|
Lietuviai kaliniai Pietų Amerikoje
Prel. Edmundas Putrimas,
LVK delegatas užsienio lietuvių sielovadai
Dievo Gailestingumo metais primename tikintiesiems, kad pagrindinė Dievo savybė yra Jo Gailestingumas. Dievo gailestingumas nuo amžių beldžiasi į žmogaus širdį, sužeistą nuodėmės, slegiamą kančios, nevilties ir baimės. Jis drąsina, guodžia, ragina pasitikėti Viešpaties gerumu ir meile (kardinolas A. J. Bačkis).
Savo kasmetinę kelionę į Pietų Ameriką papildžiau dar viena misija jau keturioliktą kartą globojau Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimą, šiemet vykusį vasario 1116 dienomis Buenos Aires, Berisso ir Rosario Argentinoje. Šia proga lankiausi ir įvairių lietuvių bendruomenių surengtose Vasario 16-osios šventėse Berisso, Rosario, Montevideo ir San Paulo miestuose.
Tačiau ne apsilankymas Nepriklausomybės minėjimuose tapo mano naująja misija, o kelionės į Montevideo (Urugvajuje) ir Limos (Peruvijoje) užmiesčius, kur lankiau ten kalinčius lietuvius. Apie juos sužinojau anksčiausiai iš Limoje gyvenančio lietuvio, kuriam pagailo į narkotikų didžiųjų tūzų spąstus patekusių tėvynainių. Prie Montevideo kalėjime yra bent vienas, už San Paulo, Brazilijoje gal 12, o prie Limos yra iki 30 vyrukų ir moterų, kurių amžiaus vidurkis 2223 metai.
Mintis aplankyti kalinius kilo gavus elektroninį laišką iš vietinio Limos lietuvio, kuris 2010 m. gruodžio mėnesį PLB valdybai pranešė apie apgailėtiną jaunų lietuvių būklę, kurie daugelyje atvejų buvo suvedžioti, apgauti, tiesiog tapo didžiųjų narkotikų verslo interesų aukomis. Gali būti, kad ne kiekvienas tuo patikės, nes visuomenėje išaugęs sekuliarizmas, kuriam įtakos turėjo žiniasklaida, filmai ir materialistinis gyvenimo būdas, įdiegė tam tikrą cinizmą, kuris dažnai nustelbia užuojautą kitiems. Bet kur dingo gailestingumas?..
Ekonominės krizės pasekmės vis dar stumia lietuvius emigruoti į svetimus kraštus. Daugybė emigrantų atsirado Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje dažnas jų nesitikėjo, kad bus taip sunku svetur užsidirbti duoną. Jau rašyta apie prekybą žmonėmis, ypač jaunomis moterimis, jų pardavimą į prostitucijos verslą svetimuose kraštuose. Taip ir šie, dabar kalintys Pietų Amerikoje buvo greito dolerio sugundyti ir, deja, net išnaudojami.
Nelaimė daugumai prasidėjo per malonias naujas, net lietuviškas pažintis, kai draugiškon kompanijon pakviesti sužinojo apie dideles sumas, kurias galėtų užsidirbti paprasčiausiai nukeliaudami į Pietų Ameriką. Aišku, reikės vežti atgal tam tikrą lagaminą. Kiti žinojo, kad reikės vežti nelegalias prekes, narkotikus ar net juos nuryti, kad lengviau prasmuktų pro tikrinimus oro uostuose. Visų šių kalinių patirtis labai panaši. Jie iš nepažįstamo malonaus asmens gaudavo pinigų skrydžiui, užsakytą viesbučio kambarį, vėliau kelionės metu skambutį arba faksą, bilietą skristi į dar kitą vietovę. Kelionės pabaigoje jiems buvo įteikiamas paketukas arba portfelis, su kuriuo turėjo vykti į oro uostą. Vos įkėlus koją į oro uosto terminalą prisistatė policija. Nusivedė, tardė, rado narkotikus. Lyg tyčia. Kodėl? Nes, matyt, šitaip tuo metu didesniais kiekiais narkotikus vežantys didesni tūzai lengviau praslenka pro papirktų pareigūnų primerktas akis. Tai faktai, patvirtinti konsulinių tarnybų ir švarių policijos pareigūnų. Tokie lietuviukai, kaip ir visi kiti, kurie vežasi narkotikus, vietinių vadinami burros asilais.
Kokia jų ateitis? Už narkotikų vežimą 810 metai kalėjimo. Sumažinti baudai iki dvejųtrejų metų reikia advokatų, kurių apmokėjimui pinigų jie neturi. Valdžia paskiria vietinius advokatus, kuriems kuo ilgiau byla tęsiasi, tuo daugiau naudos. Kalėjime jie turi tik tai, ką vežėsi vykdami į oro uostą. Čia kaliniams neparūpinamas net čiužinys kalinys pats turi jį nusipirkti. Suvartoję muilą ir paprasčiausius reikmenis, kuriuos vežėsi, nebeturi iš ko nusipirkti.
Aplankiau ir vyriškį, kalintį prie Montevideo, ir daugiau kaip 30 kalinių, kalinamų prie Limos esančiame vyrų kalėjime. Gavau leidimą šiems atskirai laikyti šv. Mišias, su jais pasikalbėti, išklausyti išpažinčių. Be galo sunku buvo patirti jų slegančią aplinką, jų vienišumą. Paveikė mane ir jų ašaros man palaiminus juos ir jų gimines Lietuvoje ir kraštuose, iš kurių jie išvyko ieškoti laimės. Vieni giminėms gėdijasi pranešti, kiti neturi iš ko nusipirkti popieriaus ir pašto ženklų laiškui namo parašyti. Vienintelė Lietuvos ambasada Pietų Amerikoje, kuri yra Buenos Aires, Argentinoje, taip pat neturi lėšų, kurias galėtų skirti kalinių būklei pagerinti, net nekalbant apie bilietus grįžti į gyvenvietes. Kiek žinoma, nėra tarp Lietuvos ir Pietų Amerikos valstybių sutarčių dėl kalinių grąžinimo ar advokatų apmokėjimo stengiantis trumpinti jų baudas.
Ką daryti?! Artimiausiu laiku tarsimės su įvairiomis institucijomis ir organizacijomis, bus stengiamasi kaip nors palengvinti lietuvių kalinių būklę, paskleisti jaunimui žinią, atbaidyti nuo tokios veiklos.
Prisimenu gal prieš 20 ar daugiau metų Toronto oro uoste matytą Kanados valdžios plakatą, kuriame buvo ryškiai parašyta: Valdžia negins ir neužtars tavęs, jei pakliūsi už grotų dėl narkotikų. Taigi ar verta būti asilais?..
© 2011 XXI amžius
|