|
Visų piliečių pareigos ir atsakomybė
Edmundas Simanaitis
LPKT sąjungos XVIII suvažiavime buvo priimtas nutarimas Dėl tautinio jaunimo radikalios veiklos, kurio pirmoji pastraipa skelbia, kad Lietuvoje jaunimas turi teisę burtis į tautines organizacijas, rengti mitingus, eisenas ir kitokius renginius. Svarbu, kad jų metu nebūtų patį tautiškumą ir patriotiškumą kompromituojančių išpuolių prieš kitataučius. Tai, deja, vis atsitinka net valstybinių švenčių metu. Tėvynės meilė yra susijusi ir su pagarba kitų tautų žmonėms. Tai labai svarbus pastebėjimas, kurį reikia priimti kaip perspėjimą siekiant išvengti Lietuvos prestižo menkinimo.
Nutarimas gina žmogaus ir piliečio orumą
Suvažiavimo nutarimą reikia suprasti kaip tyčiojimosi iš žmogaus tautybės, amžiaus, įsitikinimų pasmerkimą, nes taip nusižengiama Lietuvos Respublikos konstitucijos 21 straipsniui, kuris draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą. Jaunimo organizacijų vadovai savo renginiuose turėtų vengti išpuolių prieš kitataučius, gerbti Konstituciją ir neduoti Vakarų demokratijos pasauliui dingsties manyti, kad Lietuvoje pažeidinėjamos žmogaus teisės.
Okupantas neigė Nepriklausomybės siekį pusę amžiaus
Mūsų valdžia, švietimo sistema, visuomenė per 20 nepriklausomybės metų neteikė reikšmės tinkamam patriotiniam jaunimo ugdymui (...), buvo skatinama ir remiama moksleivių ir studentų organizacijų, korporacijų veikla. Skautai, ateitininkai, jaunieji šauliai jungė aktyvų jaunimą ir nukreipdavo jų veiklą pozityvia kryptimi, teigiama minėtame nutarime. Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikų patyrimą naudinga ir reikalinga lyginti, bet reikėtų nepamiršti, kad Antrosios Respublikos dvidešimtmetis tęsėsi po pusę amžiaus trukusios bolševikinės buldozerinės okupacijos. Sovietinis okupantas siekė ištrinti iš Tautos atminties Nepriklausomybės metų pasiekimus valstybingumo, tautinės kultūros, pilietinės savimonės ugdymo srityse.
Tautinis patriotinis ir pilietinis ugdymas
Po 1990 m. Kovo 11-osios Lietuvoje atsikūrė bemaž visos buvusios visuomeninės organizacijos, tačiau postsovietinės visuomenės sąlygomis jų veikla nebuvo pakankamai remiama. Nutarime rašoma, kad dabar daugumoje mokyklų tautinis patriotinis ugdymas yra apleistas. Kitose jis iš viso niekada nevyko ir nevyksta. Niekas nepareikalauja šio ypač svarbaus darbo rezultatų ataskaitų ir atsakomybės. Pasitenkinama keliomis dešimtimis pavyzdingų mokyklų mokytojų entuziastinga veikla. Bet ir jie paskatų nesulaukia. Švietimo ir mokslo ministerija visai neskiria lėšų mokyklų ir visuomeninių organizacijų tautinio patriotinio ugdymo programoms vykdyti.
Terminas tautinis patriotinis ugdymas gali būti suprastas kaip priemonė, taikoma visoms tautybėms, pavyzdžiui, lenkų, rusų, žydų ir pan. Tai sveikintinas reiškinys, tačiau valstybingumo prasme kur kas svarbiau būtų rengti, remti ir vykdyti pilietinio ugdymo programas, skirtas visų tautybių Lietuvos Respublikos piliečiams. Juk visi gyvename toje pačioje Tėvynėje, o Konstitucija numato visiems piliečiams vienodas pareigas, taigi, ir tokią pačią atsakomybę už jų vykdymą.
Laisvės kovotojai Lietuvos kariai savanoriai
Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai jau keletą metų vien pažadais vedžioja už nosies rezistentų organizacijas, nenori imtis ryžtingesnių priemonių Laisvės kovų istorijos mokymo ir tautinio patriotinio ugdymo mokyklose esminiam sustiprinimui. Nepritariame kai kurių tautinio jaunimo atstovų bandymams savo priešiškumą tautinėms mažumoms teisinti Lietuvos partizanų kovos tikslais. Partizanai nekovojo nei prieš žydus, nei prieš čigonus, net prieš rusus. Jie kovojo tik prieš sovietinius okupantus ir jų kolaborantus, rašoma Nutarime.
Tikslinga remtis įstatymine norma, kuri byloja, kad partizanai Laisvės kovotojai okupacijos sąlygomis buvo pavergtos Tėvynės kariai savanoriai, kovoję su okupantu ginklu, rėmęsi pilietine morale ir palaikę Tautos dvasią antisovietinio pogrindžio spauda.
© 2011 XXI amžius
|