Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ar sutraukysime korupcijos voratinklį?

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Lietuvoje toliau regime tariamo „teisingumo“ grimasas. Prieš metus nužudyto kovotojo su pedofilija D. Kedžio mama Laima Kedienė bus teisiama už tai, kad 2010 m. lapkričio mėnesį pedofilijos bylą nutraukusius Panevėžio teisėjus pavadino banditais. Gal tai ir grubus įvertinimas, pareikštas žodžiu, bet teisingas. Aiškinantis neseniai atleisto vilniečio teisėjo Zenono Birštono veiklą paaiškėjo, kad Z. Birštonas prieš keletą metų jau buvo įkliuvęs girtas prie vairo, tačiau išsisuko nuo atsakomybės. Tai žinojo Vilniaus apygardos teismo vadovai, tačiau jokių priemonių nesiėmė. Kas gali paneigti, kad tam tikriems klanams girtaujantis teisėjas yra parankus? Juk kyšius imantys ar girtaujantys teisėjai yra lengviau valdomi. Juos valdo tie, kurie turi „kompromatus“. Tokių teisėjų teisiamos klaipėdietės E. Kusaitės likimas vėl pakibo ant plauko – prokuroras M. Dūda pateikė prašymą ją suimti, nes ji neva gali pakenkti teismo procesui. Dėl tokių prokuroro veiksmų kyla klausimas – gal toks prokuroro sprendimas skirtas politinių kivirčų kėlimui ir generalinio prokuroro D. Valio kompromitavimui?..

Besitęsiantys puolimai prieš ryžtingą prokuratūros sistemos valymą pradėjusį generalinį prokurorą Darių Valį dar kartą įrodo, kad korupcinė teisinė sistema nėra linkusi lengvai pasiduoti. Šių metų pradžioje D. Valys nedvejodamas atleido girtavimu ir skandalingu elgesiu viešoje vietoje pasižymėjusį prokurorą A. Kliunką, kiek vėliau – ir artimą A. Kliunkos bendražygį, buvusį KGB pareigūną A. Stepučinską. Savo postų Generalinėje prokuratūroje neteko ir kai kurie kiti į skandalingas istorijas įsipainioję prokurorai. Tokia generalinio prokuroro veikla nepatiko įtakingų klanų veikėjams, todėl viešojoje erdvėje prasidėjo gerai koordinuotas puolimas prieš D. Valį. Kam naudinga jį stabdyti?.. Tai naudinga ne tik sovietiniams teisėjams ir korumpuotiems prokurorams, tai naudinga tiems, kurie sukūrė supuvusią teisinę sistemą – korupcinės kriminalinės santvarkos architektams. Kriminalizuotam elitui priklausantys politikai – babiliai, kirkilai, miltieniai, čaplikai bei kiti į juos panašūs politiniai vertelgos ir jų globėjai oligarchai – bosai, gusiatinai, janukoniai, pašukevičiai ir kiti įtakingi nuvorišai nori išlaikyti dabartinę santvarką.

Korupcinė teisinė sistema padarė didžiulę žalą valstybei, pakenkė daugeliui žmonių. Praeityje nagrinėtos sufabrikuotos A. Petrusevičiaus, Gatajevų, G. Kisieliaus, J. Jėčiaus, J. Kiaunienės bylos. Šiuo metu nagrinėjama sufabrikuota L. Hermano ir K. Žaltausko byla, vilkinami Valdovų rūmų ir VEKS aferų tyrimai, faktiškai numarintas „Alytaus tekstilės“ aferos tyrimas, piktybiškai netiriamas D.  Kedžio nužudymas. Visi šie išvardyti atvejai yra tipiniai korupcijos ir teisinio nihilizmo pavyzdžiai. Mafijinės struktūros Lietuvoje labai galingos. Bet kodėl lietuviškoji mafija turi tokią didelę įtaką? Viena iš kertinių mafijos galybės paslapčių – tarpstanti korupcija valstybės tarnyboje. A. Matulevičius knygoje „Valstybės valdymo užkulisiai“ rašo: „Esu giliai įsitikinęs, kad šiandien Lietuvos valstybės tarnyboje kaip niekad trūksta būtent padorių, drąsių žmonių. Per daug priviso visokio plauko prisiplakėlių, išpuikėlių, kurie išnaudodami didžiulį mūsų mažos, bet labai darbščios tautos potencialą parazituoja ant jos kūno kaip kraujasiurbės musės. Dėl per didelės tolerancijos leidome šiems parazitams išaugti, pripampti mūsų kraujo ir susiplakti į grupes – klanus. Būtent dabar prasidėjo jų tikroji agresija. Agresija prieš padorumą. Jie bijo padorumo, nes padorumas tokiems veikėjams tarsi nuodas. Jie gali gyventi tik melo, apgavysčių, intrigų liūne“.

Posovietinėje erdvėje regime, kad įvairiuose posovietiniuose kraštuose itin ryškus šešėlinių mafijinių struktūrų įsigalėjimas. Milijonai iš „juodųjų kasų“ daro didžiulę įtaką daugumai posovietinių valstybių. Korupcija ir nepotizmas labai kenkia šių valstybių politinei ir ekonominei raidai. Kovodamas su korupcija Rusijoje žuvo žurnalistas ir politikas J. Sčekočichinas, žurnalistė A. Politkovskaja, žurnalistė ir žmogaus teisių gynėja N. Estemirova, žymus antifašistų lyderis I. Chutorskis, Ukrainoje buvo nužudytas žurnalistas G. Gongadzė ir politikas V. Černovilas, Latvijoje – teisėjas A. Laukrozė. Ir Lietuvoje galime sudaryti ilgą korupcinių kriminalinių jėgų nužudytų žmonių sąrašą – tai žurnalistas V. Lingys, politikas J. Paliakas, saugumo pareigūnas V. Pociūnas bei daugelis kitų. Su korumpuotais Lietuvos politikais susiję tarptautinės mafijos vadeivos veikia visoje posovietinėje erdvėje. Štai Lietuvoje verslo projektus vystantys ir kai kuriuos politikus finansuojantys J. Goldovskis ir G. Lučianskis aktyviai veikia ir Kazachstane. Čia jie bendradarbiauja su A. Ibragimovu ir kitais vietos oligarchais. Jie aktyviai veikia ir Ukrainoje bei kitose šalyse. G. Lučianskis dažnai lankosi ir Latvijoje, kur vysto verslo projektus kartu su įtakingu oligarchu A. Belokoniu ir finansuoja kai kuriuos vietos politikus.

Lietuvoje įsigalėjusi oligarchinė santvarka yra sukurta ant korupcijos pamatų. Būtent korupciniai ryšiai ir viešosios erdvės manipuliacijos užtikrina oligarchų viešpatavimą. Oligarchų klasės hegemonija tampa vis ryškesnė ir įvairiose Lietuvos viešojo gyvenimo sferose įsigali prieštaringi reiškiniai: politikos olimpe – korupcija paremta sandėrių politika, ekonomikos srityje – monopolinio kapitalizmo dominavimas, socialinėje srityje – žmonių skurdinimas, švietimo ir kultūros sferoje –prieštaringos reformos, griaunančios švietimo ir mokslo sistemą, didžiuliai mokesčiai už aukštąjį mokslą ir itin netolygus kultūros sferos finansavimas. Iš Lietuvos biudžeto vykdomas kultūrinių įstaigų ir kultūros projektų finansavimas labai naudingas kelioms įtakingoms grupuotėms, ypač Kėvišo klanui. Kai vieni dalijasi milijonus, daugelis Lietuvos gyventojų vos suduria galą su galu. Lietuvoje kuro kainos didžiausios visame regione, elektra irgi kur kas brangesnė nei kaimyninėse šalyse (Lietuvoje elektros kilovatvalandė kainuoja 45 centus, Latvijoje – 35 lietuviškus centus). Maisto produktai nuolat brangsta, o didelės dalies žmonių pajamos per pastaruosius kelerius metus nekyla ir siekia 500–1200 litų per mėnesį. Pensijos nuo 2009 metų pradžios visai nekyla, jos jau dvejus metus netgi sumažintos, o dirbantiems pensininkams – net iki 80 proc. Nors teikiami siūlymai nuo šių metų vidurio pensijas atstatyti iki buvusio prieš trejus metus lygio, tačiau tam įnirtingai priešinamasi. Daugumos Lietuvos pensininkų pensija – tik 600–900 litų per mėnesį. Nuo 2009 metų pradžios atlyginimai daugeliui žmonių nekyla arba yra net sumažinti. Net 25 proc. Lietuvos dirbančiųjų gauna minimalų atlyginimą – 670 litų (vos 200 eurų per mėnesį). Dar per 40 proc. dirbančiųjų gauna kiek didesnius, bet normaliam pragyvenimui nepakankamus atlyginimus – 750–1200 litų per mėnesį. Įdomu panagrinėti susidariusią situaciją – gal visi tie žmonės yra girtuokliai, narkomanai ar tinginiai, todėl nesugeba užsidirbti? Nieko panašaus – tokius menkus atlyginimus gauna sąžiningai dirbantys žmonės – kvalifikuoti darbininkai, ūkininkai, pedagogai, policijos pareigūnai, žurnalistai, smulkieji verslininkai.

Mūsų krašte būtinos reformos keliose srityse. Teisinėje sistemoje būtina įvesti  Prisiekusiųjų teismą, o prokuratūros sistemą ryžtingai apvalyti nuo korumpuotų pareigūnų. Generalinis prokuroras D. Valys jau žengia šia linkme – savo postus prarado daugelį metų prokuratūros sistemoje klestėję korumpuoti veikėjai. Jei pažangūs politikai ir visuomenė palaikys D. Valį ir neleis su juo susidoroti, šios reformos bus pratęstos ir galbūt pagaliau turėsime skaidrią bei Lietuvos piliečių interesus ginančią prokuratūros sistemą. Nes tokia padėtis, kai didieji korupcinės politikos rykliai išsisuka nuo teisingo atpildo, yra netoleruotina. Štai kad ir rezonansinė Darbo partijos šešėlinio finansavimo byla. Ši byla buvo pradėta 2006 metų gegužę, tačiau per penkerius metus ji taip ir nebuvo išspręsta. Šioje byloje teisiamas Darbo partijos pirmininkas V. Uspaskichas posėdžiauja Europarlamente, o vienas artimiausių jo bendražygių V. Gapšys darbuojasi Lietuvos Seime. Tokia padėtis yra pasityčiojimas iš teisingumo, dėl kurio kyla pagrįstas visuomenės pasipiktinimas. Lietuvos švietimo ir mokslo sistema atsidūrė kryžkelėje – jei nebus sustabdytas totalus šios sistemos griovimas, padėtis taps visai prasta – mokytis Lietuvos universitetuose bus labai brangu. Jau dabar daug studentų išvažiuoja mokytis į užsienį. Todėl daugelį universitetų teks uždaryti ir tapsime dar labiau atsilikusiu kraštu. Vis dėlto yra vilčių, kad šį procesą pavyks sustabdyti: prieš G. Steponavičiaus ir jo klano vykdomą griovimo politiką kyla iniciatyvūs mokslininkai, pažangūs politikai, pilietiniai judėjimai. Bet iš esmės Lietuvos likimas priklauso nuo esminės problemos sprendimo – bus ar ne sutraukytas korupcijos voratinklis?..

© 2011 „XXI amžius“