Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Ora et labora
Teisėtvarka
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lietuviams užtenka atpirkimo ožių

Gintaras Visockas

Buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas- Nikulinas Medininkų byloje norimas padaryti atpirkimo ožiu ir siekiamas įkalinti iki gyvos galvos Autoriaus nuotrauka

Gegužės 11-ąją Vilniaus apygardos teismo kolegija, vadovaujama teisėjos Sigitos Bieliauskienės, skelbs nuosprendį istorinėje Medininkų byloje. Kolegos žurnalistai vis dažniau teiraujasi, koks, mano manymu, bus nuosprendis. Atsakymas toks: vilčių, jog buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą-Nikuliną išteisins, beveik nėra. Sprendžiant iš kai kurių vos ne dvejus metus trunkančio teismo proceso ypatumų, nuosprendis buvusiam Rygos omonininkui K. Michailovui-Nikulinui skambės itin nepalankiai. Šios bylos nagrinėjimą atidžiai stebiu pusantrų metų. Todėl turiu rimtų priežasčių manyti: lietuviškosios Temidės verdiktas mažai kuo skirsis nuo prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko pareikalautos bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos.

Taigi K. Michailovo laukia griežčiausia bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos. Bet ar už tai verta dėkoti mūsų Temidei? Ar Lietuva turi bent šiek tiek pagrindo džiūgauti, esą galų gale išmušė atpildo valanda, esą tikrieji Medininkų posto pareigūnų žudikai ne tik įvardinti, bet ir nuteisti? Manau, kad pagrindo tokiems džiūgavimams mes neturime. Du dešimtmečius tiriamoje byloje nėra atsakymų į pagrindinius klausimus: kas tikrieji šių skerdynių užsakovai bei vykdytojai? Medininkų byloje nėra atsakymų net į klausimą, kodėl 1991 metais buvo surengtos Medininkų skerdynės. Bet keisčiausia tai, kad byloje nerasite nė vieno įrodymo, patvirtinančio Rygos OMON milicininką K. Michailovą dalyvavus žudynėse. Būtent – nė vieno. Nei tiesioginio (pavyzdžiui, pirštų antspaudai, surastas ginklas ar batų pėdsakai), nei šalutinio (pavyzdžiui, patvirtina K. Michailovą tą naktį matęs, sakykim, vienintelis likęs gyvas liudininkas ar pro šalį važiavęs vairuotojas).

K. Michailovą ginu tikrai ne dėl to, kad būčiau sovietinių omonininkų gerbėjas. Ir tikrai niekad nesu sakęs, jog šventai tikiu šio Latvijos ruso alibi. Tiesiog byloje neradau net menkiausio fakto, leidžiančio K. Michailovą-Nikuliną laikyti įtariamuoju. Juolab – kaltinamuoju.

Vaizdžiai tariant, nežinau, ką iš tikrųjų šis vyriškis veikė 1991-ųjų liepos 30–31 dienomis. Tačiau tiksliai žinau, jog Medininkų žudynių byloje nėra duomenų, leidžiančių net įtarti, jog šis iš Latvijos kilęs rusas lemtingąją naktį buvo atvykęs į Medininkų postą. Įstatymų besilaikančioje valstybėje negalima, mano suvokimu, apkaltinti žmogaus, jei nėra surinkta kaltę patvirtinančių įrodymų, duomenų ar faktų. Įrodymai ypač svarbūs tuomet, kai žmogui inkriminuojamas itin sunkus nusikaltimas, už kurį taikomos pačios griežčiausios bausmės. Priešingu atveju mes tampame panašūs į Stalino valdytą Sovietų Sąjungą, kurioje mirties bausmės ar kalėjimo iki gyvos galvos galėdavo sulaukti net ir doriausias komunistas.

Kad prokurorai neturi jokių K. Michailovui nepalankių įkalčių, jau ne sykį rašiau. Galiu tik priminti, jog realiai egzistuoja vienintelio anoniminio liudytojo, kuris girdėjo, kaip kažkas jam porino apie K. Michailovo sąsajas su Medininkais, parodymai. Toks liudytojas gal ir būtų vertingas, jei tik sugebėtų konkrečiai pasakyti, kas, kur ir kada jam pasakojo, kad Rygos OMON eilinis K. Michailovas dalyvavo žudant mūsų pareigūnus. Tačiau mūsų prokurorai pasirūpino, kad šie parodymai atsidurtų baudžiamojoje byloje.

Puikiai prisimenu, kaip nuo kaltinamųjų suolo pakilęs K. Michailovas ne sykį maldavo, jog prokurorai nurodytų bent vieną konkretų bylos tomo puslapį, kuriame įvardinami jo kaltę patvirtinantys duomenys. Tokiais atvejais prokurorai pasitenkindavo abstrakčiomis frazėmis, kad „įrodymų esama užtektinai“. Šiuo atveju esu K. Michailovo pusėje, nes įrodymų byloje neradau, nors bylos medžiagą atidžiai perskaičiau, be to, savo akimis regėjau dešimtis teismo posėdžių, surengtų 2010–2011 metais.

Privalau prisipažinti, jog dažnai keblu būdavo perprasti ir Medininkų bylą nagrinėjančių teisėjų logiką. Štai kad ir paskutinysis atvejis. Atsiverskime Vilniaus apygardos teismo nutartį, pasirašytą 2011 metų balandžio 18-ąją. Joje pateikiama informacija, kodėl būtina „pratęsti kaltinamajam Konstantins Michailovs kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2011-ųjų balandžio 28-osios“. Iš pirmo žvilgsnio – nieko įtartino. Tik įsiskaičius kyla keistas įtarimas: kodėl griežčiausia kardomoji priemonė pratęsiama remiantis beveik vien tik ikiteisminio tyrimo medžiaga?..

Juk šiandien Vilniaus apygardos teismo teisėja Sigita Bieliauskienė su kolegomis Viktoru Dovidaičiu ir Vladislavu Lenčiku jau išnagrinėjo Medininkų bylos medžiagą. Bylos nagrinėjimas užtruko beveik dvejus metus, per kuriuos apklausta per 100 liudininkų. Todėl kardomoji priemonė, vadovaujantis sveiku protu, turėtų būti pratęsta remiantis ne ikiteisminio tyrimo, o būtent išnagrinėtosios bylos duomenimis. Tačiau teiginiai „nustatė“ labiau primena ikiteisminio tyrimo išvadas, bet ne bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes. Mano nuomone, Medininkų bylos nagrinėjimas nepatvirtino nė vieno K. Michailovui inkriminuojamo kaltinimo. Žodžiu, ikiteisminio tyrimo dokumentuose mūsų prokurorų įvardinti kaltinimai bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Matyt, būtent todėl teisėjams ir buvo keblu teisiškai nepriekaištingai surašyti nutartį dėl kardomosios priemonės pratęsimo. Štai kodėl ikiteisminio tyrimo duomenys buvo pateikti vietoj teismo metu surinktų faktų.

Keistai atrodo ir ši teisėjų pasirašyta citata: „Bylos faktiniai duomenys: įvykio vietos apžiūros, papildomų įvykio vietos apžiūros protokolai, daiktinių įrodymų ir daiktų apžiūros protokolai, teismo medicinos, balistinių ir kitų ekspertizių aktai, tardymo eksperimento protokolas, liudytojų, kuriems byloje taikomas anonimiškumas, liudytojų T. Gudanieco, P. Vasilenkos, V. Orlovo, V. Chizoveco, A. Babyliovo, I. Bormontovo, A. Skliaro, A. Zapolskio, A. Tsaplino, M. Zenkevičiaus, G. Chorocho, G. Saulėno, M. Rinkevičiaus, S. Perematko, S. Zagurskio, A. Kuzmino, M. Brujaus, S. Pozdniakovo, I. Gorbans, V. Michailovs, kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai, T. Šerno parodymai ir kiti duomenys leidžia manyti, kad K. Michailovs padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.“  

Šie kaltinimai su byla rimčiau nesusipažinusiam skaitytojui turėtų skambėti įspūdingai. Bet man tokia citata atrodo daugiau nei keistai. Visi pareiškimai apie daiktinius įrodymus ir protokolus byloja tik tiek: 1991-ųjų liepos pabaigoje Medininkų postas iš tikrųjų buvo užpultas nežinomų smogikų. Prokurorų pareiškimai apie gausias ekspertizes ir tyrimus byloja tik tiek: mūsų pareigūnai tikrai buvo sušaudyti iš Kalašnikovo automatų, o ne, sakykim, iš medžioklinių šautuvų. Daugiau – nieko. Tiksliau sakant, analizuodamas daiktinius įrodymus ir ekspertizes, kuriomis remiasi prokuratūra ir Vilniaus apygardos teismas, susidariau visiškai kitokią nuomonę – K. Michailovas, mano manymu, niekuo dėtas. Daiktiniai įrodymai ir ekspertizės palankios būtent K. Michailovui, nes jos šaukte šaukia: nesurinkta jokių duomenų, leidžiančių manyti ar įtarti, jog šis Rygos OMON pareigūnas 1991-ųjų liepos 30-ąją buvo Medininkuose.

Ypač keista nutartyje regėti keliolikos liudininkų pavardes, kurių parodymus man teko girdėti. Arba esu skaitęs jų parodymus bylos medžiagoje. Iš 122 liudininkų, apklaustų šioje byloje, nė vienas nėra pateikęs nė menkiausios užuominos apie K. Michailovo dalyvavimą Medininkų skerdynėse. Visi jie tvirtino nieko nežinantys apie galimas K. Michailovo sąsajas su Medininkų tragedija. Tad, mano galva, nutartyje turėjo būti parašyta priešingai: remiantis šių liudytojų parodymais, griežčiausia kardomoji priemonė kaltinamąjam privalo būti panaikinta.

Beje, Medininkų byla susidomėjau išgirdęs liudininko tvirtinimą, jog jis neturi duomenų, kas organizavo užpuolimą ir kas užpuolė Medininkų postą. O popietiniame teismo posėdyje išgirdau kalbant prokurorą Rolandą Stankevičių. Jis teisėjams įrodinėjo, kodėl būtina pratęsti kardomąją priemonę buvusiam Rygos omonininkui. Prokuroras išvardino dešimtis priežasčių, remdamasis ir, kad ir kaip būtų keista, tą rytą parodymus davusio liudininko žodžiais. Tada man pasirodė keisčiausia, kad liudininkas tvirtina viena, o prokuroras jo teiginius traktuoja visiškai priešingai,  teisėjai šių nesutapimų tarsi nemato.

Tame posėdyje sužinojau ir apie dar vieną įtartiną aplinkybę. „Atkreipk dėmesį, jog Rusija K. Michailovo negina nei oficialiai, nei spaudoje, nors jis ir rusas, ir buvęs omonininkas“, – šiuos pažįstamo žurnalisto žodžius puikiai įsiminiau. Sugrįžęs namo atidžiai peržiūrėjau visus pagrindinius rusų kalba leidžiamus internetinius leidinius ir apie K. Michailovo įkalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje neradau nė vienos platesnės publikacijos – tik kelias trumputes žinutes. Ši aplinkybė taip pat pasirodė įtartina – juk Rusija saviškių bėdoje nepalieka. O štai buvusį omonininką K. Michailovą, nors jį ginti būtų, regis, labai paprasta, nes nėra įkalčių, kažkodėl pamiršo. Ar tik ši aplinkybė nereiškia, kad K. Michailovas nėra savas? Ar tai nepanašu į aplinkybes, kai pasirenkamas atpirkimo ožys, turįs pridengti tikruosius nusikaltimo užsakovus ir tikruosius žmogžudystės kaltininkus?

Ir mūsų žiniasklaida dažniausiai arba nieko nerašė, arba rašė labai mažai, remdamasi beveik išimtinai kaltintojų versijomis, tarsi K. Michailovą-Nikuliną ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė nedemaskavo nė vienos dėmesio vertos pastabos.

Keistai elgėsi ir Medininkų poste nužudytų pareigūnų artimieji. Per pusantrų metų jie tebuvo vos keliuose teismo posėdžiuose. Didesnio sujudimo būta tik tuomet, kai argumentuotą ginamąją kalbą skaitė K. Michailovo advokatai ir kai emocingą paskutinį žodį prieš nuosprendžio paskelbimą tarė pats K. Michailovas. Beje, buvęs omonininkas retoriškai pasiteiravo, ar Medininkų poste nužudytųjų pareigūnų artimieji gali įvardinti, kokiais įrodymais remiantis jį kaltina lietuviškoji Temidė. Pasibaigus paskutinėms kalboms beveik visi Medininkų poste nužudytų pareigūnų artimieji nenorėjo duoti interviu gausiai susirinkusiems žurnalistams. Įdomu būtų išgirsti atvirą, nuoširdų atsakymą – kodėl nenorėta bendrauti su žurnalistais?

Tik viena pagyvenusi moteris tądien apgailestavo, kad K. Michailovas taip ir neprisipažino nužudęs Medininkų pareigūnus. Bet jei jis nedalyvavo žudynėse, tai kodėl turėtų prisipažinti? Teismo posėdžiuose nemačiau ir Tomo Šerno. O jo advokatas pasirodė tik vieną kartą – tuomet, kai buvo skaitomos baigiamosios kalbos. Tad niekaip nesuvokiu, kodėl nukentėjusiesiems nerūpi, kuo baigsis ši rezonansinė byla. O gal šios bylos pabaiga jau seniai nuspręsta?..

Jei atvirai, paskutinioji buvusio omonininko K. Michailovo kalba paliko didelį įspūdį. Buvęs omonininkas prisiminė, kaip jis, būdamas rusas, nepabijojo bendradarbiauti su Latvijos teisėsauga, duodamas parodymus itin svarbioje byloje. Būtent po jo parodymų oficialioji Ryga jam suteikė Latvijos pilietybę ir įslaptino kaip itin svarbų liudytoją. Tačiau vėliau lengva ranka – išdavė. K. Michailovas taip pat prisiminė, kaip vieną sykį Lietuvos pareigūnai jį, nieko nežinant jo advokatams, vežė iš Lukiškių kalėjimo į VRM būstinę. O kelionės metu ne tik kankino iki kraujo suverždami antrankius, bet ir grasino nušauti, jei jis bus išteisintas.

Tačiau įspūdingiausia buvo klausytis, kaip K. Michailovas ir vėl prašo įvardinti bent vieną konkretų faktą, kuriuo remiantis jis kaltinamas. K. Michailovas pabrėžė, jog Lietuvos teisėsauga žino tik tiek, kad tą lemtingąją naktį jis nakvojo Vilniaus OMON bazėje. „Tačiau nejaugi šios informacijos užtenka, jog būčiau apkaltintas Medininkų posto užpuolimu?“ – retoriškai teiravosi K. Michailovas.

Keli K. Michailovo oponentų piktdžiugiški, pašaipūs žvilgsniai tądien išties atrodė šventvagiškai. Bet ironiškos, piktdžiugiškos šypsenos – tiek to. Blogiausia, jei Medininkų byla taps juoduoju ženklu, bylojančiu kitoms valstybėms apie lietuviškąją impotenciją: tikrųjų kaltininkų lietuviai bijo ieškoti, lietuviams užtenka atpirkimo ožių. Jei ši versija, neduok Dieve, pasitvirtins, mūsų nedraugai taps dar įžūlesni. Suprask, lietuviai – ne žydai. Jie nėra tokie atkaklūs, principingi, ieškodami savo skriaudėjų. Todėl, esant reikalui, lietuviams bus galima surengti naujus medininkus. Ne vieną sykį. Ir tuo pačiu – nesunkiai pasislėpti bei išvengti realaus atpildo. Tokia nedraugų kitataučių nuomonė apie impotentišką lietuvišką natūrą – labai pavojinga. Nes ji nedraugams svetimtaučiams leidžia turėti vilties, kad lietuvius galima skriausti net dėl svarbiausių, pamatinių dalykų. O tiems kitataučiams, kurie lyg ir norėtų tapti Latvijos ar Lietuvos piliečiais, perša prieštaringas mintis: neverta pasitikėti nei Vilniumi, nei Ryga. Mat susiklosčius nepalankioms situacijoms šios Baltijos valstybės tave nedvejodamos paaukos politiniais sumetimais, kaip paaukojo tą Rygos omonininką....

© 2011 „XXI amžius“