|
Prarastos divizijos prarastas saugumas
Ignas Meškauskas,
šaulys, advokatas
Kiekviena tauta siekia išsaugoti savo laisvę, garantuoti laisvą ir saugią ateitį. Svarbiausias tikslas nacionalinis saugumas. Mūsų Konstitucijos 139 str. šis siekis įtvirtintas pakankamai aiškiai: Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme taip pat nurodyta: Užpuolimo atveju piliečiai ir jų savaveiksmiai dariniai imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų. Pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą saugumą užtikrina rengimasis pilietiniam pasipriešinimui ir gynybinė galia, grindžiama pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui. Yra priimtas Lietuvos Respublikos ginkluotos gynybos ir pasipriešinimo įstatymas. Vyriausybės nutarimu prie Krašto apsaugos ministerijos įkurtas valstybinis pilietinio pasipriešinimo centras. Teisiniai pagrindai visuotiniam pasipriešinimui yra pakankami, tačiau vežimas iš vietos nejuda, piliečiai jų realizacijos nejaučia, padėtis netgi blogėja. Panaikinus karinę prievolę, nesant mokyklose karinio parengimo auga ginklo rankoje nelaikiusi karta.
Naujos sudėties Seimas atkreipė dėmesį į vienintelę savanoriškais pagrindais veikiančią karinę patriotinę Šaulių organizaciją, turinčią tradicijas, galinčią piliečius rengti visuotiniam pasipriešinimui. Seimo priimtas Lietuvos šaulių sąjungos įstatymo pakeitimo įstatymo 7 str. skelbia, kad LŠS tikslai stiprinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą. Intencija gera, tačiau įstatyme neišspręstas subjektų klausimas kas vykdys įstatymą. Kaip pasiekti būtiną skaičių, kuris galėtų vykdyti sąjungai iškeltus uždavinius? Vienas lauke ne karys. Užsilikusios nomenklatūros nustumta į paraštes, valdininkų ignoruojama išsekusi sąjunga savo pastangomis vargu ar sustiprės. Sąjungos narių amžiaus vidurkis apie 70 metų. Reikia naujų jėgų įsiliejimo jaunimo, mokytojų, gydytojų, valstybinių įstaigų tarnautojų. Šaulių sąjunga yra ne savitikslė profesinio susibūrimo nevyriausybinė organizacija, o išskirtinė nesavanaudiška patriotinė karinė organizacija, svarbus visuomeninis nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektas, kuris vykdo valstybės deleguotą funkciją, nuo kurios priklauso valstybės ir tautos išlikimas. Todėl Seimo ir Vyriausybės pareiga per žemesnio lygio institucijas (savivaldybes) rūpintis organizacijos augimu, masiškumu, jos sudėtimi ir sėkme. Nelogiška krauti atsakingą nacionalinės gynybos naštą ant pensininkų pečių.
Įstatymo pakeitime šauliams nurodyta daugybė pareigų vietos savivaldybės institucijose, tačiau šauliams, vykdantiems nacionalinio saugumo pareigas, pagalbos nėra jokios. Net nėra nurodymų suteikti patalpas.
Paradoksas, kad tiek Konstitucijos 139 str., tiek Nacionalinės gynybos pagrindų įstatymas Vietos savivaldos įstatyme neatsispindi. Valstybės perduotų funkcijų sąraše savivaldybėms yra perduota tik viena dalyvavimas atrenkant šauktinius. Nacionalinio saugumo nuostata tarytum sustoja prie savivaldybės teritorijos sienos. Sunku papildyti, sustiprinti organizaciją, iškelti šaulių būstines iš tamsių kampų, padėti organizacijai tapti jaunimo ir vyresnio amžiaus traukos centru, kai savivaldybė yra abejinga. Kai kurios savivaldybės į šaulius žiūri atsainiai, tarsi joms nacionalinis saugumas nerūpėtų. Išvada nėra iki galo sutvarkyti savivaldybių teritorijose nacionalinės gynybos subjekto teisiniai pagrindai.
Istorinis paradoksas, kad valstybės gynimu rūpinasi ne tie, kurie sėdi valstybinėse, savivaldybių kėdėse, o tie, kuriuos žurnalistai vadina runkeliais. Pilėnuose kovėsi visi, Veliuonoje Gediminas kovėsi ir žuvo runkelių nebuvo. Stūkso daugiaaukščiai savivaldybių rūmai, kuriuose nėra nė vieno šaulio savanorio galinčio ginti Tėvynę. Tai verčia susimąstyti. Valstybės gynėjams suteikta prioritetinė teisė užimti valstybės tarnautojo postą esant vienodai kvalifikacijai būtų papildoma motyvacija darant tarnybinę karjerą. Patriotai, tėvynės gynėjai valstybinėse tarnybose sumažintų korupciją, kyšininkavimą. Nėra skatinimo sistemos, nuoseklumo. Tarnautojai neskatinami ruoštis sunkiems išbandymams valstybės lūžio metu. Išvada aiški pasiduoti be šūvio kaip 1941 metais. Tarnautojų prievolė rodyti konstitucinę pareigą kitiems piliečiams. Kurdamas Šaulių sąjungą Matas Šalčius buvo net pasiūlęs visus valdininkus apginkluoti ir apmokyti elgtis su ginklu. Prieškario Šaulių sąjungai priklausė ne tik tarnautojai, bet ir daug inteligentijos, rašytojų, mokslininkų Antanas Vienuolis, Krėvė Mickevičius, Faustas Kirša, Balys Sruoga, Tadas Ivanauskas, Matas Šalčius, teisingumo ministras Stasys Šilingas ir kt.
Šiandien mes saugūs, bet mažosios valstybės visada jaučia nerimą dėl savo suvereniteto, ypač gyvenančios geopolitinių vėjų pagairėje. Nežiūrint euroatlantinės integracijos visuotinis pilietinis pasipriešinimas, siejamas su tautos laisvės išsaugojimu, nepraranda aktualumo, išlikdamas universaliu atsaku į bet kokias grėsmes. Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė buvo sunerimusi, kad dėl lėšų stokos galime netekti gynybinio skėčio. Nieko nėra amžino esant mažiausiai destrukcijai tyko pavojingiausi iššūkiai. Liaudies išmintis moko geriau žvirblis rankoje, negu jautis girioje. Pragmatiškose demokratijos šalyse gali kilti debatai, ar verta guldyti galvas už runkelių lauką, kurio gelmėse nėra aukso gyslų. JAV pasigirsta abejonių, ar ne per daug prisiėmėme įsipareigojimų. Judas dar nemirė. Pusė Europos buvo paaukota. Mūsų tik pakraštėlis. Mums istorijos pamokos jau duotos dėl bajorų vištakumo, dėmesio stokos ginkluotoms pajėgoms valstybė taip nusilpo, kad kaimynai kaip pyragą suraikė per tris kartus be šūvio. Istorija įspėja susimąstyti, kad netektų labai brangiai mokėti už pavėluotą praregėjimą. O vėlavimas akivaizdus, jau akis bado. Per du dešimtmečius prieškario Lietuvoje, be Vilniaus ir Klaipėdos krašto, užgimusi sąjunga išaugo iki 62 tūkst. Kariškių kalba kalbant šešios divizijos. Atkurta Šaulių sąjunga pradėjo nuo 10 tūkst. Per 20 metų ne tik neišaugo, bet ir dėl politikų kaltės sunyko, suseno. Daugumą sudaro nerikiuotės šauliai, kurių paskirtis stovėti garbės sargyboje prie kryžių ir paminklų su baltomis pirštinėmis. Tenka priminti, kad Lietuvos valstybė ne kartą žlugo ne dėl pralaimėjimų mūšio laukuose, o dėl nevykusių valdančiųjų abejingumo, pasyvumo.
Prieškario Lietuvoje šauliai buvo patikima jėga. Jie krikštyti kovos krikštu su lenkais Pietų Lietuvoje, prasiveržus lenkų raiteliams, pasitiko juos prie Troškūnų, Truskavos. Pats aukščiausias skrydis Klaipėdos operacija. Šauliai padėjo įgyvendinti Vyriausybės vadovo E. Galvanausko makiavelišką politinį žingsnį Klaipėdos išvadavimą. E. Galvanausko vyriausybė perleido atsakomybę Šaulių sąjungai pati likdama patamsyje, atsiribojus nuo įvykių taktikos. Iš tuometinio Šaulių sąjungos vado sukilimo organizatoriaus V. Krėvės-Mickevičiaus kabineto po visą Lietuva skriejo šifruota telegrama: Pinigus surinkite į vieną vietą. Peržengę sieną šauliai ant kairės rankos užsirišo žalią sukilėlio raištį ir tapo sukilėliais. Pirmoji auka už pamarį šaulys Algirdas Jasaitis, gimnazistas iš Kauno. Jei šauliai nebūtų išgirdę Klaipėdos lietuvių šauksmo Broliai lietuviai, vargu ar Klaipėda galėtume džiaugtis. Būtų likusi Kaliningrado priedėliu su per 500 metų nusistovėjusia vakarine siena. Kas būtų ją pastūmėję į vakarus, jei ne šauliai?..
Taikliausiai šaulių organizacijos nuopelnus įvertino priešai. Okupavus šalį, Šaulių sąjungos vadas P. Saladžius po keturių dienų atleistas ir vėliau areštuotas, šauliai nuginkluoti ir 57845 jų užregistruoti fiziniam sunaikinimui. Nežiūrint, kad buvo nuginkluoti, kilus karui pirmomis dienomis visi miesteliai buvo šaulių rankose, tik Kaune į sukilimą įsijungė studentai, moksleiviai, karininkai. Istorija dar kartą įrodė, ką reiškia, kai budi šešios patikimos divizijos, kurių valstybė nei rengia, nei maitina.
Norint turėti masinę organizaciją gynybinio potencialo stiprinimui reikėtų papildyti visą sistemą palankių sąlygų organizacijai plėtotis, sužadinti, didinti motyvaciją. Šaulys turi teisę sulaikyti darantį nusikaltimą asmenį; šaulys su paradine uniformą turi teisę nešiotis ginklą. Tai padarytų narystę patrauklesnę, padidintų šaulių prestižą; savivaldybės turi padėti LŠS ir jos padaliniams sudaryti materialinę ir kultūrinę bazę uždavinių sprendimui ir funkcijų vykdymui; šauliai, paaukoję dalį lėšų ir laiko Lietuvos valstybei ginti, išsaugoti jos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, konstitucinę santvarką, rengiant gyventojus visuotinam pasipriešinimui grėsmės ir okupacijos valstybei atveju, esant vienodai kvalifikacijai jie turi turėti prioritetinę teisę į valstybines tarnybas. Yra ir daugiau traukos būdų, kuriuos reikėtų apsvarstyti.
Būtina papildyti šaulių gretas, su reformomis delsti nebėra laiko. Jis praėjo, todėl reikia vytis.
Konstitucijos preambulėje įrašyti šventi žodžiai: Šimtmečius atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius tauta skelbia Konstituciją, pagal kurią kiekvieno piliečio teisė ir pareiga priešintis visiems, kas prievarta kėsinsis į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritoriją, vientisumą, konstitucinę santvarką.
Redakcijos prierašas. Praėjusį savaitgalį naujuoju Šaulių sąjungos vadu patvirtintas plk. Antanas Plieskis. Tikėkimės, kad jis atkreips dėmesį į čia išsakytas pastabas
© 2011 XXI amžius
|