Kultūros zona

Išdalinusi dvasinius lobius

Alvyra Grėbliūnienė

Birutė Zalanskaitė

Į Panaroje esančią Pilnų namų bendruomenės (PNB) koplyčią nuvykome kartu su Druskininkų savivaldybės neįgaliųjų draugijos narių grupe. Čia birželio 12 dieną buvo aukojamos šv. Mišios už prieš pusę metų mirusią dainininkę ir psalmių giedotoją Birutę Zalanskaitę. Koplytėlė buvo pilna žmonių. Arčiau pažinau Birutę tik keletą metų, tačiau tai buvo ypatingas dvasinis ryšys. Jau nuo seno per Ligonių sveikatos atlaidus Krikštonių bažnytėlėje, įvairius atlaidus aplinkinėse bažnyčiose, girdėdavau jos skambų, išskirtinį balsą, psalmėmis šlovinantį Dievą. Kai apsigyvenau Druskininkuose, priklausėme vienai Šv. apaštalo Baltramiejaus (bažnyčia Ratnyčioje) parapijai. Sekmadieniais labai atsakingai pasiruošusi, psalmės giesme pašlovinusi ir save paaukojusi Dievui Ratnyčioje, psalmių giedotoja spėdavo sudalyvaudavo šv. Mišių aukoje dar ir kitose bažnyčiose. Vėliau, jau sunkiai sirgdama, pažįstamų atvežta į Ratnyčios šventovę, pagiedodavo psalmę, o po to jau trūkdavo oro... Marijos – Paslaptingosios Rožės maldos grupėje Birutė visa širdimi ir siela atsiduodavo Švč. M. Marijai. Karšta Rožinio malda ji sujungdavo visų maldininkių poterius į vientisą apmąstymų, maldos ir aukos vėrinį... Kai grupelė žmonių, mylinčių poeziją, rašančių eiles, susibūrėme į asociaciją „Branduma“, Birutė nuo pat steigiamojo susirinkimo nepaliko mūsų vienų. Visus renginius praskaidrindavo savo lakštingalos balsu, sumaniai pritaikydama ir dainas, ir giesmes. Su jos pagalba mes tapome labiau matomi. Visada mielai dalyvaudavo ir Neįgaliųjų draugijos renginiuose. Birutė išdalino save visiems – kas tik kvietė, ten, kur galėjo. „Ji savo gyvenimą išgiedojo Viešpačiui, Lietuvai, mums...“ – šiuos žodžius B. Zalanskaitei nekrologe parašė jos kolegos.

2010 metais išleistoje knygoje „Tūkstantmečio žiedas. Vilties ir meilės laiškai Lietuvai“ I dalyje yra ir mokytojos, liaudies dainininkės Birutės laiškas Lietuvai, kurį šiandien galima pavadinti jos priesaku mums, gyviesiems, ir Lietuvai: „Neturėtume užmiršti, jog mes nesam vien pramogaujantys XXI amžiaus lietuviai, mes atėję iš tolimų amžių ir genuose esam atsinešę lietuviui būdingas savybes: gilų lyrizmą, sielos subtilumą, dvasios gelmiškumą, veržimąsi į gėrį, dorą, grožį, nešiojantys gyvą kūrybinį pradą... Neišmanymas, trumparegiškumas, godumas, pavydas, girtavimas teišnyksta kaip sunki liga, nuo kurios linksta Tėvynės pečiai, dejuoja krūtinė. Tuomet mes pamatysime ją bedirbančią, bekuriančią ir besidžiaugiančią vienybės ir bendrystės jėga. O tie, kurie gal būsime iškeliavę, plazdėsime jos vėliavoje kartu su protėvių dvasia... Gyvuoki, Lietuva, po Viešpaties palaimintu dangum.“

Kai ši knyga išėjo, Birutė jau sunkiai sirgo, gulėjo ligoninėje. Aš jai nunešiau paskaityti internetinį variantą. Birutė atidžiai perskaitė (kad redakcija nebūtų klaidų palikusi), pasidžiaugė, kad ir ji dar galėjo įrašyti savo palinkėjimus Lietuvai. Po to abi susigraudinome, paverkėme, pasimeldėme... Kai ir aš susirgau, ligoninėje kartu su kitomis moterimis vakarais kalbėdavome rožinį, skaitėme „Magnificat“. Mums būdavo gera kartu pabūti...

Paskutiniame gyvenimo dešimtmetyje dainininkė susipažino su kompozitore Aldona Masiokiene. Kompozitorės dainų vertė – lietuviškumas. Melodija nepraradusi tautinio pojūčio ir lietuviškų intonacijų. Todėl Birutė kompozitorės kūrybą priėmė tiesiog širdimi. Apie tai rašau dėl to, kad Dievas per Birutę ir man leido susipažinti su kompozitore – nepaprastai šiltos sielos žmogumi. Dabar kartu prisimename Birutę, jos kūrybą, šildomės prie jos dvasinio palikimo...

Visi jaučiame skausmą, netekę savo, artimo, pažįstamo žmogaus, bet kartu galime džiaugtis, jei tas žmogus stengėsi eiti jam Dievo paskirtu keliu. Birutė sugrįžo pas Tėvą.

Tą birželio 12-ąją kažkokia ramybė ir tyra paslaptis gobė susirinkusius į Pilnų namų bendruomenės koplyčią maldininkus. Net kunigo skaityta Evangelija kvietė liudyti Dievą, Jo Gailestingumą. Liudyti savo gyvenimu, darbu, savo aplinkoje, parapijoje, maldos grupėje... Šias mintis kun. Valerijus Rudzinskas pratęsė homilijoje. Jis paskaitė iš Senojo Testamento Pradžios knygos ištraukas, kur Dievas jau parodo, kad Jam reikia liudytojų. Istoriją, kaip Dievas paklausė Abraomo ir apreiškė savo šlovę filistinams (tik jie neliudijo Dievo darbų ir tauta išnyko), kunigas palygino su šiandiena, kaip žmonės nevertina Dievo Gailestingumo darbų, nenori apie juos liudyti. Taip Dievo malonė juose menksta. Kun. V. Rudzinskas prisiminė šviesaus atminimo Birutę Zalanskaitę. Ji gimė 1943 m. gruodžio 9 dieną Varėnos rajone, Mardasavo kaime. 1957–1961 m. mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, 1961–1966 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje kanklininkės ir dirigentės specialybes. Pirmoji jos darbovietė – Tauragėje, po to – Druskininkai. Iki 1975 m. dirbo Druskininkų vaikų muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotoja, nuo 1975 m. – Druskininkų muzikos mokyklos kanklių ir fortepijono mokytoja. Per savo gyvenimą ji įrašė garsajuostes „Religinės giesmės“, „Protėvių dainos“, „An tėvulio dvarelio“, kompaktinę plokštelę „Lakštau lakšukė“, parengė savo tėvelio, garsaus liaudies dainininko Petro Zalansko garsajuostę „Mardasavo dainos“, kompaktinę plokštelę „Čiulba ulba sakalas“, prisidėjo išleidžiant druskininkietės liaudies dainininkės Agotos Žuraulienės garsajuostę „Ainu keliu dainuodama“.

LMTA Etnomuzikologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvui įdainavo dainas Maironio, S. Nėries, J. Aisčio, A. Strazdo žodžiais. Lietuvos nacionalinio radijo fonotekoje yra apie 100 jos balso įrašų. Už tų sausų biografijos žodžių slypi didžiuliai dvasiniai lobiai. Tik jie neliko užslėpti – jie buvo išdalinti... Birutė buvo gyvas Dievo liudytojos pavyzdys... Kunigas papasakojo, kad B. Zalanskaitė padovanojo Jėzui gintarinę širdį. Tai jos padėka – votas bus prisegtas prie koplyčioje esančio stebuklingojo Jėzaus paveikslo „Jėzau, pasitikiu Tavimi“.

Eucharistijos liturgijos metu giedojo Vilniaus Bernardinų bažnyčios kantičkinių giesmių grupė (vadovė Zita Dragūnaitė). Šioje grupėje gieda Birutės sūnėnas Simas ir dukterėčia Modesta.

Pasibaigus šv. Mišioms prisiminimais pasidalijo B. Zalanskaitės seserys – Marija ir Eleonora. Marija skaitė nuostabius velionės laiškus. Eleonora papasakojo apie sesers gyvenimą. Birutė atsisakė visų jai pasipiršusių jaunikių ir pasirinko Jėzų.

Geru žodžiu Birutę minėjo Neįgaliųjų draugijos pirmininkė Bronė Kurlavičienė ir jai paskyrė Bernardo Brazdžionio eilėraštį. Keletą bendrystės šviesos spindulėlių atskleidė šio straipsnio autorė. Savo kūrybos eilėraštį „Gyva dainose“ paskyrė kun. Valerijus Rudzinskas. Kvapnia arbatžolių arbata pavaišino PNB brolis. Sesuo Marija išdalino Birutės kūrybos įrašų diskus ir kasetes, jos sukauptus šv. paveikslėlius, religinio turinio knygeles.

Maldininkai aplankė Birutės Zalanskaitės kapelį Mardasavo kaime, netoli tėvų namų.

GYVA DAINOSE

Šviesaus atminimo dainininkei Birutei Zalanskaitei

Kun. Valerijus Rudzinskas

Ko daugiau tavyje:
širdies ar dainos?..
Jos abi, jos kartu
nepavargs ir kartos,
koks brangus šitas kraštas
gintarų Lietuvos...

Dainose lyg peizažai –
beržas, liepa, varteliai
ir balta seklytėlė...
Driekias tėviškės kelias
link gimtos bažnytėlės...
Taip gražu, kad net širdį sugėlė...

Kyla dainos į erdvę.
Žemė jų nebelaiko,
o melodijos liks amžinuos
slėpiniuos...
Žmonės klauso ir meldžias...
Koks brangus šitas laikas!..
Ir lyg mažą tave Dievo rankos
liūliuos...

© 2011 „XXI amžius“