Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Žmogaus sąžinė – humanizmo centras

Mindaugas BUIKA

Popiežių Benediktą XVI priima Kroatijos prezidentas Ivas Josipovičius

Kun. Rudžeras Boškovičius SJ (1711–1787)

Religija visuomenės gyvenime

Per susitikimą su Kroatijos kultūros, mokslo, politikos ir verslo atstovais popiežius Benediktas XVI ypač pabrėžė Bažnyčios socialinio mokymo svarbą Europos kultūros kontekste. Šalies sostinės Zagrebo nacionaliniame teatre birželio 4 dieną vykusiame renginyje, kuris buvo įtrauktas į praėjusio Šventojo Tėvo apaštalinio vizito Kroatijoje programą, dalyvavo įvairių religinių bendruomenių vadovai bei diplomatinio korpuso nariai. Po trumpo muzikinio kūrinio Popiežių pasveikino Kroatijos vyskupų konferencijos Kultūros komisijos pirmininkas Zadaro arkivyskupas Želimiras Puljičius ir Zagrebo universiteto Medicinos fakulteto Etikos katedros vedėjas profesorius Nikas Zurakas. Šis žinomas neurologijos ir psichiatrijos ekspertas yra ir Popiežiškosios gyvybės akademijos narys.

Šventasis Tėvas savo kalboje atkreipė dėmesį į du reikšmingus šio renginio bruožus: pačią susitikimo vietą – didingą nacionalinį teatrą – kuris simbolizuoja „tautinį ir kultūrinį tapatumą“, bei įvairių religijų atstovų, įskaitant judėjų ir musulmonų, dalyvavimą. Tai dar kartą patvirtina, kad religija nėra atskirta nuo visuomenės gyvenimo, bet lieka natūralus jos elementas, primenantis „vertikaliąją dimensiją: dėmesingą Dievo klausymą, kaip sąlygą bendrojo gėrio, teisingumo ir susitaikymo tiesoje siekiams“. Religija susieja žmogų su Dievu, visų Kūrėju ir Tėvu, todėl turi būti taikos jėga: „religijoms visada reikia išgryninti savo tikrąją esmę, kad jos atitiktų savo tikrąją misiją“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI, dėl audiencijos įvairovės savo apmąstymams šį kartą pasirinkęs sąžinės temą.

„Žinoma, pirmiausia aš galvoju apie Europą, kuriai Kroatija visada priklausė istorinėje ir kultūrinėje srityse, o dabar ruošiasi įeiti į jos politinį ir institucinį lygmenį“, – aiškino Šventasis Tėvas. Pažymėjęs, kad tarp šiuolaikinės epochos pasiekimų yra ir sąžinės laisvės užtikrinimas, jis sakė, kad visa visuomeninio ir pilietinio gyvenimo bei demokratijos kokybė didele dalimi priklauso nuo to „kritinio“ taško, kuris yra sąžinė, bei nuo to, kaip ji suprantama ir kiek pastangų įdedama į jos ugdymą.

„Jeigu pagal šiuo metu vyraujančią idėją sąžinė yra redukuojama į subjektyvią sritį, į kurią nustumiama religija ir moralė, tada Vakarų krizė nebeturi vaistų ir Europos laukia žlugimas“, – ryžtingai perspėjo Benediktas XVI.

Taigi, jeigu sąžinei bus sugrąžinta tikroji jos vieta visuotiniam tiesos ir gėrio supratimui, „vieta atsakomybės prieš Dievą ir žmones“, tik tada bus galima atsispirti bet kokiai tironijai, įskaitant „reliatyvizmo diktatūrą“, ir turėti viltį dėl ateities. Einant šiuo dvasingumo sugrąžinimo keliu reikia nuolat prisiminti Kroatijos ir visos Europos krikščioniškąsias šaknis tiek dėl istorinės tiesos patvirtinimo, tiek ir dėl šiandienos visuomeninės sveikatos palaikymo. Priminęs, kad būtent kartu su krikščionybe pradėjo steigtis universitetais ir ligoninės, prasidėjo meno ir kultūros sąjūdis, Šventasis Tėvas kvietė giliau paanalizuoti, kodėl ir kaip atsitiko, kad dvasinė tikrovė įgijo kultūrinę ir socialinę raišką. „Visų tų sukurtų institucijų sukūrimo centre yra žmonės – vyrai ir moterys, asmenys, kurie vadovavosi savo sąžine, buvo kūryboje skatinami tiesos ir gėrio stiprybės“.

Tikėjimo ir mokslo simbiozė

Kaip pavyzdį Popiežius paminėjo garsų kroatų kilmės europinio lygio mąstytoją ir mokslininką, jėzuitų kunigą Rudžerą Boškovičių (1711–1787), dirbusį garsiuose Italijos, Austrijos, Prancūzijos ir Anglijos universitetuose. Kaip teigiama, jo XVIII amžiuje paskelbtos „Theoria philosophiae naturalis“ su vadinamąja „tęstinumo“ koncepcija susiejo klasikinės fizikos ir šiuolaikinės kvantinės mechanikos atradimus. Tėvo R. Boškovičiaus darbai – jo gimimo 300 metinių minėjimui Kroatijos parlamentas šiuos metus paskelbė Boškovičiaus metais – puikiai iliustruoja sėkmingą tikėjimo ir mokslo simbiozę, kai kiekviena pusė skatina abipusį tyrimą ir tuo pat metu yra atviri skirtingumams bei tarpusavio sintezei, pažymėjo Šventasis Tėvas. Jis kvietė pripažinti šio „iškilaus kroato ir tikro jėzuito“ nuopelnus – gebėjimą pažinti, kaip tiesos šviesoje atsiskleidžia proto resursai, kuriais jis buvo Dievo gausiai apdovanotas.

Grįždamas prie sąžinės, kaip kultūros ir bendrojo gėrio vystymo pagrindo, aptarimo popiežius Benediktas XVI sakė, kad šios sąžinės ugdymu Bažnyčia duoda savo įnašą visuomenei. Per religinį švietimą ir parapijinę katechizaciją vaikai ir jauni žmonės išmoksta Europos kultūros „didįjį kodeksą“, suprasti, „ką reiškia bendruomenei būti pastatytai ant dovanojimo, o ne ant ideologijos ar ekonominių interesų, ant meilės, kuri yra principinė kiekvieno asmens ir visos visuomenės pažangos varomoji jėga“. Ši vaikystėje ir paauglystėje išmokta dovanojimo logika vėliau prasmingai išsiskleidžia visose gyvenimo srityse, tarpasmeniniuose santykiuose, laisvanoriškame patarnavime vargšams ir kenčiantiems, politikos ir ekonomikos veikloje.

Taip kuriama visus priimanti, visiems svetinga visuomenė ir valstybė („polis“), kuri yra ne klaidinančiai neutrali, viskam „tolerantiška“ (netgi amoraliam blogiui), bet „kupina tikrojo žmogiškumo su stipriais etiniais bruožais“. Tokia yra krikščioniškai parengtų tikinčiųjų pasauliečių veikimo misija, kad jie siektų įtvirtinti socialinį teisingumą, šeimos ir gyvybės globą ir religijos laisvę, vadovaudamiesi Bažnyčios socialinio mokymo principais, baigdamas pokalbį aiškino Šventasis Tėvas. Birželio 8 dieną Vatikane vykusioje bendroje audiencijoje aptardamas praėjusį vizitą į Kroatiją jis sakė, kad minėtos pastabos pilietinės visuomenės atstovams per susitikimą Zagrebo nacionaliniame teatre buvo paskata kurti krikščionišką humanizmą, kurio centre būtų žmogaus sąžinė. Šis humanizmas, kai žmogus atviras antgamtei ir tuo pat metu suvokia istorines realijas, geba įkvėpti tokiems politiniams projektams, kurie būtų grindžiami prigimties vertybėmis.

© 2011 „XXI amžius“