Kultūros zona

Naujienų vaivorykštė

Rytojaus teatras

Prof. Petras Bielskis

Šiaulių universiteto teatras. Kjodžos kivirčai (vad. S. Jakubauskas)

Scena iš spektaklio „Geras žmogus iš Sezuano“

Scena iš spektaklio „Karalius Juoba“

Prof. Petras Bielskis su J. Kazlauskiene ir K. Kudrevičiūte

Spektaklyje „Valdovas“

Šiaulių universitetas. P. Cvirkos novelės (vad. J. Žibūda)

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatras. „Markizė de Sad“ (vad. prof. J. Vaitkus)

Šiaulių universiteto teatras. „Kjodžo kivirčai “ (vad. S. Jakubauskas)

Vilniaus kolegijos teatras. Vakaras su Čechovu (vad. E. Gabrėnaitė, R. Cicėnas)

Šiaulių universiteto teatras. Dobilėlis penkialapis (vad. N. Mirončikaitė)

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino ir teatro fakulteto vaidybos III kurso suvaidinti „Broliai Karamazovai“ (vad. Silvija Krivickienė)

Latvijos kultūros akademijos vaidino performansą pagal R. M. Rilkės poemą „Aklas“

Gegužės 10–12 dienomis Šiaulių universitete vyko šeštasis tarptautinis studentų teatrų festivalis „Po saule“. Studentų teatras ateina iš toli, nuo Vilniaus jėzuitų akademijos laikų. Lietuvos Bažnyčia per akademiją baigusius kunigus priėmė teatrą kaip savą. Teatras įsitvirtino ne tik bažnyčioje, bet ir parapijinėje mokykloje. Iš ten vėl sugrįžo į akademiją. Nuo tų laikų teatras yra kovos ir susikalbėjimo įrankis.

 Studentų teatrą sudėtinga vertinti. Festivalio programoje rašoma, kad jo tikslas – „išreikšti save ir pasaulį“. Tai tarsi orientyras į teatrą, kuris privalo turėti savus raiškos būdus arba savą teatro kalbą. Bet kartu tai yra profesinio parengimo teatrui mokykla. Vadinasi, reikėtų vertinti ir teatrinės programos metodiką, ir tam tikrų profesinių įgūdžių įvaldymą. Juk  ne taip svarbu, koks teatrinio ugdymo kursas – svarbu atitikti programos paskirtį ir lygmenį. Pramoginio scenos meno, estrados meno ar vaidybos ir režisūros studentų spektakliai turėtų skirtis reginio poetika, tačiau teatralumo reikalavimas turėtų išlikti visiems vienodas.

Ne visi išeis į teatro orbitą. Dalis eis į kitus darbus – ir dar kažin kas yra svarbiau ir vertingiau. Žmogų teatru pakelti galima dviem būdais: kuriant teatrą ir atvedant nutolusius į teatrą. Jėzuitai labiau mylėjo atvedančius į teatrą arba mokytojus, ugdančius teatru. Visomis prasmėmis Šiaulių studentų teatrinė šventė yra svarbi ir reikšminga.

Didžiausios pagarbos ir dėmesio nusipelno estrados meno III kursas (vad. N. Mirončikaitė) už lietuvių klasiką. Nejauku, kad Lietuvoje studentiško teatro festivalis beveik apeina mūsų gyvenamąjį laikotarpį ir ypač lietuvių autorius. Žinoma, kursas galėjo pakelti naujesnę ar retesnę literatūrą, bet Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas, Žemaitė ar B. Sruoga yra gerbtini ir naudingi studentiškam žaidimui. Santūrus akademiškumas visai maloniai reiškiasi „Valdovo“ spektaklyje. Jaučiamos jaunuolių pastangos suvokti personažų tautinės individualybės prigimtį. Įsimena putiniškas A. Butkaus valdovas. Gaila, kad sunkiai sekasi atrakinti sruogiškąjį „Dobilėlio“ žanrą. Čia vertėtų prisiminti „Vilkolakio“ teatro stilistiką, kuri labai tiktų estradinio teatro studentams. Visa, kas čia vyksta, yra utriruota, sureikšminta. Vyrai susikuria pseudoproblemas, jaučiasi pjudomi, kiekvienas iškelia vis kvailesnes mintis, bet vertina jas hipertrofuotai, pasirinkdami ekscentriškas priemones. Moters pasirodymas tolygus diversijai, jis išprovokuoja žūtbūtinę gynybą. Ne šiaip juokeliai, bet baimė. Vadas išdavė – visus apima panika. Tokia traktuotė tiktų kaip tik estradinio meno krypčiai. Vaidinant tradiciškai, kaip paprastą pjesę, sunyksta dramatizmas ir motyvacija.

Ir charakterių kūrimas studentams yra per sunkus uždavinys. Gal reikėtų labiau pasikliauti charakteringumu arba tam tikrų charakteringų bruožų atranka.

Gero žaidybiškumo daugiau Goldonio komedijoje „Kjodžos kivirčai“ (vad. S. Jakubauskas). Ypač žavios merginos – žaismingos, šelmiškos, dainingos. Jos irgi priartina estradinio teatro estetiką.

Ir dar galvoju, kad nederėtų vyriškų vaidmenų duoti mergaitėms. Čia iškyla ne tiek meninė ar pedagoginė, bet ir etinė problema. Tai, kad trūksta vaikinų, nerimtas argumentas.

Latvijos kultūros kolegijos scenos meno A. Čeks spektaklis „Mano miestas“ (vad. E. Neimane) estradiškai balsingas, išvaizdus, bet stigo dramatinio stuburo. Gal čia suveikė ir kalbos barjeras, bet spektaklis labiau panašėjo į dainuojamosios poezijos koncertą – stigo teatro.

Žiūriu į jaunus žmones ir ieškau tarp jų asmenybių. Galvoju apie šiomis dienomis mūsų teatro kultūrą palikusią Rūtą Staliliūnaitę, Laimoną Noreiką, Praną Piauloką arba pirmąją mūsų teatro kartą – Potenciją Pinkauskaitę ar Kazimierą Kymantaitę, daugelį kitų garsių artistų ir prisimenu, kad jų veiduose šalia fizinio grožio buvo kažkoks švytėjimas. Švietė atjauta, išdykumas ir išmintis. Tai ir yra aktorinės asmenybės pagrindiniai elementai – turėti tikslą, sugebėti stebėtis ir žavėtis bei mokėti pasakyti. Kaip ten sakoma, jei išvertė vėtra medį, jo vietoje reikia sodinti kitą. Dabartinė studentija ir yra tas ateities miškas, talentų, išminties ir tėvynės meilės aruodas. Dėstytojai turi prisiimti kaltę, kad dauguma studentiškų spektaklių nekelia mūsų dvasios ilgesių, o įkyrokai ir retoriškai suka senas socialines idėjas. Klaipėdos universiteto MF režisūros kurso spektaklis B. Brechto „Geras žmogus iš Sezuano“ (vad. R. Šaltenytė ir D. Meškauskas) irgi nuveda į tolimą ne tik geografiškai rytų mentaliteto kultūrą. Ten, sakyčiau, kažkaip kitaip atsiranda vaikai. Viskas teisingai, bet dominuoja šaltas racionalumas, per daug ilgimasi pamiršto brechtiško socializmo. Spektaklis labai išsiplėtęs, pati struktūra apsunkinta trumpametražinių epizodų klijavimu. Ir stilius pernelyg nenuoseklus: yra ir šešėlių teatro, ir sąlygiškumo, ir natūralizmo, vandens, prakaito ir vulgarokos fizinės jėgos, pliko tempo. Aktoriai čia tik dirba darbą. Dirba, o pasiilgome žaidimo. Šnekėk nešnekėjęs, bet spektaklis vis tiek yra ir įdomus, ir spalvingas.

Jauni, dailūs kaip liepa žmonės, veržlumas ir gera nuojauta. Širdis pilna vilties, kad ateina nauja teatrinės kultūros karta, kuri netrukus lems, ar mes dar esame ir būsime pasaulyje žinoma Miltinio, Nekrošiaus ar Ragauskaitės teatrinė tauta. Ypač maloniai nuteikia Vilniaus kolegijos MF pramoginio scenos meno darbas „Vakaras su Čechovu“ (kurso vadovai aktorė E. Gabrėnaitė ir R. Cicėnas). Studentų spektaklis – kaip potvynis. Sėdi vienuolika šviesuolių už balto stalo, kaip biblinėje vakarienėje ir nėra kur įterpti abejojančio ar priekabaus žodžio. Visa vienuolika „pasišventėlių“ tolygiai kūrybiškai realizuoti. Irgi pedagogika. Vaidybiniai gabalai sudaro dinamišką ir talpią spektaklio struktūrą. Čia net monologai tampa dialogais, jų metu visi vienuolika ne tik girdi, bet ir veikia, organizuotas ir kryptingas aktyvus dėmesys. O dainingumas visų, o balsai, o žodžių įtaigumas ir grožis neišpasakytas.

Yra vis dėlto dvi scenos, kurios galėtų būti tobulesnės. Jaunuoliai, vaidinantys „Mešką“, atrodo įspūdingai, bet ritmo augimo pasiekia netobulai. Jaunuolis norėdamas šokiruoti moterį, parodyti, kaip jos negerbia, atsisega kelnių diržą ir stovi prieš ją vienomis apatinėmis. Drastiška, tik bėda ta, kad to ekstremalaus kirčio nė vienas, nė kitas partneriai nevertina, niekas nepasikeitė – kaip kalbėjo, taip ir kalba toliau. Tada ta priemonė, kad ir neordinarinė, pasidaro savatikslė. Antra, „Meškoje“ ir „Piršlybose“ kulminacinės įtampos siekiama balsu, rėkiant. Riksmas pats savaime nėra veiksmas ar aktyvas. Po to, kai atsistoji prieš moterį apsinuoginęs, jau nieko nebeperrėksi. Reikia kitokios – irgi aštrios teatrinės formos. Suprantama, kad jauni žmonės dar neturi ir negali turėti techninių galimybių. Jeigu pedagogams pasirodys tikslinga, jie nesunkiai suras būdų tai nesudėtingai problemai išspręsti.

Kalbėti apie spektaklius labai trukdo elementarios informacijos stoka. Nėra programų ir negali įvardyti atlikėjų.

Antrą vaidinimų dieną visi laukė kitų šalių teatrų pasirodymų. Portugalijos Bragancos politechnikos instituto menų fakulteto vaidybos kursas atsivežė S. Beketo „Belaukiant Godo“ ir „Laimingos dienos“. Su džiaugsmu matai, kad mūsų teatras tais tymais persirgo seniai ir išvengė liekamųjų pasekmių. Absurdas nėra tik kvailiojimas, gyvenimas be motyvų ir logikos. Čia panašiai kaip A. Čechovo komedijos – visa esmė ne juokinimas, bet komiškas prieštaravimas tarp norų ir galimybių, kartais net liūdnas ir tragiškas. O ir Beketo idėjos, kaip, deja, ir B. Brechto, buvo įdomios tik „brandaus socializmo“ laikais. Dabar mūsų teatras žymiai iškalbingesnis ir problematiškesnis.

Šiaulių universiteto MF estrados meno II kurso studentai (vad. Juozas Žibūda) savo spektakliui pasirinkdami lietuvių autorių noveles ir patys sceniškai komponuodami lengvai įveikė dramaturgijos bado problemą. Pasirodo, kad savo sceniškumu, konflikto šviežumu niekam nenusileidžia ir P. Cvirkos novelės. Yra, žinoma, profesinių bėdų. Artistai dar per jauni, kad galėtų valdyti tempus, tolygiai kurti ir išlaikyti charakterį. Taip atsiranda riksmas kaip temperamento pakaitalas, daug grubios jėgos vietoj žanrinio spalvingumo. Dabar teatre greta sakymo sąvokos labai svarbi būdo sąvoka – ne tik ką, bet ir kaip.

F. Dostojevskio pasaulis traukia savianalize, savistaba. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kino ir teatro fakulteto vaidybos III kursas (vad. Silvija Krivickienė) ėmėsi „Brolių Karamazovų“. Stulbinančiai gražus bažnytinis choralas. Gyvas garsas, muzikavimas yra daugelio studentų teatrų jėga ir originalumas. Grupė balsinga, muzikali ir greta didžiulio malonumo bažnytinis giedojimas sukuria nepamainomą atmosferą, dvasinį nusiteikimą.

Struktūros prasme spektaklis nesuveržtas, bet atskiros scenos gana įspūdingos. Pati įtaigiausia ir dvasingiausia Aleksejaus piršimosi scena. Visada džiaugiesi, kad teatras yra ne kalbantis, o veikiantis. Scena prasideda viename lygmenyje, o baigiasi kitame, kažkas įvyko ir žmonės pajudėjo savo idėjos kryptimi. O čia sužadėtinė dar meistriškai žaidžia prisidengimo ir atviravimo žaidimus. Aleksejus nespėja jos pagauti.

Įspūdinga ir Katerinos Ivanovnos praregėjimo scena: priėmė Aleksandrovną kaip bičiulę, o po kelių akimirkų pasitikėjimas virto prakeiksmu. Didelės perkrovos, kurias jaunos aktorės įveikia gana aštriai, bet lengvai ir švariomis priemonėmis.

Du broliai – Dimitrijus ir Aleksejus. Kartais atrodo, kad Dimitrijaus dostojevskiška savistaba  yra savitikslė. Personažas kalba, juda matydamas tik save, nesistengia išgirsti partnerio arba priversti partnerį girdėti jį. Panašiai elgiasi ir tėvas. Aplink jį stovi bent penki partneriai, jis pats blaškosi centre, o epizodas baigiasi ten, kur ir prasidėjo. Panašūs simptomai teatre yra labai pavojingi – jie lengvai gali peraugti į soliavimą arba narcisizmą.

Aleksejus moka džiaugtis greta esančiu. Todėl aktorius dirba lengvai, atsargiai padeda partneriui ir pasiekia savo tikslo – žiūrovas patiki ir eina su juo.

Didžiajame teatre dažnai juntama režisieriaus redakcija arba savistovi teatrinė kalba. Šis spektaklis irgi prasideda nuo žiūrovų salės, aktoriai kyla ir grįžta į kėdes tarp žmonių, individualiai bendrauja, liečia žmones.

Katerina Ivanovna su drauge bėga ratu, sužadėtinė kaip balne stačiomis įsitaiso Aleksejui ant kelių, paskui atsisėda ant pečių. Įdomu, bet man atrodo, kad bent jau tuose taškuose verbalinė ir režisūrinė informacija turi skirtingus ritmus. Nuotaka turi nugalėti vertikalią režisūrinę plokštumą, surasti pateisinimus, grįžti į horizontalų bendravimą ir čia pradėti viską iš naujo. Tokie dalykai kartais būna lyg svarmuo prie kojos, bet jei reikia stabdyti, tinka visi būdai. Mums, būdavo, dėstytojai aiškindavo, kad aktorius gali įlįsti į stalo stalčių, bet prieš tai jis turi žinoti, kam to reikia.

Y. Mišima spektaklis „Markizė de Sad“ (Lietuvos muzikos ir teatro akademija KTF vaidybos IV k. vad. prof. Jonas Vaitkus) jau lyg ir per sudėtingas studentiškam teatrui. Čia daug dalykų iš aukštojo pilotažo. Sukurtas tam tikras elgesio ritualas, rafinuotas bendravimas kaip rytų kultūrose per piešinį, gestą, ženklą. Markizė de Sad (Milda Štakėnaitė) lyg išsijungia iš veiksmo, bet rankos dirba nuolat. Tarsi žuvis joje tūno, bet pelėkai judėdami rodo nuolatinę įtampą ir aktyvą. Žingsnio charakteris, galvos judesys, rankos, judesio sinchronas. Motina (Karina Stungytė) laiko rankas trikampiu, pridengdama gaktą, kambarinės (Adelė Teresiūtė) rankos pakabintos ir kaip sparneliai atmestos atgal, baronienė (Oneida Kunsunga), dengdama vienu delnu kitą, žymi ir nuolat išlaiko horizontalią liniją. Visur pradėta ir nebaigta. Judėjimas kampais ir linijomis primena šokį ar apeigą. Kylant įtampai ar lūžio scenose žmonės ima judėti zigzagais.

Visa, kas kūniškai brutalu, vyksta kažkur ten, už scenos, o čia, scenoje, bandoma protu įteisinti, užglaistyti ar pateisinti. Finale tas kažkoks blogis atėjo prie vartų. Iš to, kaip scena reagavo į žinią, kaip pasikeitė tempai ir elgsena, kaip judėjimas iš linijinio peršoko į zigzagą, galima atspėti tos žinios svarbą. Ir jam nebuvo atleista. Ko gero, čia ir slypi spektaklio konceptualumas.

Šešios aktorės: Milda Štakėnaitė, Karina Stungytė, Eglė Lekštutytė, Natalija Janičkina, Oneida Kunsunga ir Adelė Teresiūtė sudaro tokį lygų ansamblį, taip tobulai valdo balsą, kad kalba skamba kaip muzika. Visi charakteriai praeina psichotechnikos žaizdrą. Ir žanro pajautimas, santykis į tai, kas vyksta, ką pasakoja ir teigia, nepriekaištingas. Ir kūno plastika arba judesio kultūra neeilinė. Visi tie dalykai priklauso išbaigtai, grynai profesinei aktoriaus technikai. Tai gal jau čia ir nebe studentų teatras?..

Braliukai  iš Latvijos kultūros akademijos vaidino performansą pagal R. M. Rilkės poemą „Aklas“ (vad. Mara Kimele). Čia persipina audiovizualiniai ir šokio menai. Dirba dviese, daug judesio, nuojautų ir vidinio įsiklausymo. Dalis filmuota, dalis suvaidinta neregio požiūriu. Įdomu.

Ir vėl Lietuvos muzikos ir teatro akademija, KTF vaidybos IV kursas. Ar tik ne per daug vienam kursui? Čia greta kurso vadovo prof. J. Vaitkaus ryškiai savo ranką pridėjęs ir režisierius Vytautas Kaniušonis. Antras jų spektaklis A. Žari „Karalius Juoba“ sugrąžina jaunimėlį į studentišką teatrą. Nieko jie nepraranda. Visos technikos savo vietoje, bet atsiranda žaismė. Dramaturginė medžiaga sudaro sąlygas individualiai prisitaikyti, improvizuoti arba džiazuoti teatru. Tiesa pjesėje yra keletas provokuojančių ir vulgarokų scenų, bet studentai ir jas suvaidina kaip anekdotą, be destrukcinio azarto, su šypsenėle. Žanro jutimas, tikslų apsibrėžimas ir etinė nuovoka yra svarbiausi meninės kūrybos elementai. Juokavimas irgi turi prisilaikyti tam tikros struktūros: žinoti, kur leki, neiškristi iš balno ir laiku bei tinkamai smūgiuoti. Pagrindinis raitelis šiame šėlsme yra Marius Čižauskas, veikiantis už karalių Juobą ir jo pati Juobienė (Oneida Kunsunga). Suprantu, kad nustatant žanro ribas režisieriaus ranka yra svarbi, bet ir Marius turi Dievo dovaną. Jis stebi, pagauna mintį arba sugalvoja prisitaikymą ir muša įvartį. Kol visi staugia, jis vėl pradeda naują ataką. Ir taip be atvangos. Spektaklyje dirba per šešiolika artistų ir visi veikia išsijuosę. Masė kaip personažas, bet ir toje masėje ryškiai matomas Bordeliūras (Aleksas Martinkus ), Ožislovas (Martynas Vaidotas ), žygūnas (Gediminas Gutauskas). Įdomu stebėti mergaites iš spektaklio „Markizė de Sad“, kur jos vaidina aristokrates, teatro elitą. Čia jos (A. Teresiūtė, E. Lekštutytė, N. Janičkina) gatvės mergos, kareiviai, lenkai ar rusai. Ypač aiškiai matosi aktorinis diapazonas, persikūnijimo talentas, atsakomybė, pagarba profesijai – nėra mažų vaidmenų, yra maži aktoriai.

Festivalyje visas tris dienas veikė ir studentiškas Klaipėdos universiteto teatrologijos magistrantų korpusas (Inga Šviesaitė, Rimantė Stankevičiūtė, Sigita Skėriūtė, Karolina Kudrevičiūtė, Jolanta Kazlauskienė, Rima Diksienė, Sigitas Kancevičius). Jie irgi bandė priderinti savo jaunas pajėgas prie studentiško teatrinio šišo – savo įžvalgas skelbė festivalio spaudoje. Jų rašymas vieniems patiko, kiti kraipė galvas ir abejojo. Kaip visada.

Studentų teatras galingas ir viltingas, bet kartu neramu ir dėl krypties: visos aukštosios mokyklos, išskyrus Šiaulių universitetą, praėjo pro teatro pagrindą – nacionalinę dramaturgiją. Reikėtų įsiskaityti filosofo Antano Maceinos mokymą: „žmogiškasis individas ne tik tautiškai yra, bet tautiškai ir veikia, ir tautiškai veikia dėl to, kad tautiškai yra. Visa, kas realiai yra, turi tam tikrą būdą. Tautinė individualybė arba tautybė yra vienas iš žmogiškumo būdų“.

Rašyti yra lengva, sukurti spektaklį – sunku. Ir pats darbas yra gražus, viltingas ir šventas. Kas prie to pridėjo savo ranką ar išmintį, jau yra palaimintas. Į palaimintųjų tarpą pirmiausia turėtų jau būti įrašyta Šiaulių universiteto MF teatro katedros vedėja doc. Marija Žibūdienė vien už studentiškų teatrų festivalio „Po saule“ idėją, o už nepriekaištingą tos idėjos realizavimą, ko gero, turėtų ir dangun patekti.

Šiauliai

© 2011 „XXI amžius“