Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Budavonės kankinių atminimas gyvas žmonių širdyse

Birutė NenėnienĖ

Jaunieji Vilkaviškio vyskupijos piligrimai pėsčiomis atkartoja prieš 70 metų į mirtį iš Lankeliškių išvežtų, o vėliau nužudytų kunigų Vaclovo Balsio, Jono Petrikos ir Justino Dabrilos kelią į Budavonės mišką

Prisiminimais dalijasi vienas iš paminklo kankiniams atstatymo iniciatorių Kostas Janulaitis

Minėjimas prie Lankeliškių bažnyčios griuvėsių Autorės nuotraukos

Po šv. Mišių Budavonėje atminčiai nusifotografavo Vilkaviškio vyskupijos kunigai su garbiuoju svečiu apaštaliniu nuncijumi arkivyskupu Luigi Bonazzi

Gieda Kybartų parapijos jaunimas

Birželio 17 dienos minėjimas Lankeliškiuose

Kalba Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas

Kalba Klampučių kaimo bendruomenės atstovas Laimutis Radzevičius

Apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi dalija Šv. Komuniją

Budavonėje šv. Mišias aukoja garbus svečias apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi

Budavonėje dalyvavo gausus būrys kunigų

Budavonėje, prie paminklo nukankintiems kunigams atminti

Prie paminklo Budavonėje. Dešinėje – Bartninkų klebonas kun. Alvydas Dvareckas

Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos moksleivių poetinis žodis Budavonės kankiniams

Budavonėje programą atlieka bartninkiečių vokalinis ansamblis „Aista“

Budavonėje susikaupę maldininkai

Marijampolietės mokytojos Sigitos Lankininkienės – gyvas liudijimas apie paauglystėje matytus nukankintus kunigus

Vyskupijos kunigai ir įšventinti kunigai su vyskupu Rimantu Norvila po iškilmių Vilkaviškio Katedros šventoriuje, kur stovi ir paminklas Budavonės kankiniams

Paminklas Vilkaviškio Katedros šventoriuje

Vilkaviškio Katedroje renginį vedė kunigas Rytis Baltrušaitis

Sodria vasaros pradžios žaluma ir žiedais pasikaišiusios trys birželio 17–19 dienos buvo skirtos paminėti Budavonės tragedijos 70 –osioms ir Vilkaviškio vyskupijos įsteigimo 85–osioms metinėms. Iškilmės vyko trijose skirtingose Vilkaviškio dekanato vietovėse: Lankeliškiuose, Budavonės miške (Bartninkų parapija) bei Vilkaviškio Katedroje ir sutraukė daug ne tik vietinių įvairaus amžiaus žmonių, bet ir iš tolimesnių parapijų: Lazdijų, Prienų, Alytaus.

Organizatorių – Vilkaviškio vyskupijos kurijos, Vilkaviškio dekanato ir Vilkaviškio vyskupijos Jaunimo centro pasirinkta tema: „Ištikimi pašaukimui“ kiekvieną dieną buvo įprasminta vis kitokiais renginiais.

1941 metais birželio 22 dieną Budavonės miške bolševikai žiauriai nukankino tris Vilkaviškio vyskupijos kunigus – Vaclovą Balsį, Joną Petriką ir kunigų seminarijos profesorių Justiną Dabrilą. Dvasininkus suėmė ir mirčiai išvarė iš tuometinės Lankeliškių parapijos klebonijos. Vietinių žmonių iniciatyva Lankeliškiuose paminkliniais ženklais įamžintas šių kankinių atminimas.

Penktadienio pavakarę čia rinkosi jaunimas: ateitininkai, skautai, moksleiviai iš Vilkaviškio, Šakių, Marijampolės rajonų. Per karą sugriautos Lankeliškių bažnyčios šventoriuje vyko Taizė jaunimo pamaldos. Kreipdamasis į besimeldžiančius jaunuolius vyskupijos kurijos kancleris kun. dr. Žydrūnas Kulpys kvietė ir drąsino pasinaudoti per šventąją išpažintį gaunamomis Viešpaties malonėmis, kurias suteikti buvo pasiruošęs visas būrys kunigų. Vyresnio amžiaus žmonėms kiek neįprastas renginys buvo matyti prie medžio ar tvoros rymančius ar ant nuošalaus suolelio prisėdusius ir kryžiaus ženklu pokalbį pradedančius dvasininką ir jaunuolį. Vyresnieji išpažinčiai stojo prie lauke pastatytų tradicinių klausyklų. Tuo metu prie altoriaus nešamą Dievo Gailestingumo paveikslą lydėjo Kybartų parapijos jaunimo atliekama giesmė (vadovė Bena Mališkaitė). Kybartiečiai giedojo ir per šv. Mišias, joms vadovavo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Šv. Mišių auka jaunimui buvo tarsi išbandymas: pasibaigus žodžio liturgijai dangų užklojo juodas debesis ir lietus pylė iki pat šv. Mišių pabaigos – vyskupo palaiminimo.

Pamokslą pasakė buvęs kybartietis kun. Rimantas Baltrušaitis. Jis atkreipė dėmesį į tai, kaip svarbu susirinkus trijų kunigų kančia paženklintoje vietoje permąstyti savo gyvenimą ir suprasti kokį kelią bei pašaukimą renkamės, kokias vertybes laikome svarbiausiomis, kaip suprantame Evangelijos mintis apie lobius, kas šiandien suteikia drąsos sunkiausiais momentais liudyti savo tikėjimą ir stoti Kristaus pusėn. Deja, tos vidinės tikėjimo dvasios mumyse dar mažoka. Kartu dvasininkas palinkėjo, kad jaunimui tikėjimas taptų nuostabia susitikimo su Jėzumi istorija ir akcentavo, kad sudėtingiausia yra išlaukti, kol žodžiai palies širdį, tad labai svarbu nepasitenkinti tikėjimo „drungnumu“, o tapti tikrais Kristaus liudytojais.

Šeimenos seniūnas Gintas Bakūnas ir Lankeliškių parapijos pastoracinės tarybos pirmininkas Laimutis Radzevičius dėkojo vyskupui už apsilankymą, klebonui kun. Francui Kukliui, visiems žmonėms ir ypač Klampučių kaimo bendruomenei, padėjusiai organizuoti šį renginį.

Kankinių tragedijos istoriją atspindėjo nuotraukų paroda surengta šalia bažnyčios, tad visi galėjo tai išvysti savo akimis.

Po Švč. Sakramento adoracijos Lankeliškių bažnyčioje, jaunimas nakvoti įsikūrė Klampučių pagrindinės mokyklos patalpose. Čia dar vyko vakaro programa, kurios metu liudijimais apie ištikimybę pašaukimui dalijosi kun. Robertas Grigas, Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos tikybos mokytoja Vilma Balandienė.

Šeštadienio ankstų rytą jaunimas pradėjo šv. Mišiomis Lankeliškių bažnyčioje. Po jų nešini vėliavomis, giedodami ir melsdamiesi išėjo į Budavonę – apie 9 kilometrus – panašiu keliu, kuriuo į kankinimo vietą prieš 70 metų buvo vežami trys kunigai.

Budavonėn atėjusius jaunuolius ir čia susirinkusius kitus žmones sutiko Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis. Jaunųjų piligrimų jis tądien paprašė aukoti maldas už savo ir kitų klaidas, sakydamas: „Tegul šiame miškelyje nukankintų kunigų kraujas būna kaip naujų krikščionių sėkla. Norėtųsi, kad šis susitikimas su istorija ir kančia būtų kaip pašaukimo sėkla į bet kokį luomą. Pašaukimo gyventi, pašaukimo mylėti, pašaukimo kurti“.

Budavonės miške, ten, kur buvo nužudyti kunigai, pirmaisiais vokiečių okupacijos metais, pagal kunigo Pijaus Brazausko projektą, iškilo trys kryžiai. Po karo sugrįžę „išvaduotojai“ kryžius susprogdino. 1989 metais Vilkaviškio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės rūpesčiu paminklas buvo atstatytas.

Atgavus nepriklausomybę nusistovėjo tradicija šioje vietoje kasmet birželio mėnesio artimiausią šeštadienį, prieš kunigų nukankinimo dieną – birželio 22 –ąją, aukoti šv. Mišias. Tačiau vilkaviškiečio mokytojo Kosto Janulaičio minėjimo proga atnaujintame stende įdėtos nuotraukos liudija, jog ši vieta buvo lankoma bei prižiūrima ir tarybiniais laikais. Mokytojas kartu su mokiniais, tarp kurių buvo ir dabartinis Vilkaviškio vyskupo generalvikaras kun. Gintautas Kuliešius bei Kazlų Rūdos klebonas kun. Vidmantas Striokas, ne kartą lankė šią vietą, o tuometinis Vilkaviškio parapijos vikaras kun. Algirdas Pasilauskas išdrįso net pastatyti kryžių.

Dabartinių iškilmių proga Geisteriškių bendruomenės ir Bartninkų parapijos klebono kun. Alvydo Dvarecko rūpesčiu sutvarkytoje kankinimą menančioje vietoje meninę programą atliko Bartninkų vokalinis ansamblis „Aista“ (vadovė Aldona Krapavickienė) bei Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos mokiniai.

Artėjant Budavonės kankinių minėjimo 70–mečiui, Vilkaviškio parapijos pastoracinės tarybos ir Švietimo skyriaus iniciatyva buvo paskelbtas literatūrinis konkursas „Jei neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau“. Prel. V. Gustaitis ir Švietimo skyriaus vedėja Alma Finagėjevienė pagarsino laimėtojus, įteikė apdovanojimus, o konkursą parėmė Bartninkų krašto ūkininkas Albinas Šneideris. Sveikinimo žodį tarė rajono meras Algimantas Greimas.

Programos vedėjas Sigitas Plečkaitis įterpė keletą ištraukų iš konkurse dalyvavusių mokinių rašinių, kas raiškiai atspindi, kaip šiuolaikinis jaunuolis suvokia, kaip jaučiasi ir ką mąsto susipažinęs su skaudžia Budavonės istorija. (Klausimas „Ką Budavonė reiškia šiandieniniam žmogui? Ką reiškia tau, man?“ – keliamas ir Daliaus Ramanausko dokumentiniame filme „Budavonės kankiniai“.)

Vieną iš skaudžiausių Lietuvos istorijos įvykių, brutalų, žmogiškumo ribas peržengiantį teroro aktą apžvelgė Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas. Jis teigė, jog šią vietą drįstąs pavadinti viena iš Lietuvos Golgotų. Kaip gyvą liudijimą jis pagarsino buvusios šio krašto gyventojos, dabar gyvenančios Marijampolėje, mokytojos Sigitos Lankininkienės liudijimą apie tai, ką ji, būdama keturiolikos metų kartu su tėveliu ir mama matė nukankintų kunigų šermenyse. Sekmadienį moteris pati apie tai pasakojo susirinkusiems Vilkaviškio Katedroje. Ji nušvietė tą klaikų vaizdą, kuris išliko paauglės atmintyje: kunigų plaštakos buvo išsukinėtos, pirštai per krumplius patinę, lūpos – vieni šašai, vieno jų kaktoje aiškiai matėsi mėlynė. Vaizdas buvo toks baisus, kad nesinorėjo daugiau žiūrėti, o tik užsimerkus ir pasimeldus išeiti. Pasak jos, nors tėvelis nebuvo uolus katalikas, tačiau ji tada pirmąkart pamatė jį verkiantį. Tėvelis ištarė tokius žodžius: „Kokie turėjo būti žvėrys, kad galėjo šitaip nukankinti žmones ir dar kunigus?!“ Sovietmečiu žmonės bijodavo net ištarti Budavonės vardą.

Vilkaviškietis Kostas Janulaitis pasakojo apie rūpesčius, kilusius dėl Budavonės paminklo atstatymo. Jis ilgai įtikinėjo tuometinę rajono vykdomąją ir partinę valdžią, kad ant atstatyto paminklo būtų pirmajame buvęs įrašas, liudijęs, jog šioje vietoje kunigus nukankino bolševikai. Mat, sovietmečiu atkakliai buvo įrodinėjama, kad kunigų nužudymas – vokiečių darbas. Todėl reikėjo surinkti žmonių liudijimus ir parašus. Jau 1988 metais, atlaisvėjus okupacijos varžtams, K. Janulaitis kreipėsi į žmones straipsniu laikraštyje. Tačiau įgąsdinti buvusio režimo jie dar bijojo kalbėti ir liudyti. Tada vilkaviškietis ėjo net į saugumą ir prašė, kad šie paragintų ir padrąsintų žmones kalbėti.

Karščiausias Budavonės tragedijos tiesos ir paminklo atkūrimo iniciatorius buvo kilmingas šio krašto žmogus, tikras patriotas Juozas Žaliabarštis. Jis daug metų dirbo Bartninkų parapijos zakristijonu, todėl žmonės juo pasitikėjo ir prakalbinti liudijo tai, ką žinojo. Tada rajono valdžia pareikalavo prokuratūros ištirti Budavonės reikalą. Pasitvirtinus faktams, entuziastai kreipėsi į rajono valdžią, kad paminklas būtų atstatytas rajono biudžeto lėšomis. Tai buvo padaryta 1989 metais. Kartu į mišką buvo nutiestas kelias.

Kiekvienais metais Budavonės minėjimuose dalyvaudamas garbaus amžiaus Juozas Žaliabarštis, turėdamas puikią iškalbos dovaną, drąsiai primindavo istorinę tiesą. Deja, šiemet minėjimo šis žmogus nesulaukė. Prieš metus Amžinybėn išėjusio Juozo Žaliabarščio nuveiktas darbas, pasak K. Janulaičio, nebuvo deramai įvertintas, jam liko nepadėkota, todėl visų susirinkusiųjų jis paprašė surasti laiko maldai už jo vėlę.

Kankinių atminimą pagerbė ir šv. Mišioms vadovavęs Šventojo sosto pasiuntinys Baltijos šalims apaštalinis nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi. Prie lauko gėlėmis išpuošto laikino altoriaus Mišias drauge aukojo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Vilkaviškio vyskupai ordinaras Rimantas Norvila ir emeritas Juozas Žemaitis MIC, bei apie trisdešimt Vilkaviškio vyskupijos kunigų.

Nuncijus nuoširdžiai padėkojo vyskupui R. Norvilai už pakvietimą į renginį, pasveikino visus vyskupijos kunigus ir perdavė popiežiaus Benedikto XVI siunčiamus linkėjimus. Kaip ir ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, taip ir dabar tikintieji savaip išgyvena piligrimystę, kupiną sunkumų ir paguodos. „Šis minėjimas yra liūdesio, kartu ir vilties diena. Šv. Mišiose, užtariant trims kunigams kankiniams, prašykime Viešpaties malonės, kad išgyvendami sunkumus ir kančią bei galėtume tuo pat metu patirti Jo paguodą,“ – sakė nuncijus. Šv. Mišias svečias laikė lietuvių kalba. Šv. Mišių metu giedojo Vilkaviškio dekanato parapijų jungtinis choras.

Nuncijaus pamoksle buvo kalbama apie tai, kaip krikščioniui svarbu suprasti savo silpnumą ir pasitikėti jėgų suteikiančiu Viešpačiu, atsiduoti Jo valiai ir surasti ramybės šaltinį, suteikiantį šviesos ir drąsos, atlaidumo ir supratimo bei meilės. Kreipdamasis į brolius kunigus, jis akcentavo tai, kad trys nukankinti kunigai kartu gyveno, dirbo ir mirė. Tai tikroji kunigo tarnystė, kai gyvybė atiduodama iš meilės Bažnyčiai. Juk kunigas atsisako iš santuokos kylančios šeimos šilumos, tam, kad pasišvęstų didesnei šeimai – Bažnyčiai. Nuncijus pabrėžė, kaip svarbu sukurti kunigiškos tarnystės, kunigų šeimos šilumą kartu su savo vyskupu.

Sekmadienį valanda prieš Sumos šv. Mišias Vilkaviškio Katedroje buvo paskirta prisiminti ir pagerbti tris kankinius kunigus ir keliais štrichais peržvelgti vyskupijos 85-erių metų kelią. Taip pat prisiminta, jog kartu su pirmuoju vyskupu Antanu Karosu vyskupijoje dirbęs vyskupas Mečislovas Reinys ir iš vyskupijos kilęs (Bebrininkų kaimo) Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius taip pat tapo kankiniais – jie pražudyti sovietiniuose lageriuose.

Renginį vedė Keturvalakių klebonas kun. Rytis Baltrušaitis. Vyskupijos istoriją trumpai pristatė kun. dr. Kęstutis Žemaitis, kalbėjo vyskupas Rimantas Norvila, giedojo Vilniaus Arkikatedros grigališkojo choralo choro „Schola Gregoriana Vilnensis“ ir Marijampolės grigališkojo choralo grupės „Reple corda“ giesmininkai. Buvo parodytos D. Ramanausko dokumentinio filmo apie Budavonės kankinius ištraukos, platinamos DVD kasetės

Vilkaviškiečiams buvo džiugu išgirsti žinią, jog Vilkaviškio vyskupo generalvikarui Gintautui Kuliešiui, kunigu įšventintam pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais, suteiktas monsinjoro titulas.

Klebonas prel. V. Gustaitis kvietė žmones po šv. Mišių stabtelėti Katedros šventoriuje. Čia laukė siurprizas – liturginį šokį atliko Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos moksleivės (vadovės mokytojos Jolita Sinkevičienė ir Vilma Balandienė). Plevenantys balti mergaičių rūbai ir į dangaus žydrynę iš jų rankų paleisti balti balandžiai tarsi teigė, jog laisvė kiekvienam suteikia sparnus, tereikia įsiklausyti į Viešpaties kvietimą ir jį priimti savo širdimi.

Vilkaviškio rajonas

© 2011 „XXI amžius“