Kultūros zona

Skaitykla

„Laisvė kainos neturi“

Giedrius Grabauskas-Karoblis

2010 metais VDU leidykla išleido rašytojo, publicisto, aktyvaus visuomenės veikėjo Kazio Blaževičiaus knygą „Laisvė kainos neturi“. Knygoje pateikiama daug informacijos apie carinės Rusijos valdomos Lietuvos inteligentus, kovojusius už lietuvių kalbos išsaugojimą, už mūsų krašto laisvę, žymius teisininkus, gydytojus, inžinierius, publicistus, politikus, visuomenės veikėjus. Knygoje prisiminti ir žymūs pokario partizanų vadai, ir 1996 metais nužudytas Čečėnijos prezidentas D. Dudajevas. Knygoje nemažai dėmesio skiriama retai Lietuvoje prisimenamoms iškilioms asmenybėms.

Teisininkas, publicistas, aktyvus visuomenės veikėjas Motiejus Čepas (dar žinomas Molio Motiejaus slapyvardžiu) gimė 1866 metų Diržių kaime, Pociūnų valsčiuje, Šiaulių apskrityje. Jo motinos Elenos Požėlaitės giminaitis komunistas Karolis Požėla buvo sušaudytas Kaune 1926 metais. Motina nemokėjo nei lenkiškai, nei rusiškai, skaitė tik lietuvišką maldaknygę. Tėvas Pranas dar baudžiavos laikais mokėsi Panevėžio lenkiškoje gimnazijoje, laisvai kalbėjo lenkiškai ir rusiškai. Tėvo brolis Ignas buvo kunigas. Motiejus buvo gabus, labai troško mokytis, anksti pradėjo uždarbiauti, niekieno neremiamas baigė Maskvos universitetą. 1894 metais šiame universitete M. Čepas pabaigė teisės studijas ir gavo pirmojo laipsnio diplomą. Jaunuolis bendravo su knygnešių karaliumi vadinamu Jurgiu Bieliniu, bajorais Didžiuliais. Būtent garsių intelektualų Didžiulių namuose M. Čepas susipažino su Gabrieliumi Landsbergiu-Žemkalniu ir Petru Vileišiu. Knygoje rašoma: „1894 metais P. Vileišis M. Čepą paprašė išversti į lietuvių kalbą Aleksandro II įstatymą – Civilinį procesą. Už tą darbą avansu sumokėjo 100 rublių. Vertėjaudamas M. Čepas suprato, kokie sunkumai laukia lietuvių inteligentijos, kol jie išmoks rašyti taip, kad vieni kitus suprastų. Kelią ta linkme parodė J. Jablonskis. Carizmo priespaudos metais lietuvių inteligentams buvo draudžiama dirbti Lietuvoje – jie buvo siunčiami į Rusijos gilumą, kad greičiau nutautėtų. M. Čepui nepavyko rasti darbo nei Lietuvoje, nei Latvijoje, todėl 1897 metais jis sutiko vykti į Sibirą ir dirbti Barguzino apylinkės teismo teisėju. Į savanorišką tremtį kartu su juo išvyko sužadėtinė Marija Jablonskytė, Jono Jablonskio sesuo. Dar studijuodamas Maskvoje M. Čepas priklausė slaptai lietuvių draugijai, kurį laiką ėjo kasininko pareigas. 1890–1895 metais Greitakojo slapyvardžiu bendradarbiavo „Varpe“ ir „Ūkininke“. 1894 metais kartu su K. Griniumi, P. Janušiu ir M. Venclovu parašė „Trumpą senovės lietuvių istoriją“, kuri buvo išspausdinta Tilžėje, Diržiuose įsteigė slaptą bibliotekėlę, kuri veikė iki spaudos draudimo panaikinimo. Dirbdamas Sibire, per G. Landsbergį-Žemkalnį ir P. Vaineikį prenumeravo lietuvišką spaudą. 1900 metais, prasidėjus P. Vaineikio ir kitų bylai dėl lietuviškos spaudos, M. Čepas buvo suimtas, išsiųstas į Petrapilį ir Liepoją, jam skirtas namų areštas. Vėliau dvejus metus be darbo gyveno Lietuvoje. Nesudarius bylos grąžintas į Užbaikalę dirbti taikos teisėju Sritenske, vėliau dirbo Čitos apygardos teismo teisėju. 1904–1923 metais įsteigė ir vadovavo Čitos lietuvių būreliui. 1918–1923 metais vadovavo Užbaikalės komitetui. 1921 m. vasario 2 dieną M. Čepas paskirtas Lietuvos įgaliotiniu. 1923 m. vasarą grįžo į Lietuvą, Užbaikalėje pragyvenęs ketvirtį amžiaus. Nuo 1923 metų rugpjūčio M. Čepas pradėjo dirbti Vyriausiojo tribunolo pirmininko padėjėju, o nuo 1933 m. rugsėjo iki 1939 metų, kol išėjo į pensiją – Vyriausiojo tribunolo teisėju.

Nemažai vietos knygoje skirta Tarptautiniam kongresui komunizmo nusikaltimams įvertinti, vykusiam 2000 m. birželio 12–14 dienomis Vilniuje. Kongreso darbe dalyvavo 24 valstybių atstovai – politikai, istorikai, teisininkai, asmenys, nukentėję nuo komunistinių režimų, visuomenės veikėjai. Tarp svečių buvo žinomi visuomenės ir politikos veikėjai – Lenkijos prezidentas Lechas Valensa, Lietuvos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Rusijos Dūmos narys Sergejus Kovaliovas, Čekijos parlamento narė Jaroslava Moserova ir kt. Vilniaus visuomeninis tribunolas parodė, kad pasaulis gerokai pavėlavo su antruoju Niurnbergu.

Knygoje gausu taiklių pastabų apie mūsų valstybę, visuomenę. Autorius atvirai kalba, kad mūsų valstybėje įsigalėjo nomenklatūrinės kastos, susidariusios iš įtakingų komunistų ir buvusių KGB kadrinių darbuotojų, rezervistų bei agentų. Šių sluoksnių atstovai užima įtakingus postus, valdo stambias įmones, didžiulius žemės sklypus, jie neregėtai pralobo ir klesti daugumos šalies piliečių sąskaita. Susiformavo luominė visuomenė, kurioje didelė dalis žmonių yra laikomi antrarūšiais, yra engiami, skurdinami ir išnaudojami, o negausūs privilegijuoti luomai tvarkosi Lietuvoje kaip savo dvare ir maudosi prabangoje. K. Blaževičius rašo: „Senoji raudonoji nomenklatūra sugebėjo taip darbuotis, kad po Kovo 11-osios prie valstybės vairo ilgai būtų buvusieji – rausvasis politinis elitas. Šio elito didžiausias nuopelnas – valstybės valdymo institucijose įtvirtinti „buvusieji“. Todėl neverta stebėtis, kodėl per atkurtos nepriklausomos valstybės egzistavimo metus būta tiek daug politinių, ekonominių, dorovinių ir kitokių skandalų. Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona atostogaudavo Palangoje. Rausvasis elitas, Lietuvai atgavus laisvę, būriais patraukė į Kanarus, Bahamus, Tailandą ir kt.“

*   *   *

Knygos autorius K. Blaževičius gimė 1926 metų kovo 4 dieną Babėnų kaime netoli Kėdainių. 1944 metais baigė Kėdainių gimnaziją, įstojo į generolo P. Plechavičiaus Vietinę rinktinę. 1950 metais baigė Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą, įgijo civilinės bei pramoninės statybos inžinieriaus kvalifikaciją. Dirbo gamyboje, projektavimo institute, mokslinį ir pedagoginį darbą. 1988 metais įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, kurį laiką buvo Kauno Sąjūdžio tarybos pirmininku, daug metų vadovavo Knygnešio draugijos Kauno skyriui. K. Blaževičius yra parašęs daugiau nei 500 straipsnių, kurie buvo publikuoti Lietuvos ir išeivijos spaudoje, taip pat „XXI amžiuje“.

© 2011 „XXI amžius“