Teatras
Svarbiausia žiūrovas
Gintarė Martinaitienė
|
Režisierė Gražina Guzovijienė
|
|
Įtaigia vaidyba bei šmaikščiu
sąmoju žiūrovus pavergę
aktoriai nepaliko abejingų
|
Gegužės 22 dieną Zanavykų teatras Kazio Sajos
pjesės Šventežeris premjera paminėjo kūrybinio darbo 25-etį. Teatro
režisierė Gražina Guzovijienė džiaugiasi į jų spektaklius besirenkančiais
žiūrovais ir sako, jog būtent jie ir yra didžiausias darbo įvertinimas.
Nemėgsta girtis
G. Guzovijienė, baigusi mokslus Klaipėdos universitete,
į Šakius atvyko dirbti 1985 metais. Būtent tada ir atgimė teatras
Šakiuose, kurio veikla buvo nutrūkusi, kai mirė tuometinio teatro
vadovė Salomėja Kuzmienė. Žinoma, naujai specialistei reikėjo įdėti
nemažai pastangų, kad ši veikla atsinaujintų. Pavyko. Po dešimties
darbo metų G. Guzovijienės vadovaujamas teatras gavo Zanavykų teatro
vardą. Dabar jau praėjo 25-eri, tačiau teatro vadovė nelinkusi girtis
ar liaupsinti savo veiklos, pastatytų spektaklių. Mes darome tai,
kas mums patinka, o jei tai vertina ir žiūrovas puiku, sako
ji. Teatras yra dalyvavęs įvairiuose konkursuose ne tik Lietuvoje,
bet ir už jos ribų, pelnė ne vieną apdovanojimą, nominaciją ir premiją.
Draugiškus santykius teatralai palaiko su kolegomis iš Kauno, Jurbarko,
Birštono, Kalvarijos. Nors režisierė ateities planų neišdavė, tikėtina,
kad vasarą jie išvyks ir į užsienį. Be to, teatralai yra ypač visuomeniški
jie dažnai savo inscenizacijomis ir gera nuotaika puošia įvairiausias
šventes, renginius.
Tai kažkas ypatingo...
Ne kartą pokalbio metu Zanavykų teatro vadovė
pabrėžė, kad jei ne žiūrovai ir ne teatro branduolys, jos statomi
spektakliai būtų beverčiai. Būna, kad nerandu trupėje žmogaus,
kuris galėtų įkūnyti tam tikrą personažą, tuomet jo ieškau kur nors
kitur, tačiau vis dėlto svarbiausia išlikęs, nesikeičiantis ir
stiprus branduolys. Juk teatras yra ta veikla, kuri reikalauja ypač
daug laiko. Jei šiems žmonėms nepatiktų, ką jie daro, jie to ir
nedarytų. Juk tai ne pagrindinis jų darbas, o tik laisvalaikis,
hobis, apie savo teatro aktorius kalbėjo režisierė. Ji su užsidegimu
akyse pasakojo apie pasirengimus spektakliams, apie jaudulį prieš
pasirodymą ir jų aptarimą. G. Guzovijienė tiesiog tuo gyvena, užkrėsdama
savo aktorius. Teatras man tai ir kvapas, kurį pajaučiau užlipus
į sceną dar būdama mokinė. Tai kažkas ypatingo. Tai ir rūbai, kuriais
vilki teatralai kokia didelė jų skleidžiama dvasia, energija...,
mintimis dalijosi pašnekovė. Tai, kad po spektaklių aktoriai kalba
personažų frazėmis bei jas vartoja kasdieniame gyvenime taip pat
įrodo, jog teatralai ypač susigyvenę su savo veikla. Galų gale,
kaip pripažino režisierė, jie yra tiesiog šeima, gyvenanti savame
pasaulyje. Ir jei į sceną suliptų visi teatre per 25 metus vaidinę
aktoriai, šios šeimos narių būtų apie 60.
Nesijaudini? Nesi geras aktorius!
Nors daugelis dabartinių Zanavykų teatro aktorių
scenoje ne vieneri metai, G. Guzovijienė sako, kad jaudulys lipant
į sceną yra neišvengiamas ir natūralus dalykas. Jei nėra jaudulio,
nebus ir spektaklio. Aktorius nėra aktorius, jei jis nesijaudina,
teigė specialistė. Per savo darbo laikotarpį ji pastatė ne vieną
spektaklį, tačiau arčiausiai širdies lietuvių dramaturgija. Mes
per daug nesigriebiame šiuolaikinių kūrinių. Esame realistai, mėgstame
klasiką ir tai, kas arčiau žmogaus, kalbėjo G. Guzovijienė. Tad
ne išimtis ir paskutinysis pasirinkimas pagal K. Sają pastatytas
Šventežeris. Nors kiekvienas spektaklis reikalauja daug jėgų ir
ieškojimų, visgi jei kažkas jame nepavyksta, režisierė atsakomybę
prisiima sau. Jei žiūrovui buvo neįdomu ir kažkas nepavyko, vadinasi,
nesugebėjau siužeto pasukti į kitą pusę, perteikti kitaip. Juk aktorius
daro tai, ką liepiu jis ir kūrėjas, ir kūrinys, teigė režisierė.
Mielai ji sakė priimanti ir kritiką, į kurią atsižvelgdama stengiasi
ateityje išvengti klaidų.
Reikalingi vieni kitiems
Jubiliejinio renginio proga žiūrovų teismui Zanavykų
teatro aktoriai pristatė jau dvidešimtąjį savo spektaklį. Trijų
veiksmų pjesėje Šventežeris vaidino Rima Rauktienė, Edita Janušienė,
Rasa Masteikienė, Bernardinas Petras Vainius, Aurelija Grinkevičienė,
Edmundas Šneideris, Egidijus Lozoraitis, Aurelijus Marčiulionis
ir Zita Sinkevičiūtė, žiūrovus įtraukę į kaimo gyvenimą, jo nūdieną.
Aktoriai, išraiškingai piešdami sodrius kaimo vaizdinius, šmaikščiomis
replikomis bei sąmoju salėje nepaliko abejingų.
Aktoriai, dėkodami režisierei, pripažino, kad
teatras jiems reikalingas lyg oras. Tai ir atgaiva sielai, saviraiškos
forma ar tiesiog pabėgimas nuo kasdienio gyvenimo. Taigi teatralams
reikalingas teatras, o žiūrovams, kaip liudijo pilna salė, reikalingi
jie, vis pristatantys naujus spektaklius. Kol jie vieni kitiems
bus reikalingi, teatras Šakiuose tikrai gyvuos.
Šakiai
Dariaus Pavalkio nuotraukos
© 2011 XXI amžius
|