|
(Ne)garbės žodis
Andrius Kupčinskas,
TS-LKD Kauno sueigos pirmininkas,
Kauno miesto tarybos TS-LKD frakcijos seniūnas
Nuo įsimintinų įvykių Savivaldybės taryboje praėjus savaitei, jau galima ramiau atsigręžti, įvertinti. Kaip sakė naujasis meras, emocijoms nurimus bus galima pasikalbėti. Kaip suprantu, sulaužius garbės žodį emocijos dar nenurimo.
O tada būta taip: balandžio 14-osios, ketvirtadienio, rytas, aštunta valanda. Mero kabinete aptarinėjame paskutines naujienas ir lūkuriuojame su mūsų frakcijos kolegomis, jaunalietuviais ir koalicijos partneriais tvarkiečiais. Dar valandėlė iki pirmojo naujos kadencijos miesto tarybos posėdžio. Renkamės tam, kad aptartume būsimo posėdžio eigą, darbotvarkę, sutartume galutinai dėl artimiausių veiksmų. Artinasi devynios vieno iš planuojamos koalicijos partnerio Rimanto Mikaičio ir jo frakcijos vis nėra. Skambinu ragelio nekelia. Dar kartą atsiliepia. Paklaustas, ar ateis, kažką numykia, kad užtruko frakcijoje... Kaip paprastai su rytiniais pasitarimais, niekada laiku... Mano kolega Marijus Panceris visiems praneša girdėjęs, kad Mikaitis apsisprendė eiti su kita puse ir priėmė pasiūlymą dėl mero posto. Visi sumojome, kad vyksta išdavystė, koalicijos nebėra...
Prieš devintą tarybos posėdžių salėje pasirodęs Mikaitis suka akis, klausiamas tyli... Tautiška giesmė, priesaikos ceremonija, kandidatų kėlimas į merus. Iššokusi libsąjūdietė Onutė Balžekienė pasiūlo Mikaičio kandidatūrą. Marijus pareiškia, kad jei koalicija suardyta, parašai garbės žodžio šalininkams nieko nereiškia, keliame savo lyderio kandidatūrą. Toliau jau įvykiai vystosi pagal neplanuotą (tiksliau anoje pusėje suplanuotą) scenarijų. Tvarkietė Aušra Ručienė slaptame balsavime gauna 4 balsus, aš 12 savo komandos narių (ir subliūkšta erezijos, esą frakcija nepalaikė mano kandidatūros, nors nė vienas nefotografavo balsavimo kabinose savo mobiliais kaip darbiečiai), Mikaitis surenka 25 ir tampa Kauno meru. Pasiekė savo sveiko proto ir garbės žodžio pastangomis..! Kai kurie sako: šis mažesnis blogis. Jei renkamės tik tarp blogio!
Sako, saugokis draugų, nes priešus ir taip žinai. Nukrypti į kraštutinius vertinimus lengva, bet nesinori. Partneris, kuris nedrįsta atvirai pasakyti, kad sulaužė rašytinį, ilgai lipdytą kompromisinį susitarimą ir priėmė kitą pasiūlymą, pats vertas užuojautos.
Pirmadienį rinkomės Kauno sueigos taryboje tai keliasdešimties Kauno TS-LKD partinei veiklai neabejingų bičiulių būrys, visas jėgas skiriantis per 1700 žmonių siekiančios mūsų Kauno partinės organizacijos telkimui. Griežčiausi sakė: anas judošius! Kiti liūdnai konstatavo: strateginiai partneriai išdavė.
Su abiem nuomonėm negaliu ramiai sutikti. Ne judošius. Man labiau norėtųsi kitą Naujojo Testamento epizodą prisiminti su laiminga pabaiga. Apie sūnaus palaidūno sugrįžimą. Palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį... Reputacija tikrai lobis, ypač politiko. Ar nebus taip, kad 5 milijardų oligarchinei koalicijai miestą pavaldžius, atskleidus tikrą veidą, palaidūnams teks ieškotis dar vieno kelio?
Turbūt žinote, kad keli turtingiausi Kauno tarybos nariai skaičiuoja, jog jų valdomų verslų apyvarta, kartu sudėjus, sudaro daugiau kaip 5 milijardų per metus? Kauno miesto biudžetas, priminsiu, siekia 730 milijonų. Kokį žaidimą jie žais su jų prastumtu politiku, kokiems interesams tarnaus?
Ko imsimės mes? Esame politinė jėga, kuri pelnė arti trečdalio mandatų miesto taryboje. Regis, dabar nebūsime atstovaujami Kauno valdančioje daugumoje. Keistoka, bet nenuostabu, nes tokia mūsų politinė kultūra, toks išprusimas ir kol kas tikėtis daugiau sunku. Vienas politologas pastebėjo demokratijos parodija, kai su trim mandatais, vos perlipus 4 proc. barjerą, tampi meru. Vilniuje situacija klostėsi panašiai, bet vis dėlto yra esminis skirtumas: Vilniaus meru galbūt natūraliai tapo daugiausia mandatų iškovojusios jėgos lyderis.
Principai. Ant jų stovi politiko reputacijos rūmas. Romėnai mokė: sutarčių reikia laikytis. Pažeisk šį principą ir sužinosi, kokios pasekmės. Tam pažeidusiam kitą sutartį pasirašant reikės dvigubai įtikinėti partnerį, kad na, aną kartą sulaužiau, bet jau šį kartą tai tikrai taip nesielgsiu. Gal patikės. Tuo tarpu nurijęs ne pirmą ir ne antrą piliulę sakau: palaukime, pažiūrėkime, kaip naujam šešių partnerių dariniui seksis. Ar patys galime atleisti dėl to, kas įvyko? Be abejo, kam varginti save dėl kitų negarbingų poelgių?
Smerkti poelgį, bet nepasmerkti visam laikui žmogaus. To dar reikės išmokti ne vienam esamam ar buvusiam bendražygiui. Ir baigdamas priminsiu, ką žinomas klasikas J. Erlickas sakė: Jei jums kelyje nuleido padangą, jokiu būdu nenuleiskite rankų. Šviesių ir saulėtų Jums Šventų Velykų!
© 2011 XXI amžius
|