Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

NAKTIES VIGILIJA

Rimantas Klevečka

Sergejus Rachmaninovas

Balandžio 2 dieną Vilniuje, Kongresų rūmuose, 19 val., o 3 dieną   Kauno valstybinėje filharmonijoje 17 val. bus atliekamas Sergejaus Rachmaninovo op. 37 „Nakties vigilija“.

S. Rachmaninovas gimė 1873 m. balandžio 1 dieną Semionove, Novgorodo gubernijoje. Po 1917 metų revoliucijos kompozitorius paliko Rusiją, o 1918 m. lapkričio 1 dieną išvyko iš Europos ir apsigyveno JAV. Čia ir mirė 1943 metais.

Ypatinga vieta kompozitoriaus kūrybiniame palikime tenka religinio žanro muzikai. Ji žymi naujas rusų bažnytinės muzikos raidos tendencijas, kurių ištakomis laikoma Piotro Čaikovskio, Sergejaus Tanejevo, Aleksandro Grečaninovo, Aleksandro Kastalskio kūryba, Aleksandro Smolenskio ir Maskvos sinodo choro koncertinė veikla.

Paskutiniai penkeri metai iki 1917-ųjų revoliucijos S. Rachmaninovo kūryboje buvo dosnūs opusų, kuriuos labai mėgo pats autorius. Tai simfoninė poema „Varpai“ (1913), chorinės muzikos ciklai „Jono Auksaburnio liturgija“ (1910) bei „Nakties vigilija“ (1915). Pastarąjį kūrinį kompozitorius rašė pačiame Pirmojo pasaulinio karo įkarštyje. Kūrinio atsiradimą nulėmė nerimastinga kasdienybė ir dvasinę ramybę nešančios muzikos poreikis. Karo pradžia iš esmės pakoregavo S. Rachmaninovo, tuomet jau Europoje žinomo ir pripažinto kompozitoriaus, planus. Baigėsi gastrolės užsienyje, retesnės tapo ir koncertinės kelionės po šalį. Pasaulinės politikos įvykiai, nerimas dėl tėvynės likimo skatina kompozitorių grįžti prie rusų muzikinės kultūros šaknų. XX a. pradžioje Rusijos kultūrinėje visuomenėje apskritai reiškėsi ypatingas susidomėjimas senąja rusų muzika. Senosios bažnytinės giesmės, vadinamasis ženklinis giedojimas, gilūs ir poetiški bibliniai tekstai įkvėpė kompozitorių parašyti autentiškos rusų muzikinės tradicijos pajautimu kerinčią kompoziciją, kuri baigta 1915 m. pradžioje. Kūrinį S. Rachmaninovas dedikavo Maskvos sinodo licėjaus direktoriui S. Smolenskiui, Maskvos konservatorijoje skaičiusiam rusų bažnytinės muzikos istorijos kursą ir mirusiam kompozitoriui dar nespėjus baigti „Vigilijos“.

Kūrinyje kompozitorius išradingai naudoja senuosius bažnytinius giedojimus (ženklinį, graikiškąjį, Kijevo), sėkmingai supindamas rusų, graikų ir ukrainiečių ortodoksų giesmes, kurias praturtina originaliomis nuosavomis temomis. Pastarosiose stilistinė ištikimybė senosioms tradicijoms tokia stipri, jog jas iš esmės sunkiai galima atskirti nuo senųjų viduramžių melodijų. Kita vertus, choro partijos turtingos ir įvairios. Penkiolikos dalių kūrinyje įprasti keturi choro balsai kartais skleidžiasi net į vienuolika partijų, o ypač žemas basso profondo atkuria autentišką nenusakomo pirmapradžio grožio skambesį ortodoksų maldoje. Bendras ramus, epinis tonas dera su spalvų turtingumu – švelniomis, lyrinėmis melodijomis, varpų gausmą primenančiais perėjimais.

„Vigilija“ – tai a capella atliekama chorinė kompozija. Stačiatikių bažnyčia iki šiol laikosi nuostatos, jog liturginiai giedojimai turi būti atliekami a capella, o ne pritariant vargonams ar kitiems muzikos instrumentams kaip Romos katalikų bažnyčioje ar kitose Vakarų krikščionių bendruomenėse. Tuo ortodoksai siekia pabrėžti, kad „pirminis“, paties Dievo sukurtas instrumentas yra žmogaus balsas.

Ypatingą reikšmę budėjimo tradicija įgyja krikščionybėje. Akstinas tam buvo paties Jėzaus Kristaus, neretai būtent nakties valandas skyrusio maldai į Dievą Tėvą, paliktas pavyzdys. Malda ir budėjimu paženklinta ir paskutinė Išganytojo naktis prieš atperkamąją kančią, praleista Getsemanėje, tradiciškai vadinamame Alyvų kalne. Šventajame Rašte išlikęs Alyvų kalno tamsoje Kristaus ištartas priesakas mokiniams: Vigilate et orate („Budėkite ir melskitės“). Laikydamiesi šio Kristaus paliepimo, krikščionys perėmė ir iki šių dienų išlaikė budėjimo tradiciją. Laukimo ir budėjimo paprotys didžiausių religinių švenčių išvakarėse, simbolizuojantis amžinosios šviesos viltį, nesvetimas tiek rytų, tiek ir vakarų krikščionims. Tereikia prisiminti įspūdingus, teatralizuotus Velyknakčio budėjimus, kuriais Lietuvoje garsėjo kai kurios Žemaitijos parapijos. Lenkijoje ir šiandien vigilija vadinamas Kūčių vakaras, pripildytas Kristaus gimimo šventės laukimo nuotaikų, polonezo ir mazurkos ritmu besiliejančių džiaugsmingų, o kartais lyriškų, švelnumo ir graudulio kupinų kalėdinių giesmių – kolendų. Rytų krikščionių – ortodoksų naktinio budėjimo tradicija ne tik sena, bet ir labai turtinga muzikine prasme. Ortodoksiškojo visą naktį trunkančio budėjimo papročio pradininku laikomas IV a. gyvenęs Konstantinopolio vyskupas šventasis Jonas Auksaburnis. Ilgainiui šie budėjimai virto iškilmingomis vakaro pamaldomis, sujungiančiomis vadinamąsias Vakarinę ir Aušrinę ir pasibaigiančiomis sekmadienio arba šventės dienos išvakarėse. Šventės laukimas, Šventojo Rašto skaitiniai ir maldingi giedojimai nuteikia tikinčiuosius svarbiausiajai ortodoksų pamaldų daliai – Dieviškajai liturgijai. Šio iš religinės ir tautinės kultūros gelmių kylančio palikimo įkvėptas, S. Rachmaninovas ir ėmėsi rašyti jo kūrybos viršūne tapusią „Nakties vigiliją“. 

Lygiuojantis į bažnytinių apeigų struktūrą, „Vigilija“ yra dviejų dalių kompozicija, kurią sudaro Vakarinė (2–6 dalys) ir Aušrinė (7–15 dalys). Prieš jas seka prologas.

Prologas „Ateikite, pagarbinsime“ prasideda dviem tyliais akordais, skelbiančiais „Amen!“ Tai tarytum vartai, atveriantys klausytojui kūrinio gelmę. Trečiojoje kompozicijoje „Palaimintas vyras“  girdėti lopšinės intonacijos. Tolesnėse kompozicijos dalyse girdėti Kijevo giedojimų melodijos, kurias papildo tenoro solo partija. Tai ketvirtoji vigilijos dalis, kurioje skamba senas graikiškas himnas Phos hilaron, aukštinantis Kristų kaip skaisčią, džiaugsmą teikiančią šviesą. Penktoji dalis – tai pranašo Simeono, glėbyje glaudžiančio paaukoti į šventyklą atneštą Kūdikėlį Jėzų, giesmė „Dabar atleidi, Viešpatie“. Vakarinė baigiama tylia ir švelnia malda, skirta Dievo Motinai „Dievo Gimdytoja, Mergele, džiūgauki“. Iškilmingu garbės himnu „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms!“ prasideda antroji kompozicijos dalis – Aušrinė. Įtampos kupinoje, didingais tonais skambančioje devintojoje dalyje aukštinamas Prisikėlimo stebuklas, vienuoliktoje skamba monumentalus Mergelės Marijos himnas „Mano siela šlovina Viešpatį“. Kompozicijos pabaigoje skamba vadinamieji tropariumai – tai senoji Bizantijos liturgija, atliekama sekmadienio rytmetį, o ypač iškilminga – Velykų rytmetį.

„Nakties vigilijos“ premjera įvyko 1915 m. kovo 10 dieną, tačiau nepaisant kolosalaus pasisekimo koncertinis kūrinio likimas nebuvo lengvas. Karas ir revoliucija lėmė, kad vėliau kūrinys buvo atliktas vos keletą kartų. 1926 metais „Vigilijai“ suskambėjus Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje, kūrinys nebebuvo atliekamas šešiasdešimt metų. Po ilgos pertraukos kompozicija atlikta 1982 metais, tačiau tuomet koncerto afišos lakoniškai skelbė „S. Rachmaninovas. Opusas Nr. 37“.

„Nakties vigilija“ nėra tik religinė, bet drauge ir koncertinė muzika. Iki 1917 metų revoliucijos ji niekada nebuvo atlikta liturgijos metu.

Lietuvoje šis aukšto meistriškumo reikalaujantis S. Rachmaninovo kūrybos perlas nuskambės pirmą kartą, atliekamas profesionaliausių chorinės muzikos kolektyvų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (vad. Č. Radžiūnas) bei Kauno valstybinio chorų (vad. prof. Petras Bingelis), kuriems diriguos Gintaras Rinkevičius.

„Nakties vigilija“ – tai muzika, kuri padės labiau pajusti beauštančio šventų Velykų rytmečio nešamą džiaugsmą ir šviesą.

© 2011 „XXI amžius“