Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Sekmadienis prie Nykos

Romas BACEVIČIUS

Jaunimas prie paminklo tremtiniams ir laisvės kovotojams Gerdžiūnuose

Renginio dalyviai prie akmens, pastatyto Gerdžiūnų krašto partizanams ir tremtiniams atminti

Prie kryžiaus kalba P. Runo sesuo Irena Runaitė Belickienė. Kairėje – Kriūkų seniūnė Onutė Rakauskienė, dešinėje – ryšininkė Janina Mozūraitytė- Pikiotienė – Danguolė

Kryžių partizanui Pranui Runui–Daugirdui šventina mons. Alfonsas Svarinskas

Skausmo kalnelyje kalba Gintaras Šidlauskas Vido VENSLOVAIČIO nuotraukos

Birželio 19 dieną, sekmadienį, prasmingas Gedulo ir vilties dienos minėjimas vyko Šakių rajone, buvusiame Paežerėlių valsčiuje. Net keturiose vietose – Ilguvoje, Gerdžiūnuose, Merkeliūnuose ir Mikniškėse – pagerbti tremtyje bei laisvės kovose žuvusieji. Renginio dalyviai prisiminė prieš 70 metų prasidėjusius Lietuvos gyventojų trėmimus, paminėjo šio krašto partizaną Praną Runą-Daugirdą, jo 60-ųjų žūties metinių proga.

Renginys prasidėjo šv. Mišiomis Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, kurias už partizaną P. Runą-Daugirdą ir žuvusius jo bendražygius aukojo mons. Alfonsas Svarinskas ir kun. Algimantas Keina. Tą dieną buvo Švč. Trejybės šventė, todėl pamoksle kun. A. Keina visiems priminė jos prasmę. Jis taip pat sakė, kad partizanai buvo tikintys žmonės, daug melsdavosi, slapta eidavo išpažinties, o jiems kunigai, irgi rizikuodami savo gyvybe, aukodavo šv. Mišias, kartais net naktimis.

Partizanai žinojo, kad bet kurią dieną gali netekti gyvybės, visada tikėjo savo kovos prasme ir laisve, kuria galės džiaugtis jei ne jie, tai jaunesnioji karta. Iš tiesų po penkiasdešimties metų laisvę susigrąžinome, bet, pasak pamokslininko, mūsų Tėvynei ir dabar gresia daug pavojų, turime kovoti, kad būtume laisvi. Lietuvoje priimami įvairūs grėsmingi įstatymai, tokie kaip, pavyzdžiui, Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Vis kalbama, kad daug nevaisingų šeimų, bet nutylima, kokios svarbiausios to priežastys. Dažniausiai taip nutinka dėl rūkymo, alkoholio vartojimo ir paleistuvavimo. Kun. A. Keina atkreipė dėmesį ir į tautos išlikimui pavojingą emigraciją. Pasak jo, mūsų tėveliams ir seneliams, kurie kovojo ir žuvo už laisvę, buvo svarbi žemė. Kas jos turėjo, būdami darbštūs ir išradingi, išmaitindavo gausias šeimas. Dabar daug žemės dirvonuoja, bet jei ji atiteks užsieniečiams, mes jiems vergausime...

Paskui renginys persikėlė į Sutkų parapiją. Gerdžiūnuose minėjimą, prie prieš 15 metų pastatyto akmens, skirto šių apylinkių partizanams ir tremtiniams atminti, vedė Kriūkų seniūnė Onutė Rakauskienė ir atsargos majoras Gediminas Reutas.

Pirmasis čia žodį tarė Šakių rajono meras Juozas Bertašius. Pasak jo, okupantams nepavyko sunaikinti lietuvių tautos, nes tikėjimas, viltis ir troškimas būti laisviems yra nenugalimi ir nėra jėgos, kuri įveiktų žmonių siekį turėti savo valstybę.

Kalbėjusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė dėkojo tremtiniams už tai, kad baisiomis sąlygomis, alinančiai dirbdami ir badaudami, jie neprarado meilės Tėvynei. Šie žmonės dėjo dideles pastangas, kad ir tremtyje jų vaikai išliktų lietuviais: mokė kalbėti lietuviškai, diegė krikščioniškas vertybes. „Garbė jiems, išauginusiems tokią kartą“, – sakė T. B. Burauskaitė. Viešnia iš Vilniaus kvietė visus įvertinti ant laisvės aukuro sudėtą vyrų ir moterų partizaninės kovos auką ne tik paminklais ar knygomis, bet gyvenimu. „Dabar kraujo lieti nereikia, – sakė LGGRTC direktorė, – bet turime išauginti dorus ir patriotiškus vaikus. Pasitaiko mokytojų, kurie išjuokia partizaninę kovą arba pateikia ją iškreiptai – neleiskime jiems to daryti. Ieškokime būdų vaikams pateikti objektyvią informaciją, nepasitenkinkime tuo, ką jie randa internete ar mato per televiziją. Branginkime ir saugokime savo laisvę, būkime susitelkę ir solidarūs, darykime tai, ką darė mūsų partizanai, atiduokime Tėvynei tą, ką privalome“.

Seimo narys Arimantas Dumčius priminė, kad iš Šakių krašto 1941 metais pirmiausia buvo ištremti stambūs ūkininkai ir mokytojai – 593 žmonės. Patekę į Altajaus kraštą, vėliau buvo išgabenti prie Laptevų jūros. Į Lietuvą, ištvėrę kančias, jų sugrįžo tik kiek daugiau kaip pusė. Vėlesniais metais iš čia ištremti buvo dar beveik 4 tūkst. žmonių. Jų irgi daug negrįžo. A. Dumčius teigė, kad 1948–1949 metais iš visų Sovietų sąjungos platybėse buvusių tremtinių, pusę sudarė lietuviai. Šiame krašte augęs Seimo narys taip pat pasakojo, kad pokaryje čia aktyviai veikė partizanai, o stribai net pasirodyti bijodavo. Iš Šakių krašto žuvo apie 300 partizanų, iš Paežerėlių valsčiaus – 38.

Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė teigė, kad panašiuose renginiuose pajunta liūdesį, nes prisimena žuvusių artimuosius, ir kartu jaučia pasididžiavimą, kad jų siekis atgauti nepriklausomybę yra įgyvendintas. Seimo narė apgailestavo nežinanti tėvo kapo, todėl vyksta į įvairius partizanų pagerbimo minėjimus, kad galėtų nusilenkti visiems žuvusiesiems.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos valdybos pirmininkas Vytautas Miliauskas džiaugėsi renginyje dalyvavusiu jaunimu. „Per okupaciją netekome inteligentijos, šviesiausių žmonių, todėl per 20 atkurtos nepriklausomybės metų dar neatstatėme Lietuvos, taip mylinčios Tėvynę, kaip ją mylėjo prieškario jaunimas, – teigė jis. – Todėl linkiu tą padaryti šių dienų jaunimui.“

Vėliau dainavo Kauno choras „Židinys“ (vadovas Pranas Jurkonis).

Po to minėjimo dalyviai vyko į netoli nuo Gerdžiūnų esantį Meškeliūnų kaimą, kur pastatytas naujas kryžius, žymintis „Tauro“ apygardos „Žalgirio“ rinktinės štabo viršininko Prano Runo – Daugirdo žūties 1951 m. birželio 16 dieną vietą.

Čia pirmasis kalbėjo kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, išsamiai papasakojęs apie šį partizaną. Pranas Runas – Šarūnas, Gintaras, Algirdas, Daugirdas gimė 1916 m. rugsėjo 17 dieną Bundzų kaime, Plokščių valsčiaus ūkininkų Viktorijos ir Prano Runų šeimoje. Turėjo brolį Vytautą ir tris seseris – Marytę, Birutę ir Ireną. Baigęs mokomąją kuopą Lietuvos kariuomenėje, tarnavo Seredžiuje, 1939 metais demobilizavosi. Paskui studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje ir dirbo agronomu Šeduvoje, Šakiuose, Plokščiuose. Nuo 1941 metų buvo Lietuvos laisvės armijos narys, o 1945 m. pavasarį kartu su Jurgiu Valčiu subūrė besislapstančius vyrus į karišką organizaciją. 1945 m. rugpjūčio 29 dieną tėvai ir sesuo Irena buvo ištremti, o 1945 m. rugsėjo 12-ąją jo akivaizdoje, kovodamas su rusų kariais, žuvo brolis Vytautas – Rimgaudas. Pranas toliau aktyviai kovojo su okupantais, subūrė išsisklaidžiusius partizanus į Dr. Vinco Kudirkos kuopą, vėliau – rinktinę, paskui tapo „Žalgirio“ rinktinės štabo viršininku, Birutės rinktinės vadu, vado pavaduotoju, „Tauro“ apygardos adjutantu, 1949 m. sausio 1 dieną paskirtas dar ir apygardos partizanų teismo prokuroru. Tačiau Agentės „Puidokienės“ ir informatoriaus „Dalgelės“ išduotas, 1951 m. birželio 16 dieną, kovodamas nelygioje kovoje su Šakių MGB vidaus kariuomenės daliniu, Mikniškės kaime žuvo. Čia bėgdamas iš sodybos, kur nakvojo, buvo pašautas į koją. Buvo norėta jį paimti gyvą. Nenorėdamas pasiduoti priešams, jis nusišovė. „Runų šeima – ypatinga, nes patyrė tremties kančias, du broliai žuvo būdami partizanais, – pasakojo A. Vaičiūnas. – Pranas Runas – mūsų tautos didvyris, nes paaukojo savo gyvybę ant Tėvynės aukuro“.

Kriūkų seniūnė O. Rakauskienė pristatė naujo kryžiaus Nykos pakrantėje, netoli P. Runo žūties vietos, autorių. Tai – kriūkietis tautodailininkas Andrius Bieliukas – labai kuklus žmogus, su meile drožęs šį atminimo ženklą. Kryžių žuvusiam partizanui P. Runui atminti pašventinęs mons. A. Svarinskas prašė būti patriotais, visada prižiūrėti šią vietą, gerbti laisvės kovotojus ir tai daryti iš meilės.

Paskui savo prisiminimais dalijosi buvusi P. Runo – Daugirdo ryšininkė Janina Mozūraitytė-Pikiotienė – Danguolė. Ji sakė, kad partizanas Daugirdas buvo labai drąsus, nebijojo stribų, net dieną vaikščiodavo su ginklu. Kartą šie jį sutikę raitą, pasisveikinę iš baimės kuo greičiau nulėkė į Plokščius ir tik iš ten pranešė Lukšių enkavedistams. Tie ėmė Daugirdo visur ieškoti, tardė kaimynus ir grasino visus sušaudyti, jei nepasakys, kur šis slapstosi. Pasak ryšininkės Danguolės, Daugirdas buvo labai stiprus vyras, daug kartų dalyvavęs dvikovose, o kartais įveikęs net du priešininkus. Moteris teigė mananti, kad ne vien agentė „Puidokienė“ jį išdavusi. Buvo žinoma, pas ką Daugirdas lankydavosi, kur slapstydavosi, kur maitindavosi. Kai kurie iš tų žmonių irgi prisidėjo prie išdavystės.

Prie pašventinto kryžiaus dar kalbėjo prof. Ona Voverienė, LPKTB atstovai Artūras Flikaitis, Vytautas Pavilonis, LLA sąjungos vadovė Irena Giedraitienė.

Minėjimas baigėsi Skausmo kalnelyje, Mikniškės kaime, kurį įkūrė šio krašto gyventojas Juozas Liutvinas. Čia aplink šimtametį ąžuolą išsirikiavę daugiau kaip 20 kryžių tremtyje mirusiems šio krašto gyventojams ir žuvusiems partizanams atminti. Šiame kalnelyje trimis Šakių kuopos krašto apsaugos savanorių salvėmis pradėjus „Tauro“ apygardos partizanų pagerbimą, pirmasis žodį tarė mons. Alfonsas Svarinskas. „Atsirado veikėjų, skaičiuojančių, kiek žmonių nužudė partizanai, bet jie pamiršta pasakyti, kiek nužudė komunistai, – teigė monsinjoras. – Visame pasaulyje jie nužudė apie 130 mln. žmonių. Bet jei vieną kitą komunistėlį nuteisia, tuoj prasideda nepasitenkinimas, esą, kodėl tokios represijos“. Pasak jo, keista, kai enkavedistas prašo atimti kario savanorio statusą iš partizano Antano Kraujelio. Monsinjorui buvo liūdna, kai Gedulo ir vilties minėjime Vilniuje ta proga šv. Mišios tebuvo vakare, o minėjime nė vienas kalbėtojas neužsiminė, kad bolševikai sušaudė 18 nepriklausomos Lietuvos ministrų, devynis generolus, nukankino kelis vyskupus ir būrį kunigų. „Jeigu kunigai nebūtų prisidėję prie pogrindžio kovos, partizanai nebūtų tiek išsilaikę, – sakė mons. A. Svarinskas. – Juk kunigai ir aukas partizanams rinko, ir dvasinius patarnavimus teikė.“ Pasak monsinjoro, daugiau kentėti ir stebėti, kaip niekina tuos, kurie žuvo už tėvynę, negalima. Reikia ne tik pasimelsti už laisvės kovotojus, bet ir kovoti, kad jų atminimas būtų gerbiamas. Garbusis dvasininkas apgailestavo, kad į laisvės kovotojų minėjimus jaunimas neateina net miestuose, tarsi juose nebūtų likusios nė vienos mokyklos.

Kai kas teisinasi, jog negali renginiuose dalyvauti, nes jie vyksta savaitgaliais. Tačiau juk kai trėmė į Sibirą, niekas nežiūrėjo: darbo diena, ar išeiginė. „Kai renginiuose matoma mažai žmonių, tai ir sakoma, kad nedaug mūsų belikę ir laukiama, kol išmirsime, – teigė mons. A. Svarinskas. – Kai mūsų ateis tūkstančiai, tada „bolševikai“ ims kitaip elgtis ir su mumis skaitysis“. Apmaudu, kad dabartinė valdžia nesugeba net uždrausti interneto svetainės, kiekvieną dieną partizanus vadinančios „banditais“.

LGGRTC specialistė Rūta Trimonienė pasakojo, kad jai teko dalyvauti Sankt Peterburge „Memorialo“ surengtame diskusijų forume, ten kalbėta, kaip į šį darbą pritraukti jaunimą. Ji teigė, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, atlikta daug darbo, o jaunimas yra aktyvus – jam svarbi mūsų tautos istorija, nuolat dalyvaujama konkursuose. Anksčiau darbų tremties ir rezistencijos tematika būdavo pateikiama po 600–700, šiemet jų gauta 1700..

LGGRTC pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas pripažino, kad pastaruoju metu kyla banga nukreipta prieš buvusius partizanus. Pavyzdžiui, devynerius metus su ginklu už Lietuvos laisvę kovojęs ir 25-erius metus kalėjęs bei dar penkerius metus negalėjęs grįžti į Lietuvą Algirdas Pranciškus Žyprė, neseniai įgijęs kario savanorio statusą, jau apkaltintas nebūtais dalykais. G. Šidlauskas kvietė visus vienytis prieš šią akciją. Jis taip pat teigė, kad yra persvarstomas ir partizano P. Runo eitų pareigų pasipriešinimo struktūrose klausimas. Šiuo metu jis įgijęs pomirtinį kapitono laipsnį, kaip V. Kudirkos būrio vadas. Tačiau, atlikus papildomą tyrimą, nustatyta, kad jis dalyvavo visų partizaninių struktūrų veikloje, o vienu metu ėjo ir „Tauro“ apygardos vado pareigas, todėl jam po mirties turėtų būti suteiktas bent majoro laipsnis.

Skausmo kalnelyje  buvo pagerbti ir kiti Paežerėlių valsčiuje žuvę „Tauro“ apygardos partizanai. Tai: Viktoras Armonas – Upeivis (1921–1950), Vitartas Budrys – Vilkas (1924–1948), Antanas Čereškevičius (1927–1945), Antanas Gerulis – Gailis (1924–1945), Pranas Lapaitis (1912–1945), Vincas Lebežinskas (1923–1945), Jonas Matuza – Voveriukas (1915–1948), Petras Povilaitis (1922–1945), Antanas Ruzgys (1923–1945), Andrius Šmuilys (1901–1946), Vaclovas Urbaitis – Vingela (1905–1948), Vytautas Valevičius – Klajūnas (1929–1947), Juozas Višinskas –  Mėnulis (1907–1948), Vincas Žitkauskas – Svajūnas (1925–1948).

Dar kalbėjo: „Tauro“ apygardos partizanų vadas dimisijos kpt. Vytautas Raibikis, Šakių rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, o visiems, pagerbusiems žuvusį brolį, dėkojo P. Runo sesuo Irena Runaitė – Belickienė. Šventinis sekmadienis buvo baigtas Gerdžiūnuose, vaišinantis kareiviška koše.

Šakių rajonas

© 2011 „XXI amžius“