Kultūros zona

2011 metai

Skaitykla

Prof. V. Landsbergis apie M. K. Čiurlionį

Benjaminas ŽULYS

Prof. Vytautas Landsbergis pristato knygas apie M. K. Čiurlionį Kazimiero DOBKEVIČIAUS nuotrauka

Neseniai sukako šimtas metų, kai Lenkijoje, Pustelniko sanatorijoje mirė žymus lietuvių dailininkas, kompozitorius, poetas, publicistas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pažymint tą datą Lietuvoje, o ypač Kaune, kur veikia kūrėjo vardu pavadintas muziejus, buvo organizuojami susitikimai, popietės ir kitokie renginiai.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje visuomenei buvo pristatytos M. K. Čiurlionio tyrinėtojo prof. Vytauto Landsbergio dvi knygos: „Čiurlionio laiškai Sofijai“ ir „Mažoji Čiurlioniana: kūrėjo išvykimo šimtmečiui“. Tai bene viena reikšmingiausių dovanų kūrėjo atminimui. Knygų pristatyme dalyvavo ir autorius. Jis savo pasisakyme daugiau dėmesio skyrė knygai „M. K. Čiurlionio laiškai Sofijai“, kalbėjo apie kūrėjo asmenybę, jo erudiciją bei vietą Lietuvos kultūroje. Dar 1973 metais V. Landsbergis parašė knygą apie M. K. Čiurlionį, bet ir toliau rinko medžiagą apie kūrėją, peržiūrėjo savo gausų archyvą, rinko duomenis apie menininką. Taip atsirado ši dabar jau žymiai platesnės apimties knyga. Laiškuose atsiskleidžia jausmai žmonai, taip pat, kas ypač svarbu ir reikšminga, tos visuomenės, kuri supo Čiurlionius, bruožai, aplinka, plati tos visuomenės panorama. M. K. Čiurlioniui rūpėjo ne vien asmeniniai išgyvenimai, svajos, bet ir tai, kas apskritai vyksta Vilniuje, Varšuvoje, kitose Lietuvos bei užsienio vietovėse. Paprastai vienokia ar kitokia proga apie M. K. Čiurlionį kalbama kaip apie dailininką, kompozitorių, o jis buvo ir rašytinio žodžio meistras. Daug jo rankraščių pražuvo, tačiau ir iš to, kas išliko, galima susidaryti vaizdą apie įvairiapusį kūrėjo talentą. „Laiškuose“ pasakojama apie menininko bendravimą su žymiais ir mažiau žinomais to meto žmonėmis, ką laiškų autoriui reiškia bendravimas su jais. Pavyzdžiui, jam imponavo lietuvis „simpatiškas senis“ garsus mecenatas, Rusijoje projektavęs tiltus, tunelius, prieškario Lietuvos ministras Petras Vileišis. Jis iš Rusijos parsivežė apie pusę milijono aukso rublių, iš kurių beliko vos dešimtadalis, nes kitus pinigus išleido Lietuvos švietėjiškai, kultūrinei ir leidybos veiklai. M. K. Čiurlionis atkakliai teigė, kad Lietuvai reikia duoti apsčiai kultūros. Jis sakė, kad visą savo kūrybą jis skiria Lietuvai, o didžiausia jo svajonė buvo įkurti Vilniuje Lietuvos tautų namus, kuriuose būtų koncertų salė, muziejus, kultūros, švietėjiškos įstaigos, kuriose lietuviai dvasiškai augtų, tobulėtų. Taip pat su viltimi tvirtino, kad į Lietuvą ateis didžioji muzika, dailė, kultūra. Pats M. K. Čiurlionis dalyvavo Pirmojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje, vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui, vadovavo „Vilniaus kanklių“ draugijos chorui, organizavo Antrąją lietuvių dailės parodą, jo iniciatyva buvo įkurta Lietuvių dailės draugijos Muzikos sekcija, paskelbtas pirmasis lietuvių kompozitorių kūrybos konkursas ir kt. Būdamas užsienyje savo laiškuose Mikalojus rašė, kad ilgisi Lietuvos, Druskininkų. Kai kuriuose laiškuose jis užsimena apie vienatvę. Laiškuose kūrėjas atvirai išsako meilę Sofijai. Savo broliui Povilui į Ameriką jis nusiuntė Sofijos nuotrauką ir parašė, kad „Zozė yra toji, apie kurią svajojęs, tai tikras meilės harmonijos pajautimas.“

Naujienų vaivorykštė

Parodoje – apie Katynės tragediją

Žilvinas Radavičius

Lenkų kultūros namuose Vilniuje, atidarant parodą „Tiesa ir atminimas – Katynės tragedija“.

Birželio 2 dieną Vilniuje, Lenkų kultūros namuose atidaryta paroda „Tiesa ir atminimas – Katynės tragedija“. Vilniečiai ją galės  lankyti visą mėnesį. Parodą sudaro trys dalys, kuriose apžvelgiama Lenkijos istorija nuo nepriklausomybės atgavimo, žlugus Rusijos imperijai, iki 1939 metais pasirašyto Ribentropo–Molotovo pakto. Stenduose eksponuojamos ir nuotraukos, kurios iliustruoja NKVD nusikaltimus prieš Lenkijos kariškius.