| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Bažnyčia apie jaunimo švietimo svarbą Mindaugas BUIKA
Siekiant išsilavinimo visuotinumo Dabartinių ekonominių problemų akivaizdoje, švietimo finansavimui patiriant nemažus iššūkius visame pasaulyje, ši tema vis dažniau svarstoma ne tik socialiniais, bet ir etiniais bei teisiniais aspektais. Liepos mėnesį ministrai Jungtinių Tautų Ekonominėje ir socialinėje taryboje svarstė klausimą Tarptautiniu mastu sutartų tikslų ir įsipareigojimų dėl švietimo įgyvendinimas, išsamų pranešimą skaitė ir Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas Ženevoje veikiančiose JTO struktūrose arkivyskupas Silvanas Tomazis. Jis priminė, kad žmogaus teisės į švietimą visapusiškas realizavimas turi būti svarbus nacionalinės ir tarptautinės politikos vertinimo kriterijus. Pagal Bažnyčios mokymą, švietimas yra nepakeičiama priemonė, siekiant apginti ir patvirtinti transcendentinį žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, orumą. Tačiau šios teisės visuotinis realizavimas daro didelę įtaką ekonominei šalių pažangai, skurdo įveikimui, neteisingumo ir nelygybės sumažinimui. Arkivyskupas S. Tomazis pastebėjo, kad nors tarptautinė bendruomenė yra daug nuveikusi, siekdama sumažinti neraštingumą ir vaikų, negaunančių pradinio išsilavinimo, skaičių, tačiau pasaulyje vis dar apie 70 milijonų žmonių iš viso neturi galimybės lankyti mokyklos. Kai kuriose mažiausiai išsivysčiusiose šalyse (Least Developed Countries), pagal 2011 metų Globalinio monitoringo ataskaitą, mažiau nei 50 proc. mokyklinio amžiaus vaikų užregistruojami švietimo įstaigose. Taigi, kyla klausimas, ar bus pasiektas 2000aisiais metais priimtas Tūkstantmečio tikslų tarptautinės bendruomenės įsipareigojimas, iki 2015-ųjų pasiekti visuotinį pradinį jaunimo išsilavinimą pasaulyje. Atsižvelgiant į socialinį kovos su skurdu kontekstą, ypač svarbu, kad mokytis galėtų menkas pajamas turinčių, kaimiškųjų regionų, asocialių ir kitose marginalinėse sąlygose gyvenančių šeimų vaikai. Gyvenimo kokybė priklauso ne tik nuo ekonominio skurdo įveikimo, bet ir nuo kultūrinio lygio, žmogiškųjų santykių, tarpasmeninio bendravimo kokybės. Šie tikslai gali būti pasiekti tik švietimo pastangomis, aiškino Vatikano atstovas. Jis nurodė skaudų faktą, kad net 28 milijonai vaikų negali lankyti mokyklos dėl šalyse vykstančių karinių konfliktų. Panaši situacija ir politiniais neramumais, organizuotu nusikalstamumu, sunkiomis stichinėmis nelaimėmis paženklintoje aplinkoje. Teigiamos įtakos švietimo plėtrai turėtų tarptautinės bendruomenės tvirtas apsisprendimas įgyvendinti taiką, susitaikymą ir solidarumą. Pasak arkivyskupo S. Tomazio, didžiausia atsakomybė švietimo paslaugų srityje tenka valstybei, tačiau svarbus ir privačių sektorių, Bažnyčių, vietinių bendruomenių bei šeimų vaidmuo. Krikščionybė nuo seniausių laikų atliko svarbų vaidmenį švietimo srityje. Katalikų Bažnyčios įnašas ypač didelis, kuriant švietimo institucijas ir suteikiant bazinį išsilavinimą neturtingiausių sluoksnių vaikams. Vatikano atstovo pateikti statistiniai duomenys rodo, jog dabar visuose pasaulio kontinentuose veikia apie 200 tūkstančių katalikiškų pradinių ir vidurinių mokyklų, kurias lanko 58 milijonai vaikų ir jaunų žmonių. Jose darba 3,5 milijono pedagogų. Katalikiška švietimo sistema yra charakterizuojama atviru ir visaapimančiu priėjimu nepriklausomai nuo rasinės, lytinės ar socialinės priklausomybės. Žmogiškasis asmuo visada lieka edukacinių pastangų centru, kadangi švietimas yra tikras, kada jis humanizuoja ir personalizuoja, sakė arkivyskupas S. Tomazis. Pagarba tėvų įsitikinimams Tik taip integraliai parengtas jaunas žmogus įgytomis žiniomis, įgūdžiais ir nuostatomis pats gali humanizuoti pasaulį, vystyti kultūrą, perkeisti visuomenę ir kurti istoriją. Katalikiškos mokyklos, brandindamos jaunimą, galintį priimti logiškus, išmintingus ir vertybėmis grindžiamus sprendimus, artimai bendradarbiauja su moksleivių tėvais, kurių laisvė ir prigimtinė teisė, pasak Šventojo Sosto nuncijaus, parinkti savo vaikų švietimą. Katalikiškos mokyklos savo ruožtu teisėtai saugodamos savąjį tapatumą, yra pasirengusios priimti moksleivius, nepriklausomai nuo etninės, religinės ar socialinės padėties. Tai svarbu, nes mūsų globalizuotame pasaulyje, siekiant taikos bei abipusės pagarbos tarp visų visuomenės sektorių, švietimo vaidmuo tampa dar didesnis. Įprasto techninės informacijos perdavimo nebepakanka: švietimo tikslas asmenybės formavimas, individualumo, socialinės atsakomybės, darbo etikos, solidarumo visoje žmonijos šeimoje skiepijimas tvirtina Šventojo Sosto nuncijus. Šiame lavinimo procese yra svarbu vengti ideologinės indoktrinacijos ir gerbti tėvų pasirinkimus, užtikrinant, kad religinis ir moralinis švietimas atitiktų jų įsitikinimus. Todėl svarbu siekti kuo artimesnio mokyklų ir šeimų bendradarbiavimo, didelį dėmesį skiriant bendruomenių ir jaunų žmonių požiūrių skirtumams. Rengiant švietimo reformas labai svarbus socialinis kontekstas. Jaunų žmonių ugdymas turi atitikti XXI amžiaus poreikius. To siekiant, pavyzdžiui, valstybė ir pilietinė visuomenė turi užtikrinti aukštos kokybės mokytojų rengimą, kad jie savo vaidmenį pripažintų kaip ypatingą misiją ir kad atitinkamai būtų pripažinta ir jų svarbi tarnystė, sakė arkivyskupas S. Tomazis. Taigi švietimo reikalų tvarkyme turi dalyvauti visi gyventojų sluoksniai, pilietinė visuomenė, religinės organizacijos, šeimų ir tėvų asociacijos. Švietimui turi būti skiriama pakankami biudžetinių lėšų, jis negali būti antraeilis reikalas. Tik taip galima pasiekti, kad mūsų greitai besikeičiančiame pasaulyje vaikai ir jauni žmonės būtų šviesi viltis ateičiai.
© 2011 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |