Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Pagerbė Rainių kankinius

Telšių senosiose kapinėse vyko Rainių kankinių pagerbimo ceremonija, bendroje maldoje už aukas dalyvavo Seimo pirmininkė Irena Degutienė

1941 metų naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją Rainių miškelyje, netoli Telšių buvo žiauriai nukankinti 73 lietuviai politiniai kaliniai iš Telšių kalėjimo. Juos nužudė vietinių enkavedistų pasikviesti, dėl prasidėjusio karo besitraukiantys raudonarmiečiai.

Rainių tragedijos 70-osioms metinėms skirtame renginyje „Rainiai – skausmo ašara Tautos rožinyje“, įvykusiame birželio 23-iąją, perskaitytas prezidentės Dalios Grybauskaitės kreipimasis Rainių kankiniams atminti.

Jame sakoma: „Karas visada žiaurus. Tačiau tai, kas atsitiko čia, 1941 metų naktį iš birželio 24-osios į birželio 25-ąją, protu nesuvokiama. Kraupu net įvardyti, kaip buvo nužudyti lietuviai vyrai patriotai. Rainiai, Medininkai – čia budeliai veikė naktį, kad tamsa paslėptų jų veidus ir jų piktadarybes. Tačiau tautos atmintis visada išvilks juodus darbus į šviesą ir primins kartoms, kokia brangi laisvė, pareikalavusi daugelio nekaltųjų gyvybių. Didvyrių gyvybių. Rainiuose nukankinti vyrai buvo išsilavinęs politinis šalies elitas, tikri laisvės ir savo šalies patriotai – aukomis tapo ūkininkai, tarnautojai, mokytojai, darbininkai. Politinių kalinių didžiausia „kaltė“ – Tėvynės meilė ir nenoras paklusti okupantų jungui. Jų žudynėmis norėta įbauginti tautą, paniekinti jos laisvės troškimą. Bet tai nepavyko. Žmonių mirtis įveikė laiką, mums paliudydama laisvės kainą. Kokia ji kartais brangi ir kokių didelių aukų reikalaujanti. Rainių didvyriai savo auka įkvėpė naujus kovotojus. Jie iki šiol mums liudija, kad žmogui laisvė – didžiausia vertybė. Toks tikėjimas ir tokia viltis vainikuoja žmogiškumą.

Karo nusikaltimai neturi senaties, todėl niekada tauta nepadės taško šioje istorijoje. Tai byloja ir ši nuolat žmonių lankoma koplyčia. Mūsų uždavinys – auklėti būsimas kartas, perduoti joms visas istorijos pamokas ir užtikrinti, kad istorija nepasikartotų.“

Telšiuose lankėsi ir Telšių senosiose kapinėse vykusioje Rainių kankinių pagerbimo ceremonijoje ir bendroje maldoje už nekaltas aukas dalyvavo Seimo pirmininkė Irena Degutienė. Ji klausėsi ir poetinės oratorijos „Diena, kai atėjo laikas verkti“ prie buvusio Telšių kalėjimo. Kalbėdama renginio dalyviams Seimo vadovė pabrėžė, kad vien tik ištartas šios vietovės pavadinimas priverčia susimąstyti ir prisiminti tragišką tautos praeitį. „Rainiai kiekvienam doram Lietuvos žmogui reiškia tą patį, ką ir KGB kalėjimas Lukiškių aikštėje ar Tuskulėnų parkas, pavadinimai Inta ar Mordovija. (…) Tai – tautos ir valstybės tragedijos simboliai, primenantys laisvės kankines ir kankinius, padėjusius galvas už laisvę ir tiesą, padėjusius galvas už Lietuvą“, – sakė I. Degutienė. Ji priminė, kad Rainių žemėje prieš septyniasdešimt metų buvo pralietas nekaltų žmonių kraujas. „Naktis iš 1941-ųjų birželio 24-osios į 25-ąją buvo tarsi žiauri birželio 14-osios didžiųjų trėmimų tąsa. Sovietų okupantai, supratę, kad nespės ištremti visų, kuriuos ketino, bėgdami iš Lietuvos, jos piliečius tiesiog žudė. Žiauriai ir sadistiškai, kankindami ir tyčiodamiesi iš jau nužudytų. Kai Lietuvai atsirado galimybė deramai krikščioniškai perlaidoti savo laisvės aukas, atsivėrė šiurpūs vaizdai, primenantys lenkų Katynės tragediją ar koncentracijos stovyklas“, – sakė Seimo vadovė. Kartu ji pabrėžė, kad sovietų okupantų vadinami „politiniai kaliniai“ ir mirtinai pavojingi jų režimo priešai iš tikrųjų buvo tik gimnazistai ir jų mokytojai, ūkininkai, tarnautojai, darbininkai. „Bet gal iš tikrųjų sovietų smogikai ir jų pakalikai šiuo atveju neklydo – gal iš tikrųjų kiekvienas doras lietuvis, kiekvienas doras ir sąžinės nepraradęs, bet kuriai tautai priklausantis Lietuvos žmogus, buvo grėsmė sovietiniam režimui. Savo meile tiesai ir laisvei, savo buvimu žmogumi – neišduodančiu ir neparsiduodančiu, nesiklaupiančiu ir nepataikaujančiu okupantui, netampančiu kolaborantu“, – teigė I. Degutienė. Seimo pirmininkė paragino įsižiūrėti į Rainių tragedijos nuotraukas, pavartyti dokumentus, perskaityti istorines knygas. „Išgirskime šią laisvės dvasios žinią, pasiekiančią mus iš 1941-ųjų. Negailėkime laiko ir pastangų perduoti ją kuo platesniam žmonių ratui, ypač jaunimui, moksleiviams. Kad Lietuva niekada nepamirštų, kas pasiaukojo už jos laisvę. Kad kiekvieno žmogaus atmintyje ir širdyje rastųsi vieta Rainių žudynių aukoms ir visoms Lietuvos laisvės aukoms. Amžinoji ramybė telydi visus Rainiuose nužudytus Lietuvos žmones! Amžinas tautos dėkingumas ir pagarba per amžius tesaugo jų vardus ir auką!“, – linkėjo ji. Seimo pirmininkė palydėjo ir simbolinio jaunimo vėrinio – nuo buvusio kalėjimo iki Rainių koplyčios – „Atminties gija – gyvybės liudijimas“ dalyvius. Išlydėjusi procesiją į Rainių koplyčią, ji kartu su Telšių vyskupu Jonu Boruta lankėsi Telšių Šv. Antano Paduviečio Katedros kriptoje, kur pagerbė vyskupų – Vasario 16-osios Akto signataro Justino Staugaičio, Vincento Borisevičiaus ir Pranciškaus Ramanausko atminimą.

Rainių koplyčioje įvyko kankinių atminimui skirtas koncertas, kalbą pasakė pirmasis Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

1941 m. birželio 28 dieną duobes atkasusi medicininė komisija užfiksavo kraupius lietuvių patriotų sužalojimus, įvykdytus prieš keletą dienų. Dar sovietinės okupacijos metais (1988 m.) šiam nusikaltimui tirti buvo sudaryta Vyriausybinė komisija, tuometinėje prokuratūroje ir iškelta baudžiamoji byla. Nustatyta, jog Telšių kalėjime buvusius politinius kalinius be jokio svarstymo „nuteisė“ komisija, sudaryta iš trijų sovietinio saugumo darbuotojų ir dviejų kitų pareigūnų. „Nuosprendį“ įvykdė sovietiniai kareiviai, prižiūrimi Telšių saugumo vado Petro Raslano. Vėliau jis ilgus metus dirbo sovietinio saugumo struktūrose Lietuvoje, o nuo 1991 metų vasaros gyvena ir slapstosi nuo teisingumo Rusijoje. Šiaulių apygardos teismas pripažino jį kaltu vykdžius genocidą beginklių Lietuvos gyventojų atžvilgiu ir 2001 m. balandžio 5 d. už akių nuteisė laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

 (Apie Rainių kankinius ir jų budelius – plačiau kito penktadienio numeryje. Pateiksime retai minimą Žemaičių kankinių sąrašą)

© 2011 „XXI amžius“