|
Partijos ar sporto klubai?
Aleksandras JAKUBONIS
Kai buvo išrinktas Atkuriamasis Seimas, žinojome, ką jis turi atlikti. Ir jis tai atliko paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę. Po to vienas po kito išrenkami Seimai turėjo gelbėti Lietuvą iš krizių kaip ir Vyriausybės. Gelbsti ir neišgelbsti vienai krizei lyg ir besibaigiant, prasideda kita. Vis ta pati muzika, kad ir kas groja ar dainuoja. Žūtbūt stengiamės prakišti valdžion vieną ar kitą partinę komandą. Pavyksta, atitinkami žmonės susėda valdžios kėdėse ir tuo viskas pasibaigia.
Atrodo, kad tos partinės komandos lyg sportinės rinktinės, kurių tikslas pasiekti vienintelį rezultatą laimėti rinkimus, o ką veikti šalies labui po rinkimų? Per rinkimų kovos įkarštį ir rūpesčius užmirštama, kad reikės ir išsilaikyti valdžioje. Nes pralindusieji valdžion tampa sistemos belaisviais. Ramstomas blogis, kad nebūtų dar blogiau. Rėmėjai iškelia būsimus savo rėmėjus. Piniguočiai ramsto politikuotojus, o šie savo parama atsilygina tik piniguočiams. Tad iškeliami partiniai kandidatai į valdžią daugiau atstovauja ne savo rinkėjams, o piniguočių grupėms.
Viskas iškeičiama, išgrobiama, sutrypiama, nieko mainais negaunant. Vardan kiekybės aukojama kokybė. Todėl nelieka nei kiekybės, nei kokybės. Iššvaistyti materialiniai šalies turtai, paminama garbė, sąžinė, teisingumas ir kitos moralinės vertybės. Šitai puikiai parodo kasdien besikeičiantys koalicijų susitarimai dėl merų kėdžių ir kitokių pareigybių. Tai tikri molotovų-ribentropų susitarimai. Minėtas susitarimas buvo imperialistinių grobuonių susitarimas. Dabar Lietuvos miestuose surašomose sutartyse matome grobuonišką braižą. Kas kad žodžio nesilaikydamas kažkuris atsisės į trokštamą postą. Bet ar toks žmogus vertas pareigų ir kokia nauda bus iš jo rinkėjams?
Šiuo metu Lietuvoj pasirodo dviejų rūšių šalies gelbėtojai politikuoti ėmęsi sukti karjeristai ir lengvo grobio ieškotojai bei politiniai infantai, tai yra savarankiškai veikti nesugebantys politiniai neišmanėliai, tampantys verslo grupių pastumdėliais. Pirmieji žino, kad pagelbės tik savo sėbrams, o liaudies gelbėti neketina. O antrieji irgi gelbsti tik tuos, kurie juos tampo už virvučių, tačiau įsivaizduoja, kad savo itin išmintingais veiksmais gelbstintys Lietuvą. Žinoma, besirūpinant visa Lietuva, rūpintis jos skurstančia liaudimi jiems atrodo kvailas populizmas. O juk Lietuva yra jos žmonės, be žmonių neliktų ir Lietuvos.
Lietuva vis dar nepasiekė atsispyrimo taško, kurį žymėtų ryžtingos, planingos kovos su korupcija pradžia. Neverta tikėtis, kad molotovai, ribentropai nuveiktų ką nors gero visuomenės labui. Nėra ko tikėtis ir iš politinių-ekonominių infantilikų.
Gerai, kad nors užsienio politikoje Lietuva nusikrato apkulto šuns sindromo ir bando santykiauti su kaimynais kaip lygus su lygiu. Tačiau Lietuvos viduje įsigalėjo tvarka kaip žvėrių kaimenėje kas turtingesnis, stipresnis, tas būna teisus ir teisėtvarkai neįveikiamas. Visuomenė pasidalino į dvi grupes: apiplėšiamuosius ir plėšikus. Visi, kas tik turi tam pajėgos, tampa plėšikautojais, pradedant valdininkais, baigiant bankais ir medicinos reikmenų tiekėjais.
© 2011 XXI amžius
|