Naujienų vaivorykštė
NAKTIES VIGILIJA
Rimantas Klevečka
|
Sergejus Rachmaninovas
|
Balandžio 2 dieną Vilniuje, Kongresų rūmuose, 19 val., o 3 dieną Kauno valstybinėje filharmonijoje 17 val. bus atliekamas Sergejaus Rachmaninovo op. 37 Nakties vigilija. S. Rachmaninovas gimė 1873 m. balandžio 1 dieną Semionove, Novgorodo gubernijoje. Po 1917 metų revoliucijos kompozitorius paliko Rusiją, o 1918 m. lapkričio 1 dieną išvyko iš Europos ir apsigyveno JAV. Čia ir mirė 1943 metais.
|
Skaitykla
Atsigręžimas į praeitį
Bronislavas GENZELIS
Žmonės, dalyvavę istoriniuose įvykiuose, rašo prisiminimus. Jie taip pat yra istorijos šaltinis, nors ir parašyti jau po įvykių, žinant jų pasekmes. Tuo tarpu dienoraščių rašytojai fiksuoja, kas vyksta tuo metu (ateitis nežinoma). Jeigu rengiant spaudai dienoraštį autoriui nekyla pagunda pakoreguoti tekstą, dienoraštis tampa vertingu istorijos šaltiniu, nors jis atskleidžia vieną įvykių kamputį. Akademiko Romualdo Grigo knygoje Dienoraščio langą pravėrus. 10 mano jaunystės metų (19561965) (Vilnius: Knygų kelias, 2011), kuriame galime išskirti tris tarpsnius: Balticum klubo įkūrimas; autoriaus veikla, baigus studijas Maskvoje, ir sugrįžimas į Maskvą aspirantūra, aspirantų klubo veikla.
|
Skaitykla
Europos keliai ir klystkeliai
Benjaminas ŽULYS
Dangus atsiveria amžinybei Tikriausiai daug kas girdėjo graikų legendą apie Europą, karaliaus Agenoro dukrą. Ją esą, pasivertęs gražuoliu jaučiu su sidabro baltumo žvaigždele kaktoje, pagrobė dievų viešpats Dzeusas. Deivė Afroditė mergaitei pranešė, kad jos vardas bus amžinas, o toji pasaulio dalis, kuri ją priėmė, bus vadinama Europa. Tai mintis iš filosofų Leto Palmaičio bei Algirdo Patacko knygos Kas pagrobė Europą? Virtualūs dialogai. Abu autoriai sakosi esą fundamentalistai, savo įsitikinimus remiantys tvirtomis nuostatomis, gyvenimiška patirtimi, filosofine išmintimi bei istorijos žiniomis. Knygoje jie kalba apie Europą ir Babelio bokštą, Europos pagrobimą ir klausia ką daryti? Knygoje dialogo forma spausdinami pokalbiai sukasi apie katalikybę ir islamą, paliečiama liturgija, Komunija, monoteizmas, kalifatas ir šariatas, kiti pasaulio dvasiniai reiškiniai. Čia kalbasi du oponentai, kurių skirtingos nuomonės remiasi tuo pačiu doroviniu pamatu (fundamentu). Įsitikinę, kad būtent jis sudaro esminę pažiūrų dalį, jie ir apibūdina save fundamentalistais. Abudu jie katalikai, tačiau Pirmasis fundamentalistas (galima nesunkiai atspėti, kad tai L. Palmaitis) turbūt galėtų įvardyti save kaip artimą mesianinei krikščionybei, o Antrasis fundamentalistas (A. Patackas) ieško savo katalikybei atramos senojoje indoeuropietiškų tautų religijoje bei kultūroje. Dialogas vyko elektroniniais laidais, dažnai atidedant į šalį kitus darbus, daugiausia naktimis, kai žvaigždėtas dangus atsiveria amžinybei. Baimindamasis, kad nebūtų išniekintas popierius su atspausdintu Vardu, vienas iš pašnekovų siūlė laikytis žydų praktikos ir visur rašyti trumpinius, pvz., DVas, JZus... Netrukus jis pasirinko individualią rašybą, atsisakęs atsakomybės už antrąjį pašnekovą...
|