Kaišiadorių vyskupijoje
Merkinės dekanate
Prisiminė žuvusiuosius už laisvę
|
Minėjimo dalyviai Merkinės
kryžių kalnelyje. Kairėje
dekanas kun. dr. Robertas Rumšas
|
Merkinė. Kryžių kalnelyje tradiciškai paminėta Gedulo ir Vilties diena bei pagerbti laisvės kovų dalyviai. Laiko tiltai kasmet šioje vietoje sujungia gyvus ir mirusius kovotojus. Šiemet Dainavos krašto partizanų pagerbimo šventė prasidėjo birželio 19-ąją, sekmadienį, šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Jas už visus Merkinės žuvusiuosius ir už gyvus likusius laisvės kovų dalyvius aukojo Merkinės dekanas teologijos mokslų daktaras kun. Robertas Rumšas, giedojo ansamblis Varpilė.
Po Šv. Mišių, lydint Lietuvos oro pajėgų pučiamųjų orkestrui, visi ilga virtine pasuko į kryžių kalnelį. Čia sunkiais pokario metais atgulė per 700 žmonių, kurie buvo nukankinti, nužudyti be teismo. Šiandien šioje vietoje pašventinta daugiau kaip du šimtai kryžių.
Prie 1994 metais statytos koplytėlės susirinko jau nedaug garbaus amžiaus sulaukusių partizanų, jų ryšininkų, tremtinių. Likę gyvi kovotojai už Lietuvos laisvę čia pagerbti mirusiųjų bendražygių susirenka kasmet. Šie, buvę vanagai, kazimieraičiai, merkiai, dar kartą paliudija pokario metų istorinę tiesą, kurią norėta pamiršti. Kasmet Kryžių kalnelyje vykstančiuose renginiuose dalyvaujantieji primena, kad kova prieš blogį niekuomet nesibaigia, o žuvusių partizanų dvasinis palikimas ir šiandien saugomas gyvųjų atmintyse ir širdyse.
Renginys prasidėjo Lietuvos oro pajėgų pučiamųjų orkestro sugrotu Lietuvos himnu. Merkiniškis, tremtyje gimęs Algimantas Černiauskas, kalbėdamas apie skaudžią mūsų tautos patirtį, skaitė jautriausias sielos stygas užganančias eiles, kurias partizano sūnus Albertas Bielevičius parašė savo žuvusiam tėvui, Lietuvos partizanų būrio vadui Toleikiui: Mylėk mus, Lietuva, dar skaudūs lietūs dulkia. Dar aidi žemėje tų dienų audra. Mes čia, gyvi, mes nepavirtom dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra.... Po to perskaitė ir kito, Kasčiūnų kaime gyvenusio partizano Vyto JakavonioSniegučio eiles. A. Černiauskas priminė, kad šio Kryžių kalnelio Merkinėje autorius šviesios atminties mokytojas Juozas Kaupinis, kuris daug darbo ir jėgų įdėjo jį įrengiant. Juozo Kaupinio atminimui įrengtą memorialinę lentą pašventino Merkinės dekanas kun. dr. Robertas Rumšas. Merkinės V. Krėvės gimnazijos mokiniai perskaitė laišką Tėvynei, prie paminklų įsmeigė pačių pagamintus Vilties paukščius, o ant J. Kaupinio kapo padėjo gėlių ir uždegė žvakutes. Tylos minute buvo pagerbti visi, žuvusieji už laisvę.
Skaudų pokarį ir kovas Merkinės apylinkėse prisiminė Juozas Jakavonis, bene vienintelis gyvas likęs tokio rango Merkinės apylinkių partizanas, su žmona Zose gyvenantis Kasčiūnų kaime. Pokario metais dvidešimtmečiui jaunuoliui buvo lemta būti legendinių Pietų Lietuvos partizanų vadų Juozo Vitkaus Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko Vanago ryšininku, o jo tėvų sodyboje buvo įrengtas bunkeris partizanų vadavietė. Čia buvo įrengta spaustuvėlė, rengiami ir spausdinami štabo dokumentai, leidžiamas partizanų pogrindinis laikraštis Laisvės varpas. Enkavedistų suimtas J. Jakavonis buvo žiauriai kankinamas Merkinėje ir Varėnoje, nuteistas 15 metų lagerio ir tremties, išvežtas į Kolymos rūdynus. Netekęs sveikatos, po trylikos metų sugrįžo į Lietuvą.
Kryžių kalnelyje vykusiame laisvės kovų dalyvių pagerbimo minėjime kalbėjo ir Seimo pirmininko Andriaus Kubiliaus patarėjas Jonas Survila, Seimo nariai Danutė Bekintienė ir Algis Kašėta, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Varėnos skyriaus pirmininkas Vytautas Kaziulionis, partizano sūnus Mindaugas Ivanauskas.
Varėnos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Marius Juškevičius laisvės kovų dalyviams padėkojo už didvyriškumą, palinkėjo jiems sveikatos ir stiprybės. Mes, jaunesnės kartos atstovai, prie laisvės kovų atminimo ženklų stengsimės kiek galėdami prisidėti, teigė mero pavaduotojas.
Renginio dalyvius sujaudino Merkinės etnokultūros klubo Kukumbalis padainuotos partizanų dainos.
Visi, metų naštos dar neišvarginti partizanai ir ryšininkai, tremtiniai brangina kiekvieną susitikimą su kovų dalyviais, savo likimo broliais ir sesėmis. Orūs ir susikaupę jie tylos minute pagerbė Sibire sušalusius, nukankintus visus, žuvusius ant laisvės aukuro. Tai jie yra ir pirmieji patys tikriausi atkurtos Nepriklausomybės signatarai. Kaip šią tiesą patvirtinantis faktas nuskambėjo ir pagrindinis dainos leitmotyvas begalinis laisvės troškimas ir pasiryžimas: Ir kas gi mus nugalės, jeigu mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjom mirtį....
Vėliau visi buvo pavaišinti kareiviška koše ir arbata.
Rūta Averkienė
Autorės nuotrauka
© 2011 XXI amžius
|