|
Politikos ringai
Giedrius Grabauskas-Karoblis
Lietuvoje nuolat verda diskusijos apie ekonominę krizę, dar kitaip vadinamą sunkmečiu, aiškinamasi, ar ji jau pasibaigė. Tačiau nedažnai užsimenama, kad šios krizės šaknys turi labai artimas sąsajas su teisine ir politine krize. Gilioje krizėje skendinti Lietuvos politinė sistema priėjo kryžkelę mūsų šalis atsidūrė ekonominio bei politinio nuosmukio dugne ir jei artimiausiu metu neįvyks ryžtingos permainos, valstybė galutinai žlugs ir virs užsienio valstybių bei tarptautinės mafijos valdomu protektoratu. Naujų politinių jėgų nuomonė tokia kosmetinės reformos nepadės, reikia sugriauti Lietuvoje įsigalėjusią oligarchinę santvarką ir atkurti teisinę demokratinę valstybę. Lietuvos politikos olimpe įsigalėjo klaninės tendencijos, klesti korupcija ir savanaudiškumas. Visa politinė piramidė paremta ne demokratijos dėsniais, o viduramžiškais feodaliniais principais net ir pasirenkant žmones į valstybės tarnybą dažniausiai lemia ne profesionalumo ir patikimumo kriterijai, o giminystės ryšiai bei turtiniai interesai. Svarbiausia nėra teigiamų tariamų politikos profesionalų veiklos rezultatų. Jie daug kalba, daug žada, bet dirba mažai, iš esmės simuliuoja darbą, turi didžiules privilegijas, atvirai lobsta, gyvena turtuolių getuose už didžiulių tvorų ir ciniškai šaiposi iš bandymų pažaboti jų korupcinę veiklą. Pastaruoju metu politikos ringuose verda kur kas aštresnė kova nei bokso ringe. Ši kova dažnai tampa ciniškais valdžią ir galią turinčių veikėjų išpuoliais prieš visuomenės veikėjus bei iniciatyvius piliečius.
Sunki padėtis susiklostė provincijoje Švenčionių, Tauragės, Pagėgių, Prienų, Radviliškio rajonuose ir kai kuriose kitose vietovėse, kur įsigalėjo galingi mafijos klanai. Didmiesčiuose žmonės gyvena dar kiek laisviau, tačiau kai kuriuose provincijos rajonuose įsigalėjo Sicilijos mafiją primenantys galingi klanai. Šie klanai klesti, o krašte plintantis skurdas kelia didžiules problemas. Vis daugiau žmonių gyvena pusbadžiu arba negali sumokėti mokesčių už vandenį ar elektrą. Jau 28 proc. mūsų šalies gyventojų atsidūrė žemiau skurdo ribos. Tad reali padėtis rodo, kad Lietuva vis dar yra dugne, nors kai kuriose pasaulio valstybėse skurdo lygis mažėja. Štai gegužės pabaigoje naujai paskelbti duomenys byloja, kad Urugvajuje žemiau skurdo ribos gyvena tik 9 proc. šalies piliečių (2010 m. pavasarį tokių buvo 13 proc.). Kas trukdo Lietuvai kilti iš nuosmukio liūno? Mūsų šalyje tarpsta Laisvosios rinkos instituto ekspertų propaguojamos neoliberalizmo idėjos. Šios idėjos iniciatorius, vadinamosios Čikagos ekonomikos mokyklos įkūrėjas M. Fridmanas visais būdais bandė įrodyti neoliberalizmo patrauklumą. Kanados žurnalistės Naomi Klein knygoje Šoko doktrina rašoma: Kaip ir visos fundamentalistinės sistemos, Čikagos ekonomikos mokykla savo šalininkams siūlo uždarą ratą. Pagrindinė jų prielaida laisvoji rinka yra tobula, mokslu grįsta sistema, kurioje atskiri, iš savanaudiškų paskatų veikiantys individai kuria sau gerovę. Tačiau matome, kaip veikia ši sistema ten, kur ji taikoma, gerovė sukuriama tik negausioms privilegijuotoms grupėms.
Būtent neoliberalizmo šaukliai faktiškai palaiko suskaidytos luominės visuomenės susiformavimą. Apie tokių procesų pavojus ir socialinio teisingumo svarbą rašė XX amžiaus katalikų filosofai ir rašytojai Romano Gvardinis, Tomas Mertonas, Antanas Maceina. Žymusis lietuvių filosofas Antanas Maceina teigė: Turtų ir jų padalijimo klausimas yra vienas iš svarbiausių visuomenėje. Garsusis revoliucijos šūkis Laisvė, lygybė, brolybė pagimdė tikrąją europinę demokratiją. Šis šūkis yra kilęs iš Kristaus mokslo, jis iš esmės yra krikščioniškas. Be Kristaus mokslo apie žmogaus lygybę žmogui demokratinės lygybės sąvoka būtų buvusi neįmanoma.
Lietuvoje egzistuoja kelios dešimtys partijų, o realiai veikia tik apie dešimt. Kai kurie Lietuvos politikai teigia esantys profesionalai ir tuo didžiuojasi. Bet jei tie profesionalai veiktų gerai ir efektyviai, mūsų valstybė nebūtų atsidūrusi liūne, o būtų pasiekusi bent jau kaimyninės Lenkijos lygį. Mūsų krašte korupcija ir korupciniais ryšiais paremtas monopolinis kapitalizmas yra įleidę labai gilias šaknis. Monopolinio kapitalizmo magnatai klesti, išnaudodami savo valdomų įmonių darbuotojus ir mokėdami jiems grašius (6701000 litų algas), o šių magnatų turtai tik didėja ir siekia 50500 milijonų litų ir dar daugiau. Kitos blogybės Lietuvoje plačiai paplitę grubūs žmogaus teisių pažeidimai ir didžiulė emigracija.
Kodėl taip nusmukome ir murkdomės skurdo ir korupcijos liūne? Tai lemia mūsų krašte įsigalėjusi nedemokratinė santvarka. Lietuviškoji kleptokratija tai fašistinė santvarka, primenanti Rusijoje įsigalėjusį putinizmą ir Musolinio laikų Italiją. Kai kuriuose laikraščiuose ir knygose smerkiamas prezidentas A. Smetona bei prieškario Lietuva teigiama, kad neva tuomet mūsų krašte buvo įsigalėjusi žiauri diktatūra, dar prisimenama ir tai, kad 1926 metų gruodį Kaune buvo sušaudyti keturi komunarai įtakingi Lietuvos komunistų partijos veikėjai. Bet tuometinėje Lietuvos valstybėje tokios netvarkos nebuvo, kyšininkams ir aferistams buvo skiriamos griežtos bausmės ir jie atsidurdavo kalėjime. Pavyzdžiui, stambias aferas organizavęs tuometinis Lietuvos pašto vadovas A. Sruoga gavo 15 metų kalėjimo. O dabar už stambias aferas teisiami Lietuvos pašto vadovai (vienas jų komunistinės nomenklatūros veikėjo V. Beriozovo žentas) tik šaiposi iš teismo proceso. Prognozuojama, kad jie tegaus simbolines bausmes lygtinį teistumą ir baudas. Už stambius nusikaltimus įkliuvę Darbo partijos vadovai V. Uspaskichas ir V. Gapšys vaikšto laisvėje ir sėkmingai tęsia politinę veiklą, toliau veikia ir korupcinio 3K projekto architektai. Taigi Lietuva primena Rusiją, Ukrainą, Bulgariją šalis, kuriose irgi klesti netvarka ir korupcija. Drąsos kelio partijos atsiradimas teikia viltį gal politikos keliu pasukę aktyvūs piliečiai sugebės sutramdyti kleptokratiją ir atkurti tvarką šalyje.
© 2011 XXI amžius
|