymu, sakramentais. Jo kova, dėl kurios tauta jį dėkingai prisimena, kova už sąžinės, tikėjimo laisvę, už sielas, už Lietuvos teises kilo iš Dievo meilės, iš tiesos meilės. Iš giliai suvoktos žmogiškosios ir krikščioniškosios pareigos. O juk visa tai ir kova, ir didi auka (net gyvybės!), ir tikras didvyriškumas pažvelkime į šiuolaikinį pasaulį gali kilti ir iš neapykantos, ir iš ambicijų, puikybės, iš noro būti garbinamu (kun. Juozas Zdebskis). Svarbu, kad tai kiltų iš Dievo ir žmonių meilės. Jis meldėsi ir budėjo, kad taip būtų jame ir mumyse. Dievas Begalinis, ir netgi Šventieji Jo mylinčios širdies turtus, Jo išminties ir gėrio bruožus tik dalinai, sakytume, vieną kitą Jo liepsnų žybsnį atspindi... Vieną kitą sielų pamaitinimui, gelbėjimui svarbią mintį... Bet ir to mums atrodo labai daug, net akina kartais ir sklinda, daro poveikį per kartų kartas, kaip šv. Teresėlės, kaip šv. Pranciškaus ar Motinos Teresės dvasinė įtaka. Kunigo Juozo tie pavyzdžiu ir žodžiu liudyti gyvenimo tiesos bruožai, iškelti iš jo mąstymų, kentėjimų, dvasinės patirties ir per jo paties kasdienį elgesį įkelti į jo kartos, jo bičiulių, bendradarbių, jų šeimų gyvybės gyslas (kaip kun. Vincelis Jalinskas pasakytų), buvo: Leisk, Viešpatie, visa, kas sunku, pakelti kaip Tu ant kryžiaus kaip pelnytą bausmę už savo, už tautos, už visų žmonių nuodėmes už Tavo meilės paniekinimą... Tegul nepraeina nė dienos, kada savęs vakare (sąžinės sąskaitoje) nepaklaustume ar visa gera dariau, ką šiandien daryti galėjau?.. Ne sau gyventi... Prisimenu, kai kartą po ilgai užtrukusių darbų keletas jaunesniųjų su Tėveliu (kunigu Juozu, kaip jį švelniai vadindavome) ir skulptorium Domu Čepu, prasmingo antkapinio paminklo žuvusiam kunigui čia, Rudaminos šventoriuje, autorium, jau po vidurnakčio, išvargę, užsukome į Domo namus Vilniuje. Kai skulptoriaus šeima be priekaišto, kantriai ir svetingai visus priėmė, vaišino, Tėvelis patylom atkreipė mūsų dėmesį: Žiūrėkite, kaip žmonės moka ne sau gyventi... Aukoti kaip atgailą už savo ir kitų nuodėmes galima visa, kas sunku, kas neatitinka savo malonumų šauksmo; taip pat ir tą kančią, kurią mūsų kaltės sukelia... Brangindamas Kryžiaus kelio maldą, kunigas Juozas neabejotinai buvo ypatingai įsimąstęs į Jėzaus kančią ant kryžiaus, tas paskutines Jo merdėjimo valandas, atsiteisimui už mus paaukotas. Savo pamoksluose, rekolekcijose, pokalbiuose su jaunimu su būdinga ramaus nuolankumo intonacija balse, su pagarbia nuostaba pabrėždavo nepaprastą Dievo gailestingumą, suteiktą greta nukryžiuotam latrui, po kryžium suklupusiai moteriai iš Magdalos: Šventasis plėšikas, šventoji paleistuvė... Tuo pabrėždavo viltį, kad iš bet kokių nusikaltimų, iš visų žmogiškųjų akligatvių Viešpaties gerumas palieka atvirą kelią sugrįžti į gyvenimą... Kun. Juozas dažnai kartodavo tuos pačius Evangelijos ar iš jo paties sielovados, kalėjimo, susidūrimų su KGB paimtus pavyzdžius, taigi artimiau su juo bendraujantiems klausytojams tie epizodai jau buvo mintinai žinomi, ir kunigui pradėjus kalbėti, žinojome, kas seks toliau. Tačiau nebuvo įkyru ar nuobodu klausytis, nes jis mokėjo į žinomus dalykus sudėti tokią žodžio gelmę ir prasmės gelmę, tokį iškentėtos ir permąstytos tiesos tikrumą, kad kiekvienąkart tu išgirsdavai, patirdavai tame kažką naujo, svarbaus. Krikščionių tradicija perduoda, kad Viešpaties mylimąjį apaštalą Joną, beveik šimtametį ir nepaeinantį, mokiniai atnešdavo į bendruomenės susirinkimus, ir jis tenai ištardavo kelis, vis tuos pačius žodžius: Vaikeliai, mylėkite vieni kitus... Turbūt panašiai išgyvendavome kunigo Juozo kartojamas tarsi jau žinomas tiesas. Atrodytų, tik tiek. Na, gal pasijojus dar viena kita mintis atmintyje nušvistų. Bet ar reikia? Prirašoma ištisi tomai teisingos ir protingos teologijos. Ir ji dulka lentynose, gal sudomindama akademikus ar egzaminus laikančius studentus. O kun. Juozo mintimis gyvenama jei jų ir neprisimenant pažodžiui, tai jų dvasia. Iš jo gyvenimo pavyzdžio semiamasi šviesos, vilties ir meilės saviems gyvenimams. Jo karta anuometiniai kovos draugai kunigai (dabar jau visi čia, prie altoriaus besimeldžiantys vyskupai), seserys vienuolės, šeimų tėvai, mamos perduoda tą ryškiai sušvitusios Jėzaus Kristaus meilės žybsnį tolyn į ateitį savo auklėtiniams, jaunimui, savo vaikams. Esu to liudininkas. Per laisvoje Lietuvoje išleistus kun. J. Zdebskio raštus, kalėjimo dienoraščius, laiškus, rekolekcijų pamokslus jam tekusios Malonės dovanos yra tapusios Lietuvos dvasinio gyvenimo faktu. Jos veikia toliau, kovoja už gėrį mūsų laikais. Gal tai ir yra šventumo žymė kad ir mirusių kankinių įtaka nesilpsta, atminimas nenyksta, o kartais net didėja? Nors mes, Lietuvos katalikai, esame iš visų pusių raginami ir sykiais būname tokie santūrūs bei nuolaidūs bet gal vardan tiesos būtų jau laikas Bažnyčiai pareikalauti iš Nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos ištirti keistas kunigo Juozo Zdebskio žūties aplinkybes. Broliai Kelpšai, drauge su kitais bičiuliais, nuprausę kruviną žuvusio kunigo kūną, jį aprengę, liudija apie Velionio galvoje matytą galimai šūvio, o ne sulamdytų mašinos detalių paliktą žaizdą. Įrodžius smurtinę mirtį, kitaip atrodytų ir kankinystės pripažinimo byla. 2011-ieji mūsų vyskupų yra paskelbti Dievo gailestingumo metais. Numatoma daug prasmingų renginių, mūsų šventovės pasipuošė išraiškingais Gailestingojo Jėzaus paveikslais. Tačiau tikroji šių pastangų prasmė yra Dievo gailestingumo paveikslo atkūrimas žmoguje. Paveikslo, kokį mes matėme kunigo Juozo asmenyje ir kokį turime nuvalyti, restauruoti savo širdyse bei Lietuvoje. Homilija, pasakyta Rudaminos bažnyčioje vasario 5 dieną, minint kunigo Juozo Zdebskio (1929-1986) žūties 25-ąsias metines
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |