Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Neužmirštamam Popiežiui – altoriaus garbė

Kun. Vytenis Vaškelis

Motinos diena, Dievo Gailestingumo šventė ir popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikacija. Štai tokia šiemet spalvinga Atvelykio sekmadienio švenčių puokštė ir neišardoma jų kompozicinė jungtis!

 Vos devynerių metų sulaukęs Karolis Vojtyla neteko mamos Emilijos, kuri savo vaikams (ir vyresniajam sūnui Edmundui) nuo pat  kūdikystės skiepijo meilę Jėzui ir Marijai. Todėl nenuostabu, kad savo pontifikato pradžioje popiežius pasišventė Dievo Motinai, pasirinkdamas šūkį: „Totus Tuus“ (Visas Tavo). Jonas Paulius II neabejojo, kad 1981 m. gegužės 13 dieną į jį turko M. A. Agdžos paleistą kulką į šalį nukreipė Mergelė Marija. 1982 m. gegužės 13 dieną Popiežius nuvyko į Fatimą padėkoti Marijai už išgelbėtą gyvybę ir nuvežė iš jo kūno išimtą kulką.

Prancūzų akademijos narys Andre Frossardas rašė: „Pasikėsinimo metu į jį paleistai kulkai tetruko vieno ar dviejų milimetrų, kad ji būtų mirtina, o jis, vos atgavęs sąmonę, atleido žudikui ir niekad, žinoma, nesutiko paduoti prieš jį skundo. Išlikusį per stebuklą, jį tik stebuklas ir domino. „Viena ranka šovė, – pasakė išeidamas iš ligoninės, – kita kreipė kulką.“ Ten, kur mes matome nusikaltimą, jis matė tik malonę“.

Visagalis ir mums leidžia patirti gyvenimo išbandymus, kurie mus neretai kaip kulkos sužeidžia, bet nuo mirties Jo ranka mus saugo. Žvelgiant per amžinybės prizmę, dažnai jie yra slapti ir mūsų pačių dar mažai suvokiami palaiminimai, kurie kaip ugnis išdegina visas mūsų egocentrizmo priemaišas, trukdančias visur pastebėti dieviškojo gailestingumo ženklus.

Prisiminkime Joną Paulių II, kuris 1993 metais baigdamas viešnagę mūsų šalyje, Marijos, Bažnyčios Motinos, globai pavedė Lietuvos ateitį. Todėl per Marijos motiniškas rankas iš dangaus besiliejantis gailestingumas pirmiausia pripildo tuos žmones, kurių širdys kaip išdžiūvusios kempinės sugeria visus Dievo Tėvo, Jėzaus ir Jo Motinos siunčiamus palaiminimus.

Minėdami Viešpaties Gailestingumo šventę sutelkime dėmesį į Šventojo Tėvo žodžius, kuriuos jis ištarė Lietuvos lenkams 1993 metais rugsėjo 5 dieną, lankydamasis Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje: „Mano brangieji, būkite pasekėjais sesers Faustinos kūdikiškos meilės Švenčiausiajai Trejybei. Iš šios nuolankios ir ištikimos Dievo tarnaitės mokykitės įvairiomis aplinkybėmis būti dangiškojo Tėvo vaikais, pasiaukojusiais Įsikūnijusio Žodžio mokiniais ir paklusniais Šventosios Dvasios Gaivintojos ir Guodėjos įrankiais. Palaimintoji Faustina teužtaria kiekvieną iš mūsų ir pamoko žvelgti į amžinybę. Tepaskatina Dievą turėti mūsų gyvenimo centru – taip, kaip ji tai darė. Tada mūsų evangelinis liudijimas ir tarnavimas broliams bus tikrai vaisingas“.

Šis atsidavimas Dievui ir evangelinė tarnystė kiekvienam žmogui labiausiai ryškus Karolio Vojtylos asmenyje. Jo paskelbimas palaimintuoju – tai viso jo gyvenimo dorybių pripažinimas herojiškomis. O jo užtarimu įvykęs moksliškai  nepaaiškinamas vienuolės pagijimas yra tarsi jo bažnytinės (kanoninės) bylos pabaigoje uždėtas raudonas antspaudas, atveriantis galimybę vieša malda kreiptis į šį šventą popiežių, idant artimiausiu laiku jam būtų pripažintas ir visuotinis Bažnyčios kultas, kuris oficialiai skiriamas palaimintuosius skelbiant šventaisiais.   

1995 metų sausyje pontifikas Jonas Paulius II lenkų vyskupams su jautriu šmaikštumu taip kalbėjo apie savo senatvę: „Žmonės kalba, kad Popiežius sensta ir negali vaikščioti be lazdelės. Tačiau šiaip ar taip, aš dar judu... Jūs turėsite apie mane kalbėti, kad aš buvau ne tik Popiežiumi, bet čiuožiau slidėmis, plaukiau baidare, ir kas žino, kuo dar. Ir kad kartais aš laužiau kojas.“ Vis dėlto, sveikatai silpnėjant, ilgainiui jam vis sunkiau buvo atlikti tokias atsakingas Kristaus vietininko pareigas.   

Jono Pauliaus II žemiškojo gyvenimo saulėlydyje dėl progresuojančių ligų kylanti kančia buvo jo nuolatinė palydovė. Tai visi matė. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „atjauta buvo milžiniška. Matėsi, kad kenčiančio popiežiaus magisteriumas netgi pranoko kalbančio popiežiaus magisteriumą“.

Tačiau ant amžinybės slenksčio stovinčio paskutiniai Šventojo Tėvo užrašyti žodžiai: „Esu laimingas. Būkite ir jūs. Kartu su džiaugsmu melskimės. Džiaugsmingai viską pavedu Mergelei Marijai“, – išties liudijo apie nepalaužiamą jo dvasios stiprybę, kuri sklido iš jau merdinčio kūno.

Nuosekli kūrinio ištikimybė Kūrėjui, Atpirkėjui ir Motinai Marijai atsipirko tūkstanteriopai: daugybė pasaulio gyventojų, stebėję neužmirštamo popiežiaus Jono Pauliaus II istorines laidotuves, po šešerių metų matydami jo beatifikacijos iškilmes, galės pripažinti: „Šis šventas žmogus buvo labiausiai panašus į Kristų. Kaip Jėzus, pakeltas ant kryžiaus, visus patraukė prie Savęs, taip ir Karolis Vojtyla, susivienijęs su Jo kančia, anot popiežiaus Benedikto XVI, „giliau sujaudino žmonių širdis negu tai, ką galima nuveikti darbuojantis. (...) Bažnyčioje įvyko visiška pervarta“.

© 2011 „XXI amžius“