Kultūros zona

Atmintis

Prisimintas kūrėjas

Tapytojas ir medžio drožėjas Stasys Petrauskas Autoriaus nuotrauka

Pernai, gegužės 28 dieną, eidamas 61-uosius gyvenimo metus, Panevėžyje mirė dailininkas ir poetas Stasys Petrauskas. Jo atminimui  draugai ir artimieji įkūrė labdaros ir paramos fondą, kurio tikslas – rengti dailininko tapybos, grafikos ir skulptūros darbų parodas Panevėžyje ir Vilniuje, išleisti jo rašytinį palikimą, atsiminimų knygą apie jį, dailės kūrinių albumą, sukurti dokumentinį filmą, Panevėžio miesto centre pastatyti skulptūrą. Per jo gimtadienį, sausio 31-ąją, fondas pakvietė į renginį Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, o minint dailininko mirties pirmąsias metines, į prisiminimų popietę Panevėžio muzikiniame teatre susirinko meno žmonės, inteligentijos atstovai,  kūrėjo artimieji, tie, kurie gerai pažinojo ir mylėjo Stasį. Popietę vedė J. Miltinio dramos teatro aktorius Algirdas Paulavičius. Jis prisiminė, kad Stasys itin mėgo S. Jeseniną, V. Vysockį. Pats turėjo gražų balsą, dainavo pritardamas gitara. S. Petrauskas buvo nepaprastas ir gebantis bendrauti žmogus, pas jį užeiti galėjo bet kas bet kuriuo paros metu. Buvo itin darbštus, tačiau labai jautrus, nebijojo pasakyti tiesos, kartais ir šiurkštesnį žodį. Jautėsi esąs laisvas. Prisiminimais apie S. Petrauską dalijosi dainų atlikėjas Sigitas Stankūnas, aktorius Enrikas Kačinskas, medžio meistras iš Paberžės Rimantas Idzelis bei kiti. Lukas Petrauskas ir aktorius Ignas Ciplijauskas skaitė S. Petrausko poeziją. Susirinkusieji išgirdo informaciją apie S. Petrausko atminimo įamžinimo labdaros ir paramos fondo veiklą. Miesto centre numatyta pastatyti  S. Petrausko skulptūrą,  ant jo kapo – antkapinį paminklą. Rengiamasi atskiromis knygomis išleisti  menininko kūrybinį palikimą, prisiminimų knygą. Poetė Elvyra Pažemeckaitė siūlė S. Petrausko poeziją įtraukti į tarptautinio „Poezijos pavasario“ skaitymus. Visą prisiminimų popietę buvo rodomos skaidrės, pasakojusios apie menininko gyvenimą ir kūrybą. 

„XXI amžiaus“ redakcijos archyve radome užsilikusį prieš šešerius metus darytą, bet nespausdintą interviu su dailininku Stasiu PETRAUSKU. Šiandien, pagerbdami jo atminimą, spausdiname šį interviu.

Apie pripažinimą, diplomą ir sunkų darbą...

Savamokslis dailininkas Stasys PETRAUSKAS, nors šiaip su žiniasklaida nelinkęs kalbėtis, su „XXI amžiumi“ bendravo noriai.

Panevėžyje esate žinomas menininkas, nors specialių mokslų nesate baigęs. Kaip patekote į meno pasaulį?

Menui nereikia jokio mokslo. Jis mus supa: aušros, vakarai, peizažas, medžiai, žmonės. Menininkas į tai žvelgia kaip į kūrybos objektus. Meno negalima išmokti. Supratimą apie meną man suteikė bažnyčios. Būdamas vaikas, stebėdavausi jų grožiu. Mano mama buvo labai tikinti moteris. Mane kartu vesdavosi į maldos namus. Taigi pirmoji mano meno mokytoja buvo bažnyčia. Juk ji prilygsta geram muziejui: šventieji, ornamentai, išdrožti altoriai. Visa tai itin įstrigo į mano atmintį. Kiek sugebu, ir pats dabar padedu puošti bažnyčias.

Koks buvo jūsų pirmasis darbas?

Nežinau, kada tai buvo. Man jau 55 metai, todėl visko negaliu prisiminti. Turėjau itin gerą mokytoją – Tėvą Stanislovą. Jam restauruodavau bažnytines skulptūras. Dirbau tai, kas buvo panašu į meną. Dirbdamas mokiausi. Sunkesnius darbus po du mėnesius darydavau. Aš gyvenu praeitimi. Mane jaudina senųjų meistrų kūryba, nesuprantu šių dienų dailininkų. Filosofas Arvydas Juozaitis yra taikliai pastebėjęs, jog dabartiniai gyvenimo tempai veda į katastrofą.

Net septynerius jaunystės metus gyvenau Leningrade. Tikra meno mokykla buvo Ermitažas.  Iš jo neišeidavau ištisomis dienomis, studijavau senųjų meistrų darbus. Kažkuriuose rūmuose atsiklaupęs pasimeldžiau ir paprašiau: „Viešpatie, padėk man, kad ir aš toks būčiau, kaip šio muziejaus meistrai“. Ko prašiau, tą ir gavau, nors nesugebėjau baigti vidurinės mokyklos. Nesirengiau tapti profesoriumi. Kas gailisi praeities, tas verks ir ateityje. Dabar kūryboje galiu išreikšti tai, ką noriu pasakyti. Leningradas (dabar Sankt Peterburgas) man buvo ir yra pats gražiausias pasaulio miestas, savo architektūra nenusileidžiantis Paryžiui. Leningrade dirbau kartu su didžiaisiais Rusijos meno meistrais realistais, tokiais kaip Kruglyj, Žerdin. M. Gorbačiovui pravėrus sienas, jie emigravo į Ameriką.

Kaip vertinate Lietuvos meną?

Norint pakelti meno lygį, reikėtų į Lietuvą kviestis senuosius akademikus, profesorius. Jie turėtų dėstyti vaikams, mokyti juos piešti realistiškai. Dabar mes tokios mokyklos neturime. Šiandien užsiimama tepliojimu. Bemėgdžiodama užsienį Lietuva tapo baudžiauninkų valstybe. Be to, žmonės sau kelia per menkus tikslus. Norint pagerbti duotą Dievo dovaną, reikia daug dirbti, kitaip liksi sulygintas su vidutinybėmis, nors būsi geriausias dailininkas ar žurnalistas. Tačiau reikia ne verkšlenti, bet gyventi teisingai.

Kas jums padėjo išsilaikyti gyvenimo kelyje?

Tiktai maldos. Niekas kitas taip negali padėti. Kitokią auką reikia išmesti iš galvos. Nereikia išsigąsti patekus į sudėtingiausią situaciją. Aš sunkiai ėjau prie maldos. Mama tiesiog vertė mokytis Katekizmo. Kada rengiausi Pirmajai Komunijai, aš pradėjau berti kunigui viską, ką buvau išmokęs. Jis mane pakėlė ant rankų prašydamas nebetęsti. Aš esu paprastas tikintysis. Tikiu į Kristų, į Jo skausmus. Mūsų skausmai lygiai tokie pat, kaip ir Jo.

Pagal savo gyvenimo būdą esate vienišius, ar norite būti matomas?

Mėgstu bendrauti su žmonėmis, tačiau mano draugų daugiau Vilniuje ar Sankt Peterburge. Esu išsigydęs nuo tokių dalykų kaip puikybė, didingumas, pripažinimo ir įvertinimo laukimas. Dauguma menininkų stengiasi rengti savo kūrybos parodas, susitikti su žymiais žmonėmis. Manęs tai visiškai netraukia. Aš nesirengiu rodyti tai, ką dirbu ar mąstau. Niekam tai ir neįdomu.

Kas jums artimiau – medžio drožimas ar tapyba?

Esu ir tapytojas, ir medžio drožėjas. Mano įžvalgumas kartais turi didesnę prasmę nei kito diplomas. Rengiuosi drožti senovinius baldus. Staliai darys konstrukcijas, aš atliksiu visą jų ornamentiką. Sugebu drožti skulptūras. Dirbu tokia technika, kokia dirbo prieš šimtmečius. Neseniai nutapiau ikonas vienai cerkvei. Manęs paprašė kaip specialisto. Pagal rusų tradicijas, prie šių ikonų prisiliesti gali tik popas ir aš. Žmonių aš neskirstau pagal jų tikėjimą, priklausymą partijai ar turimus turtus. Sovietmečiu nemažai dirbau bažnyčiose. Nuo tokio darbo dabar esu atitrūkęs, nes ten atsirado jaunų gabių vyrų. Tenka daug bendrauti su kunigais. Kun. Gintaras Jonikas mane pastebėjo kaip menininką. Nemažai padirbėjau Šeduvos bažnyčioje. Du mano tapyti paveikslai dabar yra Radviliškio bažnyčioje. Vieną jų bažnyčiai padovanojau.

Kuo šiuo metu esate užsiėmęs?

Atsikėlęs rytą turi žinoti, ką privalai padaryti. Gyvenimą reikia skanauti kaip obuolį. Jį taip sukramtyti, sugraužti, kad matytum rezultatą. Privalai turėti tikslą. Turiu sumanymų tiek, kad jiems įvykdyti neužtektų penkių gyvenimų. Nedarau to, kas man nepatinka. Sugebu nutapyti šventojo paveikslą bet kokiu stiliumi. Nereikia bijoti pervargti. Tokia dvasinė būsena suteikia didžiulę laisvę. Juk ne dėl pinigų gyvenu. Žmogus turi žinoti, ką jis moka, ir nė viena dailės akademija to neišmokys. Dabar grįžtama prie senojo meno stiliaus. Europai susipažinus su lietuvių menu, būsime jai ypač reikalingi. Turiu užbaigti gotikinio stiliaus altorių. Jį norėčiau pasistatyti savo namuose. Tokių altorių yra Čekijoje, Austrijoje. Panevėžys, manau, tikrai ne šalies užkampis. Mano nuostata tokia: kur esu gimęs, ten turiu ir gyventi.

Traukia Sankt Peterburgas, kur bėgo mano jaunystė. Norėčiau ten dar pabuvoti, tačiau aplankyti jį yra beveik kas pat, kaip pasiekti Niujorką. Siena esame atitverti nuo Rusijos. Keistoka tokia Lietuvos laisvė. 80 proc. lietuvių praturtėjo bizniaudami su šia šalimi. Rusija sugebėjo pagimdyti tūkstančius puikių lietuvių verslininkų. Ten – nepasotinama rinka. O Vakarų Europai mes reikalingi tik kaip pigi darbo jėga.

Dėkoju už nuoširdų pašnekesį.

Kalbino Bronius VERTELKA

Panevėžys

© 2011 „XXI amžius“