Kultūros zona

Skaitykla

Europos keliai ir klystkeliai

Benjaminas ŽULYS

Dangus atsiveria amžinybei

Tikriausiai daug kas girdėjo graikų legendą apie Europą, karaliaus Agenoro dukrą. Ją esą, pasivertęs gražuoliu jaučiu su sidabro baltumo žvaigždele kaktoje, pagrobė dievų viešpats Dzeusas. Deivė Afroditė mergaitei pranešė, kad jos vardas bus amžinas, o toji pasaulio dalis, kuri ją priėmė, bus vadinama Europa. Tai mintis iš filosofų Leto Palmaičio bei Algirdo Patacko knygos „Kas pagrobė Europą? Virtualūs dialogai“. Abu autoriai sakosi esą fundamentalistai, savo įsitikinimus remiantys tvirtomis nuostatomis, gyvenimiška patirtimi, filosofine išmintimi bei istorijos žiniomis. Knygoje jie kalba apie Europą ir Babelio bokštą, Europos pagrobimą ir klausia – ką daryti? Knygoje dialogo forma spausdinami pokalbiai sukasi apie katalikybę ir islamą, paliečiama liturgija, Komunija, monoteizmas, kalifatas ir šariatas, kiti pasaulio dvasiniai reiškiniai. „Čia kalbasi du oponentai, kurių skirtingos nuomonės remiasi tuo pačiu doroviniu pamatu (fundamentu). Įsitikinę, kad būtent jis sudaro esminę pažiūrų dalį, jie ir apibūdina save fundamentalistais. Abudu jie katalikai, tačiau Pirmasis fundamentalistas  (galima nesunkiai atspėti, kad tai L. Palmaitis) turbūt galėtų įvardyti save kaip artimą mesianinei krikščionybei, o Antrasis fundamentalistas  (A. Patackas) ieško savo katalikybei atramos senojoje indoeuropietiškų tautų religijoje bei kultūroje. Dialogas vyko elektroniniais laidais, dažnai atidedant į šalį kitus darbus, daugiausia naktimis, kai „žvaigždėtas dangus atsiveria amžinybei“. „Baimindamasis, kad nebūtų išniekintas popierius su atspausdintu Vardu, vienas iš pašnekovų siūlė laikytis žydų praktikos ir visur rašyti trumpinius, pvz., DVas, JZus... Netrukus jis pasirinko individualią rašybą, atsisakęs atsakomybės už antrąjį pašnekovą“...   

Vasario mėnesio pabaigoje knyga buvo pristatyta Vilniuje vykusioje Knygų mugėje, o prieš porą savaičių knygą autoriai pristatė Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje įvykusiame susitikime su Kauno visuomene. L. Palmaitis pasakojo, kad kažkada žmonės, pajutę savo jėgą, sukilo prieš Dievą ir metė Jam iššūkį – sumanė  pastatyti Babelio bokštą, kuris siektų debesis. Bet Dievas pasipriešino tokiam sumanymui ir sumaišė statytojų kalbas. Galima sakyti, kad tokius bokštus statėsi visos civilizacijos: Babelis statėsi bokštą, Roma – Koliziejų (čia prasidėjo kuligulizmas ir kraštą užplūdo barbarai), Maskva pasistatė Kremlių ir čia užėjo bolševizmas, Niujorkas pasistatė Bokštus dvynius, valdytojais tapo bankininkai, o tada 2001 rugsėjo 11-ąją įvyko tragedija.

A. Patackas kalba apie naująją Šventąją Romos imperiją – Europos Sąjungą. Šią idėją pasiūlė trys išmintingi katalikai, tautų, kūrusių Karolio Didžiojo imperiją, palikuonys – vokietis Konradas Adenaueris, prancūzas Robertas Schumanas ir italas Alcidė De Gasperis. Bet L. Palmaitis netiki, kad Europos Sąjunga yra Karolio Didžiojo imperijos ir Bažnyčios palikuonė. Jo nuomone, žmonės nenorėjo vienytis Viename Kūne, kad būtų išgelbėti. Tam yra Bažnyčia. Bet tai sunku, tai reikalauja žengti kartu su Išganytoju ant Golgotos Kryžiaus. „O štai šėtonas siūlo daug lengvesnį kelią: susivienykime (prieš DVą), pastatykime galingą globalinio kapitalo bokštą, kuris atlaikys visus to pasenusio DVo pasenusius Įsakymus ir įvesime savo rojų žemėje su mirtimi, bet užtat su sočiu gyvenimu visiems, be karų. Tik va, žmonių rojui per daug, reikia greitai jų pamažinti“... Pašnekovas sako, kad „Bokšto tema ir Babelio bokšto įvaizdis, kuriuo pasinaudota statant Europos Parlamento pastatą – tai tikrai apokalipsinis faktas. Va, šioje vietoje aš grįžtu prie savo žodžių: tai ne Karolio Didžiojo Europa. Tai šėtoniškas konstruktas, pastatytas ant europinės krikščionybės griuvėsių.“ Bet antrasis fundamentalistas siūlo pažvelgti į istorinius žemėlapius – X amžiaus Karolio Didžiojo imperijos sienos stebėtinu tikslumu atitinka ES prototipo „anglies ir plieno sąjungos“ genialios idėjos įkvėpto darinio ribas. „Na ir kas? – klausia pirmasis fundamentalistas – Antikristas ir yra tikrasis Kristus forma, bet šėtonas turiniu.“ Beje, antrasis fundamentalistas pokalbyje primena, kad vienam iš ES krikštatėvių Alcidei De Gasperiui 1993 metais užvesta beatifikacijos byla. ES politikas, ilgametis Italijos premjeras  – būsimasis palaimintasis, šventasis. Ar tai įmanoma XX amžiuje? – samprotauja pašnekovas.

Nuodai, polonijus 210, „savižudybės“ ir „nelaimingi atsitikimai“, lėktuvų ir panašios „katastrofos“ dabar yra įprastas oligarchinio „teisingumo“ metodas ne vien Rusijoje. Ar Kremliaus gauja būtų išdrįsusi pati, be Vakarų palaiminimo, surengti Lecho Kačynskio ir Lenkijos elito lėktuvo „katastrofą“? „Štai kur pakliuvo mūsų „demokratija ir nepriklausomybė“. Ir toliau: „Būk tikras, kad pas mus bus priimti visi įstatymai: ir sodomitų „santuokos“, ir lyties keitimo, ir eutanazijos, ir žmonių klonavimo, galų gale – privalomų elektroninių biolustų su asmens duomenimis, bankinio kodo implantavimu po oda. Štai tau ir Europos pagrobimas ir kas ją pagrobė.“

Išgelbės tikėjimas

A. Patackas atkreipė dėmesį, kad religijotyroje mažiausiai pažintas yra ankstyvasis, pirmojo tūkstantmečio po Kr. pabaigos laikotarpis, o jis kaip tik ir yra įdomiausias. Jame susiduria ką tik gimusi religija – islamas su labai jauna, dar neturinčio vyraujančio teologinio vektoriaus krikščionybe. „Iraniškoji“ islamo kryptis, pašnekovo supratimu, yra artimiausia krikščionybei grynai dėl žemiškų priežasčių – dėl savo indoeuropietiškų šaknų. Pašnekovas kalba apie sunitus ir šiitus, samprotauja apie islamą ir Iraną, plačią Bažnyčios sampratą.

O ką Lietuvai davė ir tebeduoda NATO? Į klausimą antrasis fundamentalistas atsakė, kad mūsų šaliai įstojus į šį aljansą, Lietuva tapo labai saugi – saugiausia nuo Mindaugo laikų. Štai ir Afganistane mūsų kariams nebuvo ir nėra ką veikti. Toji šalis yra tvirta savo tikėjimu, tai Dievo jėga. Be to, reikia žinoti, kad mūsų didžioji kaimynė Rusija yra nenuspėjama valstybė, nežinia, kur ji nueis, kas su ja bus.

A. Patackas kalba apie vieną iš esminių Kristaus bruožų – Jo drąsą. Tai yra drąsa mirti, drąsa gyventi, žinant, kad būtinai mirsi anksčiau laiko, kad Dievo valia atėjai į šį pasaulį mirti ir gyventi su šituo ir gyventi drąsiai ir tikrai. Tokios drąsos turėjo mūsų partizanai. „Taip jau atsitiko, kad su šitokia kraštutine drąsa teko susidurti ne čia“, – dalijasi prisiminimais A. Patackas. Jis Kaukaze per karus susipažino ir artimai bendravo su dviem tikrais vyrais – Čečėnijos prezidentu Džocharu Dudajevu ir Zelimchanu Jandarbijevu. Abu jie gyveno žinodami, kad žus, kad tai neišvengiama... Kristus turi ir kitokios drąsos – ne tik drąsos mirti. Jis turi drąsos pasakyti tiesą į akis. Net tylėjimu jis pasako daugiau nei žodžiais. Jis turi drąsos, kai reikia nepaisyti visuomenės nuomonės (epizodas su muitininku), mandagybių, gero elgesio taisyklių (išvaiko prekeivius). Kristus yra gailestingas, bet jo gailestingumas vyriškas, be sentimentų. Jis myli vaikus, bet kitaip, nei juos myli moterys. Jam vaikas – mažutėlis, nekaltumo ir bejėgystės įsikūnijimas, kuriam reikia vyriškos globos“. Kristus įgijo teisę vadintis vyru, įveikusiu kančią ir mirtį.

„Konstatuodami dabartinės Europos ir visų Vakarų dvasinę ir kultūrinę krizę, autoriai skirtingais keliais ieško jos priežasčių, neabejodami, kad ją galima įveikti tik pasaulio Kūrėjo galia, sugrįžus prie tikėjimo Išganytoju, neatmetant sąjungos su kitų Vieną Kūrėją išpažįstančių religijų atstovais, kurie ryžtingai ir pasiaukojančiai stoja į kovą su ateizmu. Svarstoma monoteizmo raida, globalinė bankinė agresija, dorovės naikinimas, bandymai keisti žmogaus prigimtį, manipuliavimas sąmone, visuomenės pavergimas per nuskurdinimą, politinius žaidimus...“ – teigiama knygos „Kas ir kada pagrobė Europą?“ anotacijoje.

© 2011 „XXI amžius“