Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Paminklas žuvusiems Varviškės mūšyje

Gintaras Lučinskas

Leipalingio klebonas kun. Paulius Marčiulionis šventina paminklą

Birželio 11 dieną Leipalingyje (Druskininkų sav.) vyko renginys, skirtas paminėti 1923 m. kovo 23 dieną Varviškės mūšyje žuvusiems Lietuvos kariuomenės kariams ir Šaulių sąjungos nariams.

Į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią atvyko Alytaus apskrities A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės Alytaus, Druskininkų ir Lazdijų kuopų šauliai, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Lazdijų skyriaus nariai, žuvusiųjų giminės bei kiti svečiai. Parapijos klebonas kun. Paulius Marčiulionis aukojo šv. Mišias už Varviškės mūšyje žuvusius Lietuvos kariuomenės karininkus, karius ir šaulius. Vėliau šaulių rikiuotė atidavė pagarbą bei buvo padėtos gėlės prie paminklo (pastatytas 1928 m., atstatytas 1989 m.) žuvusiems kovose už Lietuvos laisvę.

Po pamaldų renginio dalyviai vyko į Leipalingio kapines, kur buvo šventinamas paminklas. Jame juodo marmuro lentoje iškalta: „Žuvę kovoje už Lietuvos laisvę 1923 m. kovo 23 d. Varviškėje šauliai: Feliksas ir Viktoras Kuckailiai, Juozas Kvedaravičius, 11-ojo pėstininkų Vilniaus pulko kariai: ltn. Aleksandras Urbelis, eiliniai: Mikas Giedra, Jonas Grabauskas, Juozas Reveikis, Kostas Repečka“. Renginį vedė Sausio 13-osios brolijos Alytaus skyriaus narys Alfonsas Vitkauskas. Padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakės prie paminklo, tylos minute pagerbtas žuvusiųjų atminimas, tylą sudrebino šūvių salvės. Paminklą pašventino kun. P. Marčiulionis, buvo sugiedotas Lietuvos himnas.

Žuvusiuosius už Lietuvos nepriklausomybę prisiminė alytiškis A. Vitkauskas, lietuvių kalbos mokytoja poetė Ona Alesiūtė-Bleizgienė (Leipalingis), Onutė Mikelionienė (Druskininkai). Šių eilučių autorius priminė Varviškės kautynių eigą.

Varviškė – senas kaimas ir buvęs dvaro palivarkas, įsikūręs prie Igaros upės, 13 km į pietryčius nuo Kapčiamiesčio, netoli tos vietos, kur ji ir Juodoji Ančia įteka į Nemuną. Nepriklausomybės kovų pradžioje Lietuvai netekus pietinių teritorijų, Varviškė liko labiausiai į pietus įsikūręs kaimas prie demarkacijos (administracijos) linijos. 1919–1920 metais šiame kaime pradėjo telktis Lietuvos prijungimo prie Lenkijos šalininkai, kurie paskelbė vadinamąją Varviškės savivaldą (lenk. Samorząd Warwiszki) arba dar kitaip „placufką“ – sustiprintą karišką postą. Šį kaimą ir jo apylinkes netgi skambiu Varviškės „respublikos“, kurios teritorija užėmė apie 30 kv. km, vardu vadino. Neutralioje zonoje esančiuose Varviškės, Bugiedos, Sventijansko kaimuose ir jų apylinkėse susibūrė gerai ginkluotas, apie 300–400 vyrų, lenkų partizanų būrys, kuriuos lietuviai vadino „razbaininkais“.

Lietuva griežtai laikėsi neutralios zonos taisyklių ir iš jos išvedė savo karinius dalinius. Pasienio barą saugojo Lietuvos kariuomenės kareiviai, tačiau jų sargybos postai buvo išdėstyti retai, maždaug kas 7–8 kilometrai. Neutraliojoje zonoje gyvenimas buvo sunkus ir pavojingas. Čia daugiausia gyveno lietuviai, todėl naktiniais kaimų puldinėjimais, žmonių žudymais, sodybų deginimais, grobimais ir apiplėšimais siekta įbauginti gyventojus ir priversti pritarti prijungimui prie Lenkijos. Nepakeldami tokio teroro ir norėdami apsiginti, kaimų gyventojai aktyviai būrėsi į šaulių būrius.

Nors lietuvių milicininkai ir šauliai surengė kelis žygius prieš Varviškės „respublikoje“ įsitvirtinusius lenkų partizanus, bet nepavyko sunaikinti jų štabo ir pagrindinių pajėgų. Lietuvos kariuomenės vadovybės kantrybė išseko, kai 1923 m. kovo 19 dieną (per šv. Juozapo religinę šventę) 17 val. apie 150 pėsčių ir 30 raitų lenkų partizanų užpuolė Paliepio k. (Kapčiamiesčio vls.) ir žiauriai nužudė Seinų baro atskirosios lauko sargybos kareivius – 11-ojo pėstininkų Vilniaus pulko 4-osios kuopos j. psk. Joną Taurį (g. 1900 m., Biržų aps.), eilinius: Vladą Verpetą (g. 1898 m., Telšių aps.), Joną Jaruckį (g. 1901 m., Telšių aps.), Abraomą Štramą (g. 1901 m., Ukmergės aps.) ir Mordchelį Kacą (g. 1901 m., Tauragėje) bei sunkiai sužeidė eilinį Benadą Rimšą (g. 1901 m., Švenčionių aps.). Kovo 22 dieną žuvusieji iškilmingai palaidoti Alytuje. Toks barbariškas lenkų elgesys sukrėtė visą Lietuvą. Reikalauta likviduoti Varviškės banditų gaują.

Varviškės „respubliką“ likvidavo iš Alytaus atvykęs 11-ojo pėst. Vilniaus pulko I batalionas (vadas kpt. Henrikas Songinas), kurio kuopoms vadovavo: 1-osios kuopos vadas vyr. ltn. Arsenijus Borchertas ir ltn. Jokūbas Gotlybas, 2-osios kuopos vadas vyr. ltn. Vladas Ščepanavičius ir ltn. Aleksandras Beras, 3-osios kuopos vadas vyr. ltn. Vladas Opulskis ir ltn. Bronius Steponavičius, 1-osios kulkosvaidžių kuopos vadas vyr. ltn. Eduardas Berentas; talkino Liškiavos, Merkinės, Perlojos ir vietiniai šauliai bei milicija.

1923 m., prieš šv. Velykas, 11-ojo pėst. Vilniaus pulko I batalionas gavo įsakymą pakeisti II batalioną, saugojusį pasienio barą Leipalingis–Lazdijai. Bet prieš tai I bataliono vadui įsakyta nuvykti į Varviškę ir sunaikinti plėšikų lizdą. Iš Merkinės plentu nuvykus į Leipalingį, gautas nurodymas naktį, priėjus miško takais, aplenkiant lenkų partizanų sargybas, apsupti Varviškės kaimą ir sunaikinti visą banditų įgulą. Kovo 23-osios anksti ryte per naktį atžygiavusios trys grupės buvo užėmusios pozicijas prieš lenkų partizanus. Viena grupė, vadovaujama ltn. Aleksandro Urbelio, įsitvirtino palei Baltosios Ančios žiotis, antroji grupė – už Baltosios Ančios, palei Bugiedos k., ir trečioji, vadovaujama ltn. A. Bero, – palei Varviškės kaimą. Priartėjus prie Varviškės kaimo susidurta su lenkų partizanų sargybos žvalgyba. Po susišaudymo sargyba atsitraukė, palikdama du nukautuosius. Subėgę į apkasus lenkų partizanai tuojau atidengė smarkią kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį. Lietuviai puolė į apkasus, užvirė durtuvų mūšis. Lenkų partizanai atsišaudydami puolė bėgti iš apkasų. Partizanų štabas buvo apsuptas, po atkaklių kautynių įtvirtinimai užimti ir sugriauti, Varviškė užimta, nepadėjo ir stipri priedanga iš anapus Nemuno. „Placufkos“ įgula valtimis per Nemuną pabėgo į Lenkijos pusę, prieš tai sudegindama trobesius. Sudegė ir koplyčia, kurioje laikyta amunicija. Surasta 150 šautuvų, kurie negalint išvežti – sunaikinti. Liko apie 30 užmuštų bei sužeistų lenkų partizanų. Mūšio metu taip pat žuvo keli Varviškės gyventojai: Karolis Albaitis, Rozalija Šumskiūtė, Stanislovas Radzevičius. Vadinamoji Varviškės „respublika“ nustojo gyvavusi, ten palikta sustiprinta Lietuvos kariuomenės sargyba. Vėliau sužinota, kad Lenkijos kariuomenė atbėgusius lenkų partizanus nuginklavo. Pabėgėliai rado prieglobstį dideliame lenkiškame Pšelomo kaime.

Varviškės karinė ekspedicija, kurioje dalyvavo apie 300 lietuvių karių ir šaulių, pareikalavo nemažai aukų. Per kautynes žuvo 11-ojo pėst. Vilniaus pulko ltn. Aleksandras Urbelis (g. 1900 m., Kėdainių aps.), ltn. Aleksandras Beras (g. 1895 m., Marijampolės aps.; palaidotas Veiverių kapinėse) ir keturi kareiviai: 2-osios kuopos eil. Juozas Reveikis (nukautas prie Varviškės) bei 4-osios kuopos eiliniai Jonas Grabauskas, Kostas Repečka, Mikas Giedra (nukauti prie Sventijansko). Eil. Jonas Pakeris ir Bronius Šerelis dingo be žinios (pateko į nelaisvę). Dar žuvo karinėje operacijoje dalyvavę šauliai Feliksas Kuckailis, Jokūbo ir jo sūnus Viktoras Kuckailis (gyv. Leipalingio vls., Mikalinos k.) bei Juozas Kvedaravičius, Stasio (gyv. Leipalingio vls., Neliubonių k.). Sužeisti: vyr. ltn. Vladas Opulskis (g. 1886 m., Telšiuose), 1-osios kulkosvaidžių kuopos eil. Vincas Akelevičius, kuriam už parodytą narsumą vėliau suteiktas grandinio laipsnis. Dar vienas karys šaulys Vaclovas Jurkonis, Domo (g. 1904 m., gyv. Leipalingio vls., Neliubonių k.) sužeistas Varviškės mūšyje, mirė nuo žaizdų namuose (palaidotas Leipalingio mstl. kapinėse). Perlojos būrio šaulys Stasys Ivanauskas sužeistas į dešinę koją ir ranką. Per mūšį susprogdintas lietuvių lengvasis kulkosvaidis.

1923 m. birželio 13 dieną Leipalingio kapinėse perlaidoti (iki tol jie buvo palaidoti už demarkacijos linijos) Varviškės mūšyje žuvę šauliai: Viktoras Kuckailis ir jo tėvas Feliksas Kuckailis, Antanas Kvedaravičius, taip pat 11-ojo pėst. Vilniaus pulko ltn. Aleksandras Urbelis ir, spėjama, kariai Jonas Grabauskas (g. 1901 m., Marijampolės aps.), Kostas Repečka (g. 1901 m., Ukmergės aps.) Mikas Giedra (g. 1901 m., Tauragės aps.).

Pagaliau liovėsi lietuviškų kaimų puldinėjimai, o vietiniai Varviškės gyventojai, lenkų partizanams ir agitatoriams pasitraukus, tapo lojaliais Lietuvos piliečiais. Pietų Lietuvos dzūkams prasidėjo ramesnis gyvenimas.

Nepriklausomos Lietuvos metais Leipalingio šaulių namuose Varviškės mūšyje žuvusiems pagerbti įrengtos atminimo lentos, kuriose įrašytos žuvusiųjų pavardės. 1933 m. kovo 25 dieną Leipalingyje vyko Varviškės mūšio 10-mečio sukakties minėjimas. Išlikusioje tų metų nuotraukoje matyti didelis medinis kryžius, kuris iki mūsų dienų neišliko.

A. Vitkauskas įteikė Alytaus apskr. A. Juozapavičiaus šaulių rinktinės vado ats. kpt. Skirmanto Valatkevičiaus padėkos raštus asmenims, padėjusiems statyti paminklą ir organizuoti šventę. Žuvusių Varviškės mūšyje ir pokario kovose partizanų atminimui LPKTS Lazdijų skyriaus Laisvės kovų dainų ansamblis „Žilvitis“ atliko keletą dainų.

Druskininkų kuopos Jovaišių šaulių būrio vadas Aleksandras Kuckailys papasakojo, kad sumanymas pastatyti paminklą žuvusiems Varviškės kautynėse šauliams ir kariams kilo 2010 metais. Įtakos turėjo ir 2010-ųjų rudenį išleista knyga „Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais“, kurioje plačiai aprašyta Varviškės „respublika“ ir jos likvidavimas. 1923 metais mūšyje su lenkais žuvę šauliai Feliksas ir Viktoras Kuckailiai – A. Kuckailio giminės. Akmenys paminklo statybai surinkti iš Mikalinos kaimo laukų. Iš šio kaimo kilę dauguma 1918–1919 m. Lietuvos kariuomenės savanorių. Paminklui parinkta medžiaga – lauko akmuo simbolizuoja lietuvišką stiprybę. Jo pastatymui vadovavo meistrai Arūnas Kuliešius ir Artūras Kuckailis, o svarbiausi padėjėjai – Jovaišių būrio šauliai.

Druskininkų savivaldybė
Autoriaus nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“