Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lubiankos šešėliai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Balandžio 21 dieną Vilniuje vykęs Eglės Kusaitės bylos posėdis dar kartą įrodė, kad uždarame teisme teisiama klaipėdietė yra patekusi į korumpuotų pareigūnų pinkles. E. Kusaitės areštas ir visa bylos eiga – labai prieštaringi procesai. Ryšiais su čečėnų partizanais apkaltinta E. Kusaitė nuožmiai persekiojama. O tai, kad teismas vėl leido ją suimti, tiesiog parodo, kad Lietuvoje galioja skirtingi įstatymai. Privilegijuotoms grupėms priklausantys aferistai, net ir įvykdę stambias aferas, sulaikomi tik 48 valandoms arba porai savaičių ir paleidžiami. Iki 2010 metų rugpjūčio E. Kusaitė jau buvo laikoma kalėjime devynis mėnesius. Ypač apmaudu, kad tirdami šią bylą atsakingi Lietuvos pareigūnai artimai bendradarbiavo su Rusijos FSB. E. Kusaitė įkalinimo metu buvo mušama, jai leisti psichotropiniai vaistai. Tai akivaizdūs konstitucinių normų pažeidimai. Su brutaliu pareigūnu elgesiu susidūrė ir visuomenės veikėjai. Štai su korupcija ir įtakingų vietos valdžios pareigūnų V. Kovšovo, A. Beišio ir kitų veikėjų savivale jau daugelį metų kovojantis Tauragės JDJ vadovas M. Virkietis prieš porą metų buvo sumuštas policijos pareigūnų. Šiems nepatiko, kad jis piketavo prie vietos prokuratūros pastato. Lietuvos Konstitucijos 21 straipsnyje rašoma: „Žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti žiaurias bausmes“.

Ekonominės realijos Lietuvoje išlieka miglotos. Mokesčiai nemažėja, bedarbystės lygis išlieka didelis, pensijos nuo šių metų vidurio nebus atstatomos, o klausimas dėl minimalaus atlyginimo vis dar neišspręstas. Pagal minimalaus atlyginimo dydį Lietuva atsilieka ne tik nuo daugelio Europos valstybių, bet ir nuo kai kurių Lotynų Amerikos ir Azijos kraštų. Kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse minimalūs atlyginimai gerokai didesni nei Lietuvoje. Mūsų šalyje minimalus atlyginimas siekia tik 670 litų. O štai drakoniški sprendimai dėl kasos aparatų įvedimo turgaus prekeiviams tiesiog nusikalstami. Net nesidomima žmonių likimu. Jei ši tvarka įsigalios, didelė dalis turgaus prekeivių eis į darbo biržą arba išvyks į užsienį.

Europoje XX amžiuje buvo įsigalėjusios kelios fašizmo formos – itališkasis fašizmas,  vokiškasis nacizmas ir stalinizmas. Ir šiuo metu neonacistų grupuotės atvirai veikia Vokietijoje, Austrijoje, Skandinavijos kraštuose, o Rusijoje įsigalėjo modernus fašizmo variantas – putinizmas. Putinizmas propaguoja smurtą ir ksenofobiją, kursto antisemitizmą, priešiškumą gruzinams, čečėnams, ingušams ir kitoms kaukaziečių tautoms. Mūsų krašte įsigalėjusi lietuviškoji kleptokratija iš esmės irgi yra totalitarinė sistema, savo cinizmu ir brutalumu artėjanti link fašizmo. Po fasadine demokratijos kauke glūdi žiauri priespaudos sistema – daugybė žmonių skursta, gaudami 670–1000 litų (200–300 eurų) mėnesines pajamas. Jie vos suduria galą su galu ir dažnai yra priversti rinktis – ar sumokėti visus mokesčius ir likti su keliais litais kišenėje, ar įsiskolinti už šildymą, elektrą ar dujas ir susidurti su dujų, elektros atjungimo ar teismų grėsme. Vis daugiau žmonių badauja, daugėja benamių ir po gatves klajojančių vaikų, vadinamų „gavrošais“. Per 20 metų jau apie 1,5 milijono žmonių išvyko iš Lietuvos. Emigracijos banga neslūgsta. Klestinti korupcija ir daugybė žmogaus teisių pažeidimų akivaizdžiai parodo, kad iki demokratijos Lietuvoje dar toli. Deja, kai kurie Lietuvos pareigūnai bendradarbiauja su FSB pareigūnais, teigdami, kad nori prisidėti prie kovos su Šiaurės Kaukaze veikiančiais partizanais ir jų bendrininkais Lietuvoje. Čečėnų, ingušų, lezginų ir kitų tautų partizanai vadinami banditais ir teroristais. Tad iš mūsų istorijos pasaulis nepasimokė – juk pokario partizanai irgi atkakliai kovojo už laisvę ir buvo vadinami banditais.

Generalinis prokuroras D. Valys pradėjo ryžtingas reformas prokuratūros sistemoje – iš Generalinės prokuratūros atleista daugiau kaip 20 korumpuotų pareigūnų, pradėta ir kai kurių regioninių prokuratūrų vadovų rotacija. Tad nenuostabu, kad pastaraisiais kelis mėnesiais vyksta arši D. Valio puolimo kampanija. Generalinį prokurorą įnirtingai puola ir kai kurie politikai bei su „valstybininkų“ klanu susijusios teisininkų grupuotės nariai – korupcinės teisinės sistemos architektai, kurie priešinasi reformoms. Kam naudinga dabartinė stagnacija, kas nori sustabdyti pažangias reformas? Dėl Lietuvoje susiklosčiusios dramatiškos padėties teisėsaugos srityje ir ekonomikos sferoje atsakingas kriminalizuotas elitas (oligarchų klasė ir korumpuotų politikų bei prokurorų kastos). Turtuolių getuose (tokiuose kaip Laurų kvartalas) gyvenantis kriminalizuotas elitas pažemino, nuskurdino šalį ir įsuko didžiulės korupcijos ratą. Kokie motyvai lemia jų elgesį? Jų gyvenimo tikslas yra turtas ir valdžia. Šiuo metu jų rankose yra valdžia ir didžiuliai turtai, todėl jie labai bijo reformų, bijo, kad sugriovus dabartinę santvarką – korupcinę kleptokratiją – jų galios pamatai susvyruos, valdžia bus prarasta, iškils grėsmė ir jų turtams. Pilietinė visuomenė oligarchams nereikalinga – tokia visuomenė jiems yra blogis.

Daugelio Lietuvos problemų šaknys – vertybinėje orientacijoje. Mūsų krašte vyksta kova tarp dominuojančių vartotojiškų vertybių bei bulvarinės „akropolių kultūros“ ir tradicinių krikščioniškų vertybių. Lietuvoje blogio įtaka labai ryški, tačiau ir visoje Europoje bei už jos ribų vyksta kova tarp tikrųjų vertybių ir destruktyvių ideologijų, vartotojiškos ir „mirties kultūros“ srovių. 2009 metų liepą pristatyta popiežiaus Benedikto XVI enciklika „Caritas in veritate“ yra itin svarbus dokumentas. Trečiajame enciklikos skyriuje „Brolybė, ekonominė plėtra ir pilietinė visuomenė“ Popiežius kalba apie  tai, jog įsitikinimas, kad ekonomikos neturi varžyti moralė, pastūmėjo žmogų destruktyviai naudotis ekonomika. Dabartinė krizė ypač parodė, kad negalima užmiršti tradicinės socialinės etikos vertybių – viešumo, sąžiningumo, atsakomybės. Išryškėjo ir valstybių vaidmuo, ir teisingų įstatymų būtinumas. Kalbama ir apie būtinybę kurti sistemą, kuri susideda iš rinkos, valstybės ir pilietinės visuomenės. Tikra pilietinė visuomenė yra stabilumo garantas. Šeštajame enciklikos skyriuje kalbama apie tautų vystymąsi ir techniką. „Reikia saugotis „prometėjiškos“ pretenzijos su technikos pagalba sukurti ką tik panorėjus. Technikai negali būti suteikta absoliuti laisvė. Šiandien vyksta kultūrinė kova tarp techninio absoliutizmo ir žmogaus moralinės atsakomybės bioetikos lauke. Protas be tikėjimo gali pasimesti visagalybės iliuzijoje“, – teigiama Popiežiaus enciklikoje „Caritas in veritate“.

© 2011 „XXI amžius“