Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Į šventumą Jėzaus Širdies prieglobstyje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI nuoširdžiai bendrauja su kunigystei besirengiančiais seminaristais

Popiežiaus kunigiškos tarnystės 60-metis

Šiandien, penktadienį, liepos 1-ąją, Bažnyčioje celebruojant Švenčiausios Jėzaus Širdies iškilmę ir tradiciškai susitelkiant Pasaulinei maldai už kunigų šventumą, norisi dar kartą prisiminti panašiomis progomis popiežiaus Benedikto XVI išsakytas mintis. Juo labiau, kad Šventasis Tėvas birželio 29-ąją, per Petrines, minėjo savo kunigystės 60-ąsias metines. Kunigų kongregacijos bei Jungtinių Valstijų episkopato iniciatyva sveikinant Šventąjį Tėvą su šiuo garbingu jubiliejumi viso pasaulio vyskupijose ir parapijose vyksta 60 valandų Švč. Sakramento adoracija, meldžiantis už Popiežių, už visus kunigus bei dvasinius pašaukimus.

Kita svarbi priežastis tokiai apžvalgai – Lietuvos Katalikų Bažnyčioje švenčiami Dievo Gailestingumo metai, o Švč. Jėzaus Širdis yra laikoma didžiąja „Gailestingumo ikona“. Ne veltui Švč. Jėzaus Širdies litanijoje pamaldžiai prašoma: „Jėzaus Širdie, kantrioji ir gailestingoji – pasigailėk mūsų“.

Popiežius Benediktas XVI birželio mėnesiui buvo paskyręs apaštalinę maldos intenciją: „Kad kunigai, suvienyti su Kristaus Širdimi, visada būtų Dievo gailestingosios meilės ir rūpesčio tikrieji liudytojai“. Neatsitiktinai 2009–2010 metais Šventojo Tėvo sprendimu visuotinėje Bažnyčioje švenčiant Kunigų metus, jų dangiškojo globėjo Arso klebono šventojo kunigo Jono Marijos Vianėjaus mirties 150-ųjų metinių proga, jie buvo pradėti ir užbaigti per Švč. Jėzaus Širdies iškilmę.

Pradėdamas Kunigų metus 2009-ųjų birželio 19 dienos Mišparų homilijoje popiežius Benediktas XVI patvirtino, kad „Dievo Širdis liepsnoja gailesčiu“, kartu priminė Katalikų Bažnyčios katekizmo teiginį, jog „Kunigystė yra Jėzaus Širdies meilė“ „Kaip čia nepriminti, kad iš šios Širdies kilo ir mūsų Kunigiškos tarnybos dovana? – sakė Šventasis Tėvas. – Todėl mūsų misija Bažnyčiai ir pasauliui yra būtina ir reikalauja tokios tobulos ištikimybės Kristui bei nuolatinio ryšio su Juo, kad mes, kaip šventasis Jonas Marija Vianėjus, be paliovos siektume šventumo“. Toliau vystydamas šią mintį, popiežius Benediktas XVI pripažino, kad tobulai sielovadinei tarnystei yra reikalingos rūpestingos teologinės studijos seminarijoje ir tolesnis nuolatinis lavinimasis jau gavus šventimus, „tačiau dar reikalingesnis „meilės mokslas“, kurio išmokstama tik širdimi prigludus prie Kristaus Širdies“. Juk Išganytojas savo tiesioginius mokinius ir pagalbininkus kunigus pašaukė „laužyti Jo meilės duoną“, „atleisti nuodėmes ir Jo vardu vesti kaimenę“, todėl kunigai niekada turi nenutolti nuo tikrojo „meilės šaltinio, nuo ant kryžiaus pervertos Jo širdies“.

Tik tokiu būdu, anot Šventojo Tėvo, kunigai galės veiksmingai prisidėti prie dangiškojo Tėvo plano, kurio esmė yra „padaryti Kristų pasaulio širdimi“, įgyvendinimo. Toks planas istorijoje yra įgyvendinamas Kristui palaipsniui tampant kiekvieno žmogaus širdies „širdimi“, pradedant tais, kurie yra pašaukti būti arčiau prie Jo – kunigais“, – teigė popiežius Benediktas XVI 2009-aisiais per Švč. Jėzaus Širdies iškilmę Mišparų homilija pradėdamas Kunigų metų šventimą. Kartu jis pabrėžė, kad netgi kunigų trūkumai, ribotumai ir silpnybės turi vesti prie Jėzaus Širdies, meldžiant pasigailėjimo ir atsinaujinimo, ir daug atkakliau nei tai daro nusidėjėliai.

Ganytojo vėzdas – meilės tarnyboje

„Kas šiuo atžvilgiu galėtų užmiršti, kad Kristaus Kūno – Bažnyčios – niekas taip nepriverčia kentėti, kaip jos ganytojų nuodėmės, pirmiausia tų, kurie virsta avių  vagimis, arba tai, kad šias nuveda klystkeliais asmeniniu mokymu arba supančioja nuodėmės ir mirties saitais? – aiškino Šventasis Tėvas. – Brangūs kunigai, mums irgi galioja kvietimas atsiversti ir šauktis Dievo gailestingumo. Taip pat turime, kupini nuolankumo, primygtinai ir nepaliaujamai melsti Jėzaus Širdies apsaugoti mus nuo baisaus pavojaus padaryti žalos tiems, kuriuos gelbėti esame įpareigoti“. Popiežius Benediktas XVI kvietė dvasininkus laikyti savyje autentišką „Dievo baimę“ ir vengti minėto aplaidumo, nes „Bažnyčiai reikia šventų kunigų, jos tarnų, padedančių tikintiesiems patirti gailestingą Viešpaties meilę ir įtikinamai Jį liudyti“.

Tai buvo pranašiški Šventojo Tėvo maldos žodžiai, kadangi per Kunigų metus, jų iškilmingumą apjuodinti besistengiančios jėgos, netruko iškelti dvasininkų seksualinių nusikaltimų atvejus Airijoje, Belgijoje ir kitur, šitaip bandydamos pačią kunigystę „išstumti iš pasaulio“. Todėl baigdamas Kunigų metus, 2010-ųjų birželio 11 dieną, per Švč. Jėzaus Širdies šventę, šv. Mišių aukoje, popiežius Benediktas XVI turėjo pripažinti, kad išryškėjo „piktnaudžiavimas mažutėliais, kai kunigystė, kaip Dievo rūpinimosi žmogumi užduotis, virto savo priešingybe“. Šventasis Tėvas atsiprašydamas nukentėjusiųjų, meldė Dievą ir žmones atleidimo, kartu ryžtingai pažadėdamas: „darysime viską, kad tokie piktnaudžiavimai nepasikartotų; pažadame, jog priimdami kandidatus į kunigiškąją tarnybą ir juos ugdydami rengimo kelyje darysime viską, ką išgalime, kad patikrintume jų pašaukimo autentiškumą. Kunigus rūpestingiau lydėsime jų kelyje, idant Viešpats apgintų ir apsaugotų juos nuo sunkių situacijų ir gyvenimo pavojų“.

Nurodydamas į kunigiškos tarnybos didybę, grožį ir prasmingumą, popiežius Benediktas XVI priminė, kad „kunigas nėra pareigūnas, kurio kiekvienai visuomenei reikia tam tikroms funkcijoms atlikti. Kunigas, priešingai, daro tai, ko iš savęs negali duoti joks žmogus: Kristaus vardu jis taria išrišimo iš mūsų nuodėmių žodžius, ir taip remdamasis Dievu, perkeičia mūsų gyvenimo būvį“. Taigi, kunigystė yra ne įprastos funkcinės pareigos, bet sakramentas: Dievas pasitelkia varganą žmogų, kad per jį būtų čia ir dabar, ir veiktų žmonių labui. Pabrėžiant šį skirtumą tarp kunigystės funkcionalumo ir sakramentalumo, galima tik žavėtis Dievo drąsa ir ryžtu, kuris „patiki save žmonėms“ ir, „žinodamas mūsų silpnumą“, įgalina juos veikti Jo vardu ir Jam atstovauti. Būtent tai, anot Šventojo Tėvo, ir sudaro „kunigystės“ sampratos tikrąjį didingumą.

„Dievas nori, kad mes, kunigai, dalytumės Jo rūpinimusi žmonėmis. Mes, kunigai, turėtume būti tie, kurie, vienydamiesi su Juo, stengiasi, kad Dievo globa taptų konkrečiai patiriama“, – baigdamas Kunigų metus aiškino popiežius Benediktas XVI. Jis taip pat priminė, kad „Bažnyčiai irgi reikia panaudoti ganytojo vėzdą, ginant tikėjimą nuo klastotojų, vedlių, kurie yra suvedžiotojai. Kaip tik vėzdo panaudojimas gali būti šiuo atveju meilės tarnyba“. Juk kaip pakantumas su kunigiškuoju gyvenimu nesuderinamam elgesiui nėra meilė, „lygiai taip meilė nėra, kai leidžiama keroti erezijoms, tikėjimo iškraipymams ir ardymui, tarsi tikėjimą patys būtume išradę, tarsi jis nebūtų Dievo dovana, brangus perlas, kurio neturime leisti iš mūsų atimti. Sykiu, žinoma, vėzdas visada turi vėl virsti ganytojo lazda, padedančia žmogui eiti sunkiu keliu ir sekti paskui Viešpatį“.

Kelias į kunigystę – karo sūkuryje

Paties popiežiaus Benedikto XVI (Jozefo Ratcingerio), gimusio 1927 metų balandžio 16 dieną Vokietijoje, Bavarijos žemėje, kelias į kunigystę formavosi sudėtingu šalies ir visos Europos gyvenimą lėmusiu Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Su vyresniu broliu Georgu ir jaunesne seserimi Marija augęs katalikiškoje policijos tarnautojo šeimoje, jis patyrė nuo 1933 metų Vokietiją valdžiusio nacių režimo priešiškumą Katalikų Bažnyčiai. Jaunas Jozefas matė kaip naciai sumušė jo parapijos kunigą prieš šv. Mišių aukojimą, tačiau vis tiek 1939 metais įstojo į Traunšteino miestelio, esančio netoli Austrijos sienos (nacių jau prijungtos prie Vokietijos), seminariją. Tai ir buvo pirmas jo žingsnis į pasirinktą kunigystę. Tačiau tolesni įvykiai privertė dvasines studijas nutraukti ir jas atidėti iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Vykstant kovoms J. Ratcingeris kartu su kitais moksleiviais 1943 metais buvo įtrauktas į pagalbines priešlėktuvinės gynybos pajėgas „Luftwaffenhelfer“, nors dar tris dienas savaitėje pagal amžių galėjo lankyti pamokas. Pasiekęs šaukiamąjį amžių, 1944-ųjų pabaigoje, buvo įjungtas pagalbinei tarnybai į prastą reputaciją turėjusį Austrų legioną. Ten vyravo „fanatiški ideologai, kurie mus vertė būti tironais“, vėliau savo atsiminimuose teigė būsimasis Popiežius. Praėjusių metų spalį paskelbtame laiške seminaristams Šventasis Tėvas dalijosi to meto prisiminimais: „Kai 1944 metų gruodį buvau pašauktas į karinę tarnybą, kuopos vadas kiekvieno mūsų paklausė, kokios profesijos sieksime ateityje. Aš atsakiau, jog noriu tapti katalikų kunigu. Tada leitenantas atkirto: „Jums reikėtų pasiieškoti kažko kito. Naujajai Vokietijai kunigų nebereikia.“ Žinojau, kad ta „naujoji Vokietija“ jau merdėjo, ir po milžiniškų suniokojimų, kuriuos šaliai suteikė ši beprotybė, kaip tik vėl reikės kunigų“...

1945 metų pavasarį, artėjant Vakarų sąjungininkams, J. Ratcingeris dezertyravo iš nacių kariuomenės ir sugrįžo į tėvų namus Traunšteine. Baigiantis karui, juose įsikūrė amerikiečių karinio dalinio štabas ir jo darbuotojai, išsiaiškinę, kad Jozefas tarnavo vokiečių karinėse pajėgose, išsiuntė jį į karo belaisvių stovyklą. Tačiau po kelių mėnesių, 1945 metų birželyje, jis iš stovyklos buvo išleistas ir galėjo sugrįžti į namus, kaip ir brolis Georgas, kuriam taip pat teko pabūti karo belaisviu. Netrukus po šios repatriacijos, 1945-ųjų rudenį abu broliai įstojo į Traunšteino Šv. Mykolo kunigų seminariją. Vėliau tęsė studijas Kunigaikščio Georgo teologijos institute Freizinge, kuris priklauso Miuncheno Liudvigo ir Maksimilijono universitetui.

Baigdamas šiuos mokslus J. Ratcingeris kartu su broliu Georgu 1951 metų birželio 29 dieną, per apaštalų šv. Pero ir Pauliaus iškilmę, priėmė kunigystės šventimus. (Internete galima rasti unikalią šio įvykio filmuotą medžiagą.) Tą dieną Freicingo katedroje tuometis Miuncheno arkivyskupas kardinolas Michaelis Faulhaberis kunigais įšventino net 45 diakonus. Šventimų metu, „kai senasis arkivyskupas uždėjo ant manęs savo rankas, kažkoks mažas paukštelis – galbūt vieversys – staiga džiugiai krykštaudamas nuskrido nuo altoriaus į katedros aukštybes“, – vėliau viename interviu tos dienos prisiminimais dalinosi popiežius Benediktas XVI.

© 2011 „XXI amžius“