Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Pasaulis
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Psichiatrijos metodai prieš kitaminčius

Sistemai besipriešinančius žmones paversti psichiniais ligoniais būdinga daugeliui nedemokratinių režimų, tačiau tik Sovietų Sąjungoje piktnaudžiavimas psichiatrija veikė sistemiškai. 1970–1980 metais tai buvo labai dažnas žmogaus teisų pažeidimas, su kuriuo bandė kovoti ir tarptautinė bendruomenė.

Sovietologas, žmogaus teisių aktyvistas ir tarptautinės organizacijos „Globali iniciatyva psichiatrijoje“ įkūrėjas olandas Robertas van Vorenas praėjusiais metais  Vytauto Didžiojo universitete šia tema apsigynė daktaro disertaciją. Ji anglų kalba buvo išleista ir atskira knyga „Šaltasis karas psichiatrijoje: žmogiškieji veiksniai, slaptieji dalyviai“.

Autorius nagrinėja įvairių organizacijų bei slaptųjų tarnybų archyvus, aprašo ilgus pokalbius su tuo metu dirbusiais Pasaulio psichiatrų asociacijos nariais. R. van Vorenas daro šokiruojančią išvadą: pasaulio psichiatrų asociacija nei tada, nei dabar nesiima efektyvių priemonių, kad piktnaudžiavimas psichiatrija būtų pažabotas, nors įrodymų, kad kai kurios šalys vis dar naudoja šiuos metodus, – gausu.

Knygos viršelyje – lietuvių dailininko Vytenio Lingio tapytas ryškių spalvų paveikslas, vaizduojantis kenčiančio vyro veidą, paremtą ranka. Autorius sako, kad šis paveikslas atspindi ne tik aukų, bet ir tų, kurie suprato, kas vyksta, tačiau bijojo pasipriešinti, skausmą. „Knyga pasakoja apie piktnaudžiavimą psichiatrija Sovietų Sąjungoje, kaip į tai reagavo Pasaulio psichiatrų asociacija, kuri yra pagrindinė tarptautinė organizacija, vienijanti šios profesijos atstovus visame pasaulyje“, – sako knygos autorius.

R. van Vorenas gilinasi ne tik į tai, kas vyko, bet ir kokiomis aplinkybėmis, kodėl žmonės elgėsi būtent taip. Ar jie tikėjo tuo, ką darė, ar ciniškai melavo, o galbūt tiesiog bandė apsaugoti savo ir savo artimųjų gyvenimus. Tai atskleidžia ir knygos šaltiniai – gausi tarptautinių organizacijų ir slaptųjų tarnybų archyvų medžiaga, pokalbiai su tuo metu dirbusiais psichiatrais, iš kurių du, gyvenę skirtingose „geležinės uždangos“ pusėse, pasirinkti kaip pagrindiniai tyrimą į vieną visumą jungiantys asmenys. „Pasirinkau du žmones, kurie jungia visą knygos medžiagą. Amerikiečių psichiatras Melvynas Sabshinas vertinamas kaip geriausias XX amžiaus savo srities specialistas. Jis 23 metus buvo Pasaulinės psichiatrų asociacijos medicinos direktorius. Kitas asmuo – Rytų Vokietijos psichiatras Jochenas Neumannas, taip pat vienas geriausių savo šalyje. Jis buvo ir Rytų Vokietijos slaptosios tarnybos „Stasi“ agentas ir pranešinėjo apie viską, kas vyko pasaulio psichiatrijoje. Šie du vyrai vienu metu buvo organizacijos valdybos nariai ir net tapo draugais.

Įdomu tai, kad knygoje išaiškėja, jog būtent vokietis J. Neumannas visoje šioje istorijoje yra pats principingiausias ir etiškiausias žmogus. Su „Stasi“ jis bendradarbiavo tikėdamas, kad tarnauja savo socialistinei valstybei. Tačiau jis griežtai nesutiko šnipinėti žmonių ir taip principingai to laikėsi, kad net pats buvo dvejus metus tikrinamas kaip nepatikimas agentas. Taigi nors daugelis jį mato kaip visiško blogio pavyzdį, aiškėja, kad jis etiškesnis už visų mėgstamą M. Sabshiną, kuris šnipinėjo žmones ir teikė informaciją Amerikos slaptosioms tarnyboms“, – pasakoja R. van Vorenas.

Kalbėdamasis su jais autorius bandė suprasti, kaip iš tiesų tarptautinė psichiatrų organizacija reagavo į masinį disidentų kalinimą psichiatrinėse ligoninėse Sovietų Sąjungoje 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose. Išvada šokiruojanti ir nepatogi net dabartiniams Pasaulio psichiatrų asociacijos nariams – organizacija nesiėmė griežtų veiksmų prieš Sovietų Sąjungą, nes nenorėjo iškelti aikštėn panašių žmogaus teisių pažeidimų kitose šalyse. Maža to, pasak autoriaus, jie ir dabar bando išvengti konfrontacijos su šalimis, kuriose vis dar pasitaiko piktnaudžiavimo psichiatrija atvejų.

„Akivaizdu, kad jie nenorėjo spręsti šios problemos. Jų tikslas – pasaulinė organizacija, todėl išmesti kokią nors šalį buvo neparanku. Be to, Pasaulio psichiatrų asociacijai vadovavo atstovai iš šalių, kuriose tokie žmogaus teisių pažeidimai taip pat vyko (pavyzdžiui, Lotynų Amerikos šalių). Jie suprato, kad jei šiandien pasmerks sovietų psichiatriją, kitą dieną bus jų eilė. Net ir dabar, kai kreipiamės į Pasaulio psichiatrų asociaciją ir pateikiame daugybę įrodymų apie panašius nusikaltimus Kinijoje, jie ir toliau nenori apie tai kalbėti. Sako, kad tai skiriasi nuo to, kas buvo Sovietų Sąjungos laikais. Tada esą jie kovojo labai sunkiai, kol pasiekė, kad tai baigtųsi.

Jie iškreipia istoriją, apsimesdami, kad buvo labai aktyvūs. Tad ši knyga jiems buvo šokas, nes, viena vertus, ji parodo, kaip buvo vengiama šios temos, kita vertus, atskleidžia, kad net penkerius metus jiems vadovavo žmogus, dirbęs „Stasi“ tarnybai“, – teigia R. van Vorenas.

R. van Vorenas apie piktnaudžiavimą psichiatrija žino ir iš asmeninės patirties – nuo 1978-ųjų jis tapo Olandijoje veikusios grupės, rėmusios Sovietų Sąjungos disidentus, nariu, ilgą laiką važinėjo už „geležinės uždangos“ rinkti informacijos apie disidentų veiklą. o R. van Vorenu jis pasirašo iki šiol, nors tai tik senas slapyvardis – tikrasis šio mokslininko vardas Johanas Baxas.

Per ilgą laiką Rytų Europa R. van Vorenui tapo artimesnė už gimtąją šalį, čia jis sukūrė šeimą ir tapo Lietuvos piliečiu. Šiuo metu jis yra daugelio psichikos sveikatos srityje veikiančių organizacijų tarybos narys, užsiima akademine veikla.

Sistemingo piktnaudžiavimo psichiatrija pradžią 7-ojo dešimtmečio pabaigoje mokslininkas sieja su Jurijaus Andropovo vadovavimu vienam iš KGB skyrių, kuris buvo atsakingas už disidentų veiklą. „Yra vienas labai įdomus dokumentas – generolo Smaradinskio iš Krasnodarsko ataskaita Andropovui. Joje rašoma, kad krašte yra daug pakrikusios psichikos žmonių, pasisakančių antivalstybiškai ir antisocialistiškai. Jie kalba apie komunistų partijos kontrolę, bando susitikti su užsieniečiais. Tokių žmonių, pasak Smaradinskio, Krasnodarsko krašte yra apie 12–13 tūkst., o lovų psichiatrinėse ligoninėse – tik 3,7 tūkst. Kaip juos visus suguldyti?.. Andropovas šią ataskaitą siunčia aukščiau ir prašo padidinti lovų skaičių. Politinis biuras priima sprendimą didinti esamas ir statyti naujas psichiatrines ligonines.

Dabar aišku, kodėl buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje yra daugybė ligoninių, pastatytų 1974–1975 metais. Per tą penkmetį tiek lovų, tiek psichiatrinių ligonių skaičius nenormaliai išaugo. Pagal dokumentus, kuriuos man pavyko rasti, kas trečias disidentas patekdavo į psichiatrinę ligoninę“, – sako pašnekovas.

Tačiau yra ir kitų dokumentų, liudijančių, kad net kas antras disidentas galėjo būti vertinamas kaip psichiškai nesveikas. Guldymas į ligoninę dėl politinių priežasčių tapo absurdišku. R. van Vorenas atpasakoja apie tarp KGB ir Rytų Vokietijos slaptosios tarnybos narių vykusį pokalbį apie Nobelio premijai nominuotą garsiausią to meto disidentą Andrejų Sacharovą: „Jis sako: žinai, problema ta, kad Andrejus Sacharovas psichiškai nesveikas, bet mes negalime jo hospitalizuoti dėl politinių priežasčių, nes kils tarptautinis nepasitenkinimas. Įdomu, kaip jis viską apsuka“.

Ligos diagnozavimo schema būdavo panaši: disidentas suimamas už antivalstybinę veiklą, nusiunčiamas į psichiatrinę ligoninę komisijos apžiūrai, o ten jam nustatoma vangioji šizofrenija. „Vangioji šizofrenija yra sovietų išradimas. Tai lėtai progresuojanti šizofrenija. Ji tokia lėta, kad niekas jos nepastebi – nei pats ligonis, nei jo artimieji. Jis atrodo visiškai normalus, tačiau yra sunkus ligonius. Po kiek laiko šizofrenija esą tampa chroniška, todėl pacientą reikia skubiai gydyti stipriais vaistais ir guldyti į ligoninę. Vangiosios šizofrenijos simptomai – kova už tiesą, reformacinės idėjos, religinės haliucinacijos.

Tiesą pasakius, pagal šią schemą ir Michailas Gorbačiovas sirgo šizofrenija. Aš žinau vieną psichiatrę iš Ukrainos, kuri pasakojo, kad pamačiusi naujojo Sovietų Sąjungos vadovo dokumentus buvo įsitikusi, kad jis yra psichiškai nesveikas“, – teigia R. van Vorenas.

Pasak mokslininko, panašiai nusikaltę disidentai būdavo įkalinami beveik vienodam laikotarpiui – nesvarbu kalėjime, darbo stovykloje ar psichiatrinėje ligoninėje. Už smulkius nusižengimus – treji, už rimtesnius – apie dvylika metų.

R. van Voreno nuomone, kur disidentas pateks – į kalėjimą, darbo stovyklą ar psichiatrinę ligoninę,  lėmė fizinė sveikata ir įsitikinimų stiprumas. „Žmonės, kurie buvo labai stiprūs ir galėjo lengvai ištverti stovyklą ar kalėjimą, buvo siunčiami į psichiatrinę ligoninę patikrinti, ar ten juos galima palaužti. Silpnesnieji patekdavo į stovyklas. Tikslaus atsakymo nesužinosime, kol neprieisime prie slaptųjų KGB archyvų, bet manau, kad jie tiesiog rinkosi, kaip būtų galima palaužti konkretų žmogų“, – svarsto pašnekovas.

Vangioji šizofrenija buvo gydoma vaistais, dažnai tokiais, kurių atsisakyta kitose pasaulio šalyse. O kai kurios priemonės labiau primena kankinimą nei gydymą. „Suleisdavo didelę dozę insulino ar kitų vaistų, kurie sukeldavo dirbtinę komą. Buvo aiškinama, kad taip sudeginama ar išvaroma psichinė liga. Taip pat buvo ir bausmių – pavyzdžiui, suvyniodavo žmogų į drėgną medvilninę juostą kaip mumiją. Juostai džiūstant ir traukiantis žmogus būdavo stipriai suspaudžiamas. Be to, juos mušdavo ir naudodavo kitas panašias priemones“, – pasakoja R. van Vorenas. Nuo tokio gydymo pacientai kartais mirdavo arba žmogaus sveikata buvo negrįžtamai sugadinama. Daugelis gydytojų suprato, kas iš tiesų vyksta, tačiau vos keli išdrįso atvirai pasipriešinti ir atsisakė nustatyti tokią diagnozę – visi jie, mokslininko žiniomis, buvo suimti.

Tokiomis aplinkybėmis būti disidentu iš tiesų daugeliui atrodė tikra beprotystė. Piktnaudžiavimo psichiatrija sistema baigėsi prieš pat Sovietų Sąjungai sugriūnant, o paskutiniai kaliniai iš ligoninių išleisti jau nepriklausomybės metais.

Priežasčių buvo ne viena, tačiau ryžtingas politinis sprendimas nutraukti šiuos žmogaus teisių pažeidimus priimtas 1991-aisiais, siekiant surengti tarptautinę žmogaus teisių konferenciją Maskvoje. „Jie suprato, kad kol tai tęsis, jie negalės organizuoti žmogaus teisių konferencijos Maskvoje. Taigi buvo imtasi konkrečių priemonių. Ševarnadzė pirmasis pasakė, kad tai turi baigtis, vėliau ir politinis biuras priėmė tokį sprendimą. Sprendimas buvo sutiktas priešiškai, nes daugelis bijojo, kad sistemai subyrėjus išaiškės, kas prie to prisidėjo, ir tie žmonės nukentės“, – teigia R. van Vorenas.

Ne medikų bendruomenė, o politikai buvo priversti nutraukti tokią praktiką. Tačiau R. van Vorenas sako, kad tai viso labo laimėtas mūšis, o ne karas. Iki šiol niekam nepavyko pakeisti Rusijos psichiatrijos iš esmės, kuri, pasak R. van Voreno, mažai kuo skiriasi nuo sovietinės.

© 2011 „XXI amžius“