Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Mums rašo
Ora et labora
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Svarbiausia – tiesa

Sesuo Nijolė Sadūnaitė

Šiandien retas mūsų aukojame savo jėgas ar gyvenimą tėvynei Lietuvai. Tiesa, per Vasario 16-ąją sugiedame himną, per televiziją stebime iškilmingus minėjimo renginius, kai kas netgi dalyvauja Trispalvės pakėlimo ceremonijoje ar rengiamose eisenose. Tačiau pasibaigus iškilmėms mūsų patriotizmas tarytum išnyksta. Būtent todėl įdomu kalbinti žmogų, kuris visą gyvenimą paskyrė Dievo garbei ir Tėvynės laisvei. Sesuo Nijolė Sadūnaitė aktyviai kovojo su sovietine valdžia net didžiausios komunizmo priespaudos laikais, buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbė ir Lietuvos Laisvės Lygos bei Lietuvos Helsinkio grupės aktyvi narė.

Ar visuomet buvote kovotoja? Kas tai lėmė?

Augau Anykščių priemiestyje, nuolat tarp berniukų. Buvome komanda – trylika berniukų ir aš. Toje komandoje buvau su broliuku. Dienas leisdavome pušyne, ant Šventosios upės kranto. Žaisdavome tinklinį, krepšinį, net teniso stalą miške buvome pasidarę. Galbūt tai iš dalies lėmė mano smarkumą. Buvau ir tebesu tikrai energinga. Savaime aišku, svarbus ir mano sangviniškas temperamentas, kuriam išsiskleisti vaikystėje buvo sudarytos puikios sąlygos. Ir vėliau aktyviai sportavau.

Kaip atradote Dievą?

Tikra Dievo dovana man buvo tai, kad turėjau labai religingus tėvus. Nuo pat mažų dienų kas sekmadienį eidavome į bažnyčią, nors iki jos pėsčiomis būdavo keletas kilometrų. Vaikai įsidėmi visa, ką tėvai daro. Tėvai manyje pažadino tiesos troškimą, jie man parodė, kas gera, o kas bloga. Be to, pati mačiau išniekintus partizanų kūnus, gulinčius aikštėse po keletą savaičių. Buvome verčiami į juos žiūrėti ir nerodyti gailesčio, nes nubrauktos ašaros keldavo įtarimą. Visgi Dievo namų neapleidau niekada. Atsimenu draugus sportininkus, kurie sekmadieniais nuolat mane kviesdavo drauge sportuoti. Tačiau niekada nepaaukojau šv. Mišių dėl darbų ar linksmybių, tad mano draugai kantriai laukdavo, kol Mišios baigsis. Visuomet persižegnodavau prieš valgydama – ir ne tik namie, bet ir kavinėje ar restorane. Ne todėl, kad norėčiau pasirodyti, bet todėl, kad taip elgdavausi ir namie.

Kokiu principu vadovaujatės gyvenime?

Svarbu kovoti su neteisingumu, blogiu. Svarbiausia – tiesa.

Ne kartą sakėte, kad kovojančiųjų už teisybę ir gėrį kelias labai sunkus, tokius žmones dažnai bandoma sutrypti...

Be abejo, betgi mirtis už tiesą veda tiesiai į dangų! Man kagėbistai ne kartą grasino: „Tu mūsų rankose, dar šiąnakt galime pasamdyti kelis vyrus ir neliks tavęs, ir nukankins.“ Tuomet jiems atsakydavau: „Būsiu be galo jums dėkinga, labai noriu kuo greičiau į dangų!“ Po tokių mano žodžių jie pradėdavo šaukti: „Nedarysim iš tavęs kankinės!“, mat jie niekada nedaro to, ko žmogus nori, o aš tada ramiai atsakydavau: „Nieko, palauksiu, aš gi pareiškimo nerašau – turiu laiko.“ Tiesa, tokios situacijos nuolat kartodavosi. Po kiek laiko tardytojai vėl rėkdavo, jog esu jų rankose. Stengiausi juos mylėti Dieve, todėl bandydavau paaiškinti jiems tiesą, sakydama: „Broliai, jūsų milijonas prieš Dievo valią yra nulis, visiškas niekas. Mes Dievo rankose ir bus taip, kaip Jis duos.“

Iš kur sunkiomis akimirkomis semdavotės stiprybės, kaip sugebėdavote nenusiminti, išsaugoti viltį?

Baigiau tik vidurinę, tačiau visas mano gyvenimas liudija beribį Dievo gailestingumą. Džiaugiuosi, jog būtent Dievo gailestingumo metus šiemet Lietuvoje švenčiame. Ir tikrai, esu liudininkė, kad be Dievo valios ir plaukas nuo žmogaus galvos nenukrenta. Taigi, be bažnyčios ir ligonių nieko nežinojau, baudžiamojo kodekso nebuvau rankose laikiusi, o 1974–1975 metais nusipelnę čekistai mane tardė dešimt mėnesių. Eidama kalėjimo koridoriais melsdavausi: „Dieve, sakei, kad negalvotume, ką pasakyti, nes mums bus duota, tad padėk ir man nieko svarbaus neišduoti, o į klausimus visad mokėti teisingai atsakyti.“ Ir tikrai, labai jausdavau Dievo pagalbą. Iki dabar esu įsitikinusi, jog žinodama tuos klausimus iš anksto nebūčiau pasiruošusi į juos atsakyti geriau nei pavykdavo nesiruošus.

Kaip prisijungėte prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ veiklos?

1956 metais, būdama aštuoniolikos metų, Panevėžyje įstojau į vienuolyną. Pašaukimą pajutau labai stiprų. Tai didžiulė Dievo dovana, nes kol Jis neduoda, sunku atrasti savo kelią. Į bažnyčią eidavau visada, kunigus ir vienuoles visada gerbiau, tačiau apie vienuolystę iki tol negalvojau. Tačiau galiausiai ne aš ir išsirinkau – Jis mane pasirinko. Su seserimis vienuolėmis prie Panevėžio būdavome rekolekcijose, į kurias atvažiuodavo ir kunigas Juozas Zdebskis. Dažniausia jis rekolekcijas ir pravesdavo. Kartą Juozas man pasiūlė prisijungti sakydamas: „Nijole, ar tu nenorėtum bendradarbiaut su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“? Bet negausi nieko, išskyrus kalėjimą.“ Atsakiau jam, kad noriu ir kad visai bus įdomu pamatyti tą kalėjimą. Kai aš prisijungiau, redaktoriumi buvo dabartinis arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. „Kronikos“ bendradarbiais buvo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Juozas Zdebskis bei daug kitų kunigų ir vienuolių. Tačiau pradėjus dirbti nei pavardžių, nei adresų ar numerių, nei daugelio žmonių vardų nežinojau. Tiesiog taip buvo lengviau, nes niekuomet negalėjai žinoti, ar išlaikysi kagėbistų tardymus, ar neišduosi. 1987 m. balandžio 1 dieną, kai mane tardė dėl „Kronikos“, viskas vyko taip: visų pirma visus tardytojus pasveikinau su jų švente. Jie susidomėję paklausė, kokia švente. Atsakiau: „Taigi melagių diena yra pati didžiausia jūsų šventė! “ ir juokiuos, o jie sėdi susiraukę ir klausia: „O ko tu taip džiaugies?“ Atsakau: „Jau penkerius metus jūsų nemačiau, broliai, pasiilgau.“ Po šitų žodžių jie klausia: „Tai kodėl neatėjai anksčiau?“ Sakau: „Aš kukli, nedrįsau, laukiau, kol pakviesit.“ Tokie būdavo mūsų pokalbiai. Mane jie laikė ypač pavojinga – ir vien dėl to, kad jų nebijojau. Nes kai nebijai, jie negali su tavim susidoroti. Jie žmogų gali pavergti tik tol, kol jis bijo. Mano minėto pokalbio metu jie klausė, kas yra „Kronikos“ redaktorius. Atsakiau, kad „į šitą galiu atsakyti. Tai jūs esate redaktoriai.“ – „Kaip tai mes?“ – „Nepersekiokit tikinčiųjų, nepažeidinėkit savo konstitucijos įstatymų – jūs duodat faktus, o mes juos registruojam. Mes – sekretoriai, o redaktoriai esate jūs.“

Savo gynybos kalboje sakėte, jog visus savo budelius mylite kaip brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduotumėte savo gyvybę. Sunku įsivaizduoti meilę savo budeliams. Ar tai tikrai įmanoma?

Tą pat galiu pasakyti ir šiandien – juk visi esame Dievo vaikai. Jeigu Dievas tapo žmogumi ir mirė už kiekvieną, kokia tad begalinė Jo meilė. Kaip aš galiu nemylėti žmonių, kuriuos myli Visagalis Dievas. Reikia suprasti, jog jie negavo malonės ir yra nelaimingi, kad yra nuodėmės vergai. O vergo reikia gailėti. Jokiu būdu negalima pateisinti jų darbų, tačiau reikia už juos melstis. Jiems taip reikalingos mūsų maldos. Deja, dažnai mes linkę malda apgaubti tik savo artimuosius. Tuo tarpu mano budeliai, tardytojai yra ta paklydusi avelė, dėl kurios Jėzus palieka likusias devyniasdešimt devynias, kad tik surastų paklydėlę.

Kaip prisijungėte prie Molotovo–Ribentropo pakto minėjimo dalyvių būrio?

Mes visi iš anksto buvome iškviesti prokuroro ir perspėti, kad nedrįstume dalyvauti mitinge. Kai mane įspėjo apie numatomą bausmę – netgi filmavo. Toks perspėjimas buvo išspausdintas ir „Tiesos“ laikraštyje. Ten buvo parašyta, jog minimali bausmė už dalyvavimą mitinge bus dešimt metų kalėjimo. Antanas Terleckas iš anksto man pasakė, jog minėjime nekalbėsime, tik pagerbsime Stalino ir Hitlerio aukas tylos minute. Tada aš pasakiau, kad dauguma tuo metų žuvusių Lietuvos žmonių buvo tikintys, todėl būtų gerai sukalbėti „Viešpaties angelą“. Antanas sutiko. Atėjus mitingo dienos rytui visi dalyvavome Šv. Mikalojaus bažnytėlėje vykusiose Mišiose. Dar priėjau išpažinties. Pamaniau sau: „Dešimt metų daug – būtų smagu gauti kunigo palaiminimą.“ Atėjusi prie A. Mickevičiaus paminklo pamačiau, kad brolių kagėbistų prisirinkę kaip skruzdėlių ir visi jie su įrašymo aparatūra, diktofonais. Prie paminklo buvo ir keletas senučių. Pastebėjusi, kad filmuoja, sakau Antanui: „Antanai, iš mūsų mitingo susuks kino komediją, sakys, kad nieko čia nebuvo, tik fikcija. Reikia kalbėti.“ Jis atsakė: „Gerai, kalbėk.“ Sutikau, matydama, kad niekas nesiryžta. Tai suprantama – visi turėjo šeimas. Taigi užlipusi ant pakylos pradėjau: „Šiandien mes visi čia susirinkome paminėti Molotovo–Ribentropo pakto aukų ir aš be galo dėkinga broliams kagėbistams, kurių čia labai daug, kad jie pranešė man, jog bus toks renginys. Žmonės skaito tarp eilučių, kadangi savo spaudos mes neturime. Taigi, laisvė yra didžiausia Dievo dovana ir niekas negali jos atimti. Tad laisvė Lietuvai, Latvijai, Estijai! Žmogui tai neįmanoma, bet Dievui nėra neįmanomų dalykų.“ Tiesa, dar sugiedojome „Viešpaties angelą“, o galiausiai aš pasakiau: „Sugiedokime Lietuvos himną – labai seniai jau begiedojom“. Sugiedojus dar pridėjau: „Na, nelabai darniai, bet mes pirmą kartą po ilgo laiko, tačiau tikiu, kad ne paskutinį.“ Bijodama, kad nebūtų provokatorių, pasakiau, kad „tai, ką norėjome, mes pasakėme. Už tuos, kas kalbės vėliau – organizatoriai neatsako.“

Vis dažniau iš buvusių kovotojų už Lietuvos laisvę tenka išgirsti, jog „ne už tokią Lietuvą mes kovojome.“ Ką, Jūsų nuomone, norima pasakyti tokiais žodžiais?

Manau, kad žmonės nenori, kad mus ir toliau valdytų buvę kagėbistai ir bolševikinė nomenklatūra, kad tyčiotųsi iš tų, kurie už Lietuvą kentėjo. Dar ir dabar kai kuriuose teismuose partizanai atvirai vadinami „banditais“, o stribai „laisvės gynėjais“. Partizanus kaltina nusikaltimais, kuriuos padarė stribai, persirengę partizanų uniformomis. Žinau ne vieną konkretų pavyzdį, kaip buvo gyvi sudeginti vaikai ir seneliai, o vietiniai žmonės tarp persirengusių partizanais ir padegusių namus vyrų atpažindavo vietinius stribus. Taip stribai siautėjo, o žmonės, to nematę, bet radę raštelį su parašu „partizanai“, jaučia baisią neapykantą. O juk partizanai duodavo priesaiką, kad be karo lauko teismo jie negali pakelti rankos prieš žmogų, nes už neteisingą bausmę jiems patiems grėsė mirtis. Partizanai mirties nuosprendį kolaborantams vykdydavo tik po trečio perspėjimo, kai pirmus du kartus kolaborantas išdavikas nenustodavo kenkęs Lietuvos laisvei. Kalėjimų tuomet nebuvo – buvo karo teisė. Ir partizanų veiksmai buvo kiek įmanoma reglamentuoti.

Kaip, Jūsų nuomone, turėtų gyventi jauni žmonės ir kovoti su šių dienų negerovėmis?

Svarbiausia – pasitikėti Dievu ir laikytis tiesos. Jei Dievas su mumis, kas prieš mus? Tai labai teisinga! Savaime aišku, jog provokuoti blogio nereikia, reikia elgtis išmintingai. Juk sakoma, kad nėra dorybės, kur nėra išminties. Taip pat labai svarbu atsiminti, jog Dievas mirė ant kryžiaus ne tik už mane, bet ir už mano kankintojus ir budelius. Visus Jis be galo mylėjo.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Vytautas Raškauskas

© 2011 „XXI amžius“