Kultūros zona

Kupini vidinio gyvenimo

Benjaminas ŽULYS

Dailininkas Zenonas Antanas Varnauskas

Kauno Šv. Antano Paduviečio parapijos namuose veikė tekstilės meistro, portretisto, grafiko, tapytojo, pedagogo Zenono Antano Varnausko kūrybos darbų paroda. Deja, pats menininkas, sulaukęs 87 metų, pernai pasitraukė į amžinybę. Jo darbai byloja apie gilią pagarbą žmonėms, menui, vidinę dvasinę kultūrą. Menininko žmona Aldona Ona Varnauskienė, su kūrėju išgyvenusi apie 40 metų, gerai mena jo kūrybos žingsnius, siekius, ieškojimus. Pati irgi yra menininkė, baigusi Kauno Stepo Žuko dailės technikumą ir dailės institutą, be to, taip pat – pedagogė, puikiai supranta meną, savo vyro kūrybinius ieškojimus, jo nuotaikas, pažiūras į gyvenimą. Apie Z. Varnauską nemažai gali papasakoti ir jo kolegos, mokiniai. Abu jie kilę iš Šakių, atvyko į Kauną, čia praleido kone visas savo dienas. Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, Zenonas vienu metu studijavo grafiką ir tekstilę, pirmasis Lietuvoje gavo tekstilininko diplomą ir liko institute dėstyti piešimą, tapybą bei tekstilės kompoziciją. Kauno meno mokykloje, 1954 metais pavadintoje Stepo Žuko vardu, 1949 m. įkūrė Tekstilės skyrių, o po dešimties metų – Valstybiniame dailės institute Kauno vakarinį skyrių. Jis dirbo vadovu, net 50 metų – pedagoginį darbą, 1968 metais jam suteiktas docento laipsnis.

Ši paroda – antra pomirtinė (prieš tai buvo trys personalinės). Joje vyrauja dvi temos – serija „Motina ir vaikas“ bei „Nemuno krašto žmonės“, dar yra natiurmortų. Parodos organizatoriai pastebi, kad viename jautriame „Motinos ir vaiko“ portrete vos keliais gyvybės kupinais štrichais tarsi pasakojama ištisa istorija – moteris šypsosi pozuodama, tik stačiakampis paveiksle byloja apie sunkų gyvenimą, nerimą, nusivylimą. Sukurti praeito amžiaus 9–10 dešimtmetyje portretai kupini vidinio gyvenimo, judėjimo, subtilumo. Portretas – sudėtingas žanras, sudominti kito žmogaus veidu, povyza nėra lengva. Bet šios moterys ir vaikai, tokie paprasti ir iki skausmo matyti (galbūt senose šeimos fotografijose), pakeri.

„Nemuno krašto žmonės“ – spalvingi, ekspresyvūs, impresionistinę tapybą menantys paveikslai. Daugelyje jų – tarsi sustabdytos akimirkos, taikliai užfiksuotas judesys, kalbąs apie laikinumą ir amžinybę. Toks yra „Vyro portretas I“ – jautrus, liūdnas, subtilus.

Įdomus žanras – natiurmortas. Geras natiurmortas nesensta. Juk senųjų meistrų natiurmortai iki šiol kelia estetinį ir dvasinį pasitenkinimą. Z. Varnausko natiurmortuose apstu jautriai perteiktų aplinkos detalių, filosofinių pastebėjimų. Tokie ir panašūs darbai yra „Žydinčios gėlės“, „Natiurmortas su gėlėmis“, „Natiurmortas su bijūnais“, „Bijūnai vazoje“.

A. Varnauskienė pastebėjo, kad Zenonas visada turėdavo bloknotą, nes idėjų jis semdavosi ir iš aplinkos, jos netikėtai ateidavo į galvą. Tai pašaukimas, Dievo dovana, kurią dailininkas su nerimu ir džiaugsmu priėmė. Aldonos vaikystė buvo kitokia. Septynmetės mergaitės su šeima tremtis į Buriatiją, Irkutsko kraštą, neatėmė tikėjimo ir vilties grįžti į gimtinę. Toji viltis išsipildė, o paskui pavyko sutikti artimą sielai žmogų.

Apie savo kūrybą Z. Varnauskas kažkada rašė: „Minimaliomis priemonėmis – vandeniniais dažais ir tempera ant popieriaus, mažuose formatuose, siekiu tapybos spalvinės visumos, ieškau ramios įtikinamos nuotaikos, išreiškiančios pastovumą, ramybę, harmoniją. Šių technologijos ir išraiškos paslapčių mane išmokė mano mokytojai V. Petravičius, L. Truikys, A. Galdikas. Nors baigiau tekstilės meną, bet visą gyvenimą „sergu“ tapyba. Buvau įvestas į stebuklingą meno pasaulį pirmojo lietuvių tekstilės katedros vedėjo V. Petravičiaus, kurio pastatytą natiurmortą per pirmąją kompozicijos pamoką ir profesoriaus korektūrą prisimenu iki šiol. O taip pat vyresniuose kursuose dėsčiusį L. Truikį, tvirtinusį spalvą esant svarbiausiu dalyku. Jiems buvau visą gyvenimą dėkingas už meilę tapybai. Dirbdamas daugiau nei 50 metų pedagogu Lietuvos dailės institute, stengiausi perduoti studentams tapybos ir tekstilės kompozicijos ryšį“.

Jis paliko nemažą būrį savo mokinių. Tai Zinaida Dargienė, Marija Sinkevičienė, Jūratė Petruškevičienė, Zita Alinskaitė ir daug kitų.

Kolegos apie Z. Varnauską sako, kad jo „darbai patys, be palyginimų ar paralelių, turi daug vidinės jėgos, rodo ryškų talentą. Todėl stebėtina, kaip jis galėjo likti primirštas, o jo kūryba deramai neįvertinta. Vien ko vertos tos vargdienės Z. Varnausko kompozicijos moterys su vaikais, suvargę kaimiečiai arba dvasingumu švytintys natiurmortai. Jo kūryba – unikalus lietuvių dailės palikimas.Vaikštant po Z. Varnausko parodą, lydi pakylėjimo, nuostabos jausmas. Kad ir pavėluotai, metas įvertinti ne tik pedagoginius, organizacinius, bet ypač – meninius šio dailininko nuopelnus Lietuvos kultūrai“.

Kaunas

© 2011 „XXI amžius“