Protestuojama prieš kaltinimus Dieveniškių stovyklos organizatoriams

Lietuvos Sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga ir Vilnijos draugija rugpjūčio 5-ąją išplatino viešą laišką Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimo pirmininkei, Ministrui Pirmininkui, Krašto apsaugos ir Kultūros ministrams dėl etnokultūrinės jaunimo stovyklos Dieveniškėse. Laiške protestuojama prieš kai kurių politikų pareikštą nepasitenkinimą Dieveniškių stovykla, kurią Lietuvos ir Latvijos jaunimui surengė Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga. Dieveniškės – miestelis Šalčininkų rajono savivaldybėje, Baltarusijos pasienyje, kuriame vyrauja lenkų tautinė mažuma. Laiške piktinamasi melagingomis žiniomis apie šią stovyklą, skirtą baltų kultūrai pažinti. Joje trečdalis dalyvių buvo kitakalbiai Lietuvos gyventojai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad „kai kuriose šalies žiniasklaidos priemonėse pasinaudojant tarptautinę visuomenę sujaudinusiais tragiškais įvykiais Norvegijoje, mėginama skelbti idėjas, smerkiančias tautiškumą, kurstančias neapykantą Lietuvos patriotinėms ir tautinėms (nacionalinėms) organizacijoms, apkaltinant jas radikalumu, ekstremizmu, klijuojant neonacių etiketes.“

Laiške nerimaujama, kad „dėl paskleistos melagingos informacijos žiniasklaidoje kai kurie piliečiai ir net Vyriausybės vadovas jau interpretuoja, kad šaulių, savanorių, karių dalyvavimas Valstybinėse šventėse, partizanų minėjimuose ar kultūrinėse stovyklose gali būti suprantamas kaip nusikalstama veikla, už kurią bus baudžiama.“

Laišką pasirašiusiems organizacijų vadovams kelia nerimą faktai, kad tokiomis žiniasklaidos provokacijomis patiki ir atsakingi Vyriausybės asmenys, savo pareiškimais klaidindami Lietuvos visuomenę ir dar reikalaudami „imtis sankcijų prieš savo konstitucines pareigas vykdančius ir viešai savo meilę Tėvynei Lietuvai deklaruojančius valstybės pareigūnus bei piliečius.“

Laiške prašoma, kad Ministras Pirmininkas A. Kubilius atšauktų „tiesos neatitinkančius pareiškimus“ ir stiprintų piliečių patriotinį auklėjimą bei karių ryšius su visuomene. Vyriausybės vadovo vardu dezinformacija buvo išplatinta liepos 29-ąją.

Rugpjūčio 4-ąją surengtoje spaudos konferencijoje Seimo narys Gintaras Songaila piktinosi kai kurių politikų skleidžiamomis paskalomis apie stovyklą ir jos tikslus: „Iniciatyva svarbi ir reikalinga, o buvo apšaukti kažkokiais kenkėjais. Tai ne tik piliečių šmeižtas visam pasauliui, bet ir visos valstybės niekinimas, kad štai ir mes savo šalyje kažką suradome iš Breiviko (Norvegijos žudiko, iš nacionalinių paskatų nužudžiusio apie 70 žmonių – red.) pasekėjų. Bet tai neturi nieko bendro, kaip ir neturi nieko bendro su kryžiuočiais.“

Stovyklos organizatorius, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka sakė, kad stovykloje „Mūsų šaknys – baltai“ buvo mokoma lietuvių ir latvių kalbų, kultūros, istorijos, liaudies amatų. Viena stovyklos dalyvių Aušra Kudirkaitė pasakojo, kad dalyviai stovykloje kiekvieną dieną mokęsi latvių kalbos, keliavę po piliakalnius, žaidę liaudiškus žaidimus, susipažinę su baltų kultūra. Stovyklos taisyklėse buvo nurodyta, kad baltų kultūrai skirtoje stovykloje kalbama tik baltų kalbomis ir ženklais, o germanų ir slavų kalbos nepageidaujamos. Kitoje taisyklėje nurodyta, kad burną viešai muilu teks plautis po kiekvieno keiksmažodžio. Stovykloje dalyvavo ir trečdalis lenkakalbių žmonių, nebuvo jokių susikirtimų. Nepriklausomybės Akto signatarą Audrių Rudį papiktino Ministro Pirmininko tarnybos išplatintas pareiškimas, kuriame teigiama, kad „kažkas imasi veiksmų, kurie griauna tarpusavio pasitikėjimą ir skatina tautinę neapykantą.“ A. Rudžio nuomone, premjero spaudos tarnyba sureagavo „nepatikrinusi faktų“. Dalį maisto stovyklos dalyviai paaukojo skurdžiau gyvenančioms vietos šeimoms. Pareiškimą, kuriame apgailestaujama dėl tiesos neatitinkančių valdžios institucijų pareiškimų, pasirašė dvylikos nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, koordinacinė taryba.

Rugpjūčio 18-ąją Seimo narys G. Songaila gavo iš premjero A. Kubiliaus atsakymą į 2011 m. rugpjūčio 2 d. paklausimą dėl dezinformacijos apie jaunimo stovyklą Dieveniškėse. Tačiau, G. Songailos nuomone, premjeras vengia atsakyti į klausimą dėl dezinformacijos atšaukimo, jaunimo stovyklos šūkius pavadindamas „dviprasmiškais“. Tai jau šiokia tokia pažanga, tačiau iki nuoširdaus atsiprašymo kelias dar tolimas. Todėl G. Songaila iškart išsiuntė pakartotinį paklausimą premjerui, dar sykį klausdamas: „Ar neketinate atšaukti Jūsų vardu išplatintos dezinformacijos, kad jaunimo stovykloje Dieveniškėse buvo grasinama „ūkišku muilu išplauti burną“ kalbantiems slavų ir germanų kalbomis?“ Seimo narys papildomai klausia premjero, ar jis supranta, kad tokie jo pareiškimai turi pasekmių Lietuvos piliečiams ir pačiai valstybei, ar jis supranta, kad tai yra šmeižtas, nes neatšaukiami teiginiai, kurie yra žinomi kaip neteisingi? Seimo narys G. Songaila tikisi, kad premjeras susimąstys, ar jis neprisideda prie tokių veikėjų, kaip Dmitrijus Rogozinas, užsakymo, kai šis Norvegijos įvykių fone pasiūlė Baltijos šalyse paieškoti žudiko Breiviko pasekėjų.     

Liepos pabaigoje Dieveniškėse (Šalčininkų r.) vykusi lietuvių ir latvių jaunimo bei lituanistų stovykla sukėlė šurmulį tarp Lietuvos „skaidrumą“ uoliai saugančių politikų ir kai kurių visuomenininkų. Pasipylė įžeidžiantys kaltinimai, kad šis Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos organizuotas renginys yra nacistinis, nacionalistinis, ekstremistinis, su radikaliais šūkiais, įžeidžiančiais kitas tautas, rases ar pan. Panašiai prieš daugiau nei tejus metus buvo puolamos Kovo 11-ąją vykusios Tautinio jaunimo centro organizuotos eitynės. Kadangi kaltinimai šiems abiems renginiams buvo panašūs, spausdiname tada, beveik prieš tris su puse metų, „XXI amžiuje“ publikuotą atsiliepimą į įvairius kaltinimus esą tarp lietuvių vyrauja neonacistinės ar net rasistinės pažiūros. Tada tarp „neonacius“ ir „rasistus“ lietuvius dergiančių žurnalistų buvo rašinyje minimi veikėjai, dabar juos papildė nauji veidai, tarp jų aukšti politikai. Panašu, kad nuostatų apie lietuvių neonacizmą ir rasizmą skleidėjai patys turi slaptų tikslų – pasauliui įteigti įvaizdį apie nepriimtiną Lietuvos vidaus politiką, tariamai skatinančią tautinę ir rasinę neapykantą.

Apie lietuvišką pasaką „Dangus griūva!“

Daugelis mūsų prisimename lietuvišką pasaką, kaip zuikį išgąsdino ant jo uodegos užkritęs lapas. Išsigandęs nukritusio lapo vargšelis zuikis pasileido bėgti kiek kojos įkerta. Sutinka lapę. Lapė jo klausia, kas nutiko. Zuikiui atsakius: „Pasaulis griūva, bėkime!“ (taip bailusis zuikis suprato užkritusį lapą), bėgti pasinešė ir lapė. Dviese bėgdami, sutinka vilką, kuris irgi, sužinojęs, kad „pasaulis griūva“, pasileido bėgti kartu. Ir taip nuo „griūvančio pasaulio“ bėgti rinkosi vis daugiau ir daugiau žvėrių, kol galų gale susidarė didžiulis būrys, pritraukiantis vis naujus išsigandusių žvėrelių pulkus.

Kažkas panašaus vyksta šių dienų Lietuvoje. Po (2008 metų) kovo 11 dieną vykusių keliasdešimt jaunuolių, jau visuotinai vadinamų „skustagalviais“, eitynių pamažu buvo sukeltas triukšmas, kuris netrukus išaugo netgi į, galima sakyti, masinę psichozę. Per radiją transliuojamos „diskusijos“, pokalbiai, kuriuose jaunuoliai, nešę tautinę vėliavą, vadinami ne tik įžeidžiamu skustagalvių terminu, bet ir nacistais, fašistais ir pan. Šios savaitės pradžioje į sutirštintą politinį žaidimą, savo ar ne savo valia, įsitraukė ir politikai. Pradžią šiai masinei psichozei praėjusią savaitę davė kažkoks Savukynas, o netrukus, po dviejų dienų, išvystė kultūrininkas ir visuomenininkas Darius Kuolys, kurio vedamoje laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ buvo suponuota mintis, jog vos ne visi lietuviai yra antisemitai, dėl ko Lietuvos politikai atseit bijo „judinti“ „didžiuliu antisemitizmu užkrėstos tautos“. Toliau vystėsi viskas kaip toje pasakoje – įsibaiminusiųjų baisiais įvykiais Lietuvoje daugėjo ne dienomis, o valandomis. Per beveik visas televizijos stotis buvo rodomi (vis pakartojant) vaizdai iš kovo 11-ąją vykusių eitynių (su kelių jaunuolių šūktelėjimais: „Juden raus“), internete (lietuviškame!) vis atsirasdavo abejotini pranešimai su juos lydinčiais internautų komentarais, kuriuose lietuviams primenama „nacistinė“ praeitis, o prie televizijos ir radijo diskusijų stalų susodinti pašnekovai turėjo muštis į krūtinę, kad pražiopsojo didžiulę grėsmę sudariusią politinę provokaciją – visa tai rodė: Lietuvoje įvyko kažkas siaubingo ir nepataisomo.

Pradžią davė minėto Savukyno straipsnelis. Kaip tik prieš savaitę lrytas.lt (internetiniame „Lietuvos ryto“ variante) pasirodžiusiame straipsnyje - paskvilyje autorius greta savo teksto įsidėjo net kelis videovaizdus iš „fašistinės“ demonstracijos – kaip įrodymą, kokią bjaurystę („dangus griūva“!) jis atkasė Lietuvoje. Tarp triukšmaujančių jaunuolių jis sakosi pastebėjęs (o siaube!) naująjį Hitlerį, ir netgi Adolfą – mat būtent tokiose eitynėse savo „karjerą“ pradėjo tikrasis Hitleris. Ir dar Savukynas atpažino naujojo Hitlerio pagalbininkus (atseit, naujuosius hitlerininkus) – tai įvykį atlaidžiai stebėję policininkai, kurių nė kiek nešokiravo baisūs šūksniai. Tie naująjį Hitlerį kėlę policininkai „tikrai nėra skaitę Konstitucijos, kurioje aiškiai pasakyta, kad kurstyti tautinę nesantaiką – nusikaltimas“. Taigi policininkai nusikaltėliškai stebėjo, kaip yra daromas nusikaltimas, ir net nebandė jo sustabdyti. Siaubingas nebaudžiamumas Lietuvoje!

Panašiomis mintimis Savukynas po kelių dienų svaidėsi savo privačioje laidoje per antrąjį Lietuvos televizijos kanalą. Pasikvietęs keletą jam tinkamų pašnekovų bandė jiems, kaip tikras prokuroras, įteigti, kad „skustagalviai“ (ar tikrai visi jaunuoliai buvo skustomis galvomis, šią savaitę visur rodomose laidose nepavyko patvirtinti) neabejotinai įvykdė nusikaltimą, o ir policininkai, neišvaikę „fašistų“, pasielgė kaip nusikaltėliai. Pokalbyje dalyvavęs Vidaus reikalų ministerijos atstovas kaip vaikas turėjo aiškinti naujai iškeptam prokurorui, kad šaligatviu einančiai jaunuolių grupei trukdyti eiti pagal įstatymus policija neturi teisės, kaip dar labiau neturi teisės pradėti juos daužyti – abipusės muštynės tada būtų garantuotos. Matyt, naujai iškeptas prokuroras ne visai gerai žino įstatymus. Gal kalta jo jaunystė... Pakviestas „diskusijai“ Tautinių mažumų ir išeivijos departamento atstovas (akivaizdžiai nelietuviška pavarde, todėl lyg ir turėjęs pritarti „kitataučius ginančiam“ prokurorui – laidos vedėjui) aiškino, kad kažko labai blogo jaunuolių elgesyje neįžvelgia, nes nacionalizmas pasireiškia visur, net ir Afrikoje tarp negrų (juodaodžių). Tokia versija, regis, nepatiko laidos vedėjui, ir departamento atstovą daugiau jis vengė kalbinti. Išties, jeigu remtumėmės Savukyno koncepcija, tai už savo laisvę šiomis dienomis kovojantys (ne tik žodžiais, bet ir plytgaliais) tibetiečiai, keiksmažodžiais palydintys okupantus kinus, turėtų būti įduoti jei ne tarptautiniam teismui, tai bent Savukyno įsteigtam „nacionalistinių fašistinių elementų“ tramdomajam teismui.

Savo paskvilyje, atspausdintame lrytas.lt, Savukynas visą lietuvių tautą pavadina žydšaudžiais. Tiesa, netiesiogiai. Netikite? Štai ištrauka iš jo rašinio, kurioje žydų naikinimą hitlerinės okupacijos metais jis priskiria nei daug, nei mažai – Lietuvai, beje, tuo laiku kaip valstybei neegzistavusiai: „Vilniaus žydai džiaugėsi, kai sostinė pagaliau atiteko Lietuvai (1939 metais, kai Sovietų Sąjunga, užpuldama Lenkiją pagal Molotovo-Ribentropo paktą, užėmė tada Lenkijai priklausiusį Vilniaus kraštą ir „grąžino“ Lietuvai – E.Š.). Jie buvo įsitikinę, kad Lietuvos valstybėje jiems bus geriau gyventi nei Lenkijoje. Praėjus porai metų absoliuti dauguma žydų buvo sušaudyti“. Štai kokie baisūs, anot Savukyno, lietuviai ir jų valdoma (nacizmo laikais!) valstybė. Tiesa, Savukynas teigia neskaičiavęs, kiek lietuvių – 300 ar 10 000 (o gal visi trys milijonai?) – dalyvavo vokiečių nacių vykdytame holokauste – jam tai nesvarbu. Esą lietuvių buvo užtektinai, kad „mūsų valstybės (kokia galėjo būti mūsų valstybė okupacijos sąlygomis?) piliečiai žydai būtų sunaikinti“. „Tai buvo pačios didžiausios pilietinės žudynės Lietuvoje. Vieni piliečiai žudė kitus piliečius. Bet daugelis lietuvių to dar nesuprato iki šiol. Vis dar daugeliui atrodo, kad buvo sunaikinti svetimieji“, – nebūtus kaltinimus lietuviams sviedžia Savukynas. Dar daugiau – žiauresniais žmogžudžiais pasirodė lietuviai „ir po karo“. (Kaip švelniai apibūdinta sovietinė okupacija!) „Buvusios (kodėl jau tik buvusios?) Lietuvos piliečiai žudė vieni kitus. Tik šį kartą abu jie buvo lietuviai. Tačiau vienas vadinosi partizanu, o kitas – stribu.“ Atseit, lietuviai iš prigimties – žmogžudžiai, ne tik fašistai. Tiesa, šį kartą Savukynas įterpia „paaiškinimą“: „už šio (tarpusavio skerdynių – E.Š.) stovėjo sovietinė mirties mašina“. Štai kokie blogi (ir kvaili) buvo su okupantais kovoję lietuviai – jie drįso priešintis!

Savukynas nusiteikęs visiškai suniekinti lietuvius. Štai jo pateiktas pavyzdys: „Prieš porą metų Lietuvos rusas Jurijus Petrovskis, paprastas vairuotojas, atsisakė išgerti už sovietinę armiją. Už tai buvo nušautas“. Tikrai gražus pamokantis pavyzdys. Ypač jeigu Petrovskis buvo grynakraujis rusas. Bet toliau Savukynas pateikia lietuvius niekinantį klausimą: „Kiek Lietuvos lietuvių taip padarytų?“ Jis tokių pavyzdžių, atseit, nežino. O štai dėl rusų – „pavyzdžių galima pririnkti ir daugiau“. Ir dar. Savo insinuacijas lietuvių atžvilgiu Savukynas tęsia toliau: esą „štai tokiems žmonėms (lietuvius be išimties mylintiems rusams – E.Š.) pasakoma: „Lauk iš Lietuvos“. Tai yra nusikaltimas“. Bet nejaugi lietuviai tokie kvaili, kad nemoka atskirti gerų rusų nuo blogų, gerų žydų nuo blogų, pagaliau, gerų lietuvių nuo blogų? Iki kokio tik marazmo prieina jaunatviški užsidegėliai – lietuvių niekintojai?!

/.../ Internautai (savo komentaruose) rėžia dar aiškiau. „Lietuvoje atgimė fašizmas pačia bjauriausia forma“, – klykia vienas.

/.../

Kaip teisingai pastebėjo kai kurie skaitytojai, po „Lietuvos ryte“ išspausdinto Savukyno saviniekos straipsnio visi puls iš paskos jam pritarti... Tai reiškia – prasidės zuikiška pasaka „Dangus griūva!“ Viskas per daug žinoma, viskas patirta. Nejaugi mes, lietuviai, tik taip galime vertinti save, savo istoriją, kurios tragiškąją pusę mums primeta svetimieji? Žalą valstybės prestižui darome mes patys, tirštindami spalvas, dirbtinai (o gal pagal užsienio specialiųjų tarnybų užsakymą?) ieškodami nusikaltėlių tarp savo piliečių ten, kur jų nėra, tuo laiku, kai pasaulyje panašūs vieši pareiškimai nėra smerkiami, smerkiami tik išties fašistuojančiųjų sistemingi veiksmai prieš tautą, rasę ar religiją. O kaip pasityčiojama iš tautos, kai Lietuvoje net paties aukščiausio lygio politikai ir valstybės pareigūnai pažeidinėja įstatymus ir pačią Konstituciją? (Beje, kiek netiesiogiai Lietuvoje su didžiausia piktdžiuga užsipuolami kunigai, tikintys žmonės, žymiai pikčiau nei sovietiniais valdiško ateizmo metais? Ir niekas valstybės mastu dėl to nė piršto nepakelia, kad sudrausmintų puolėjus.) Tik iš didelės baimės dabar šaukiama, kad žalą valstybės prestižui daro vienoki ar kitokie visuomeniniai veiksmai – šiuo atveju eitynės su šūkiais. Bet ir čia baimės akys yra per didelės. Turime suprasti, kad kaip vienas ar kitas banditas, žudikas ar vagis nenulemia visos tautos ir valstybės, taip ir vienas ar kitas „ksenofobiškai“ (antirusiškai, antisemitiškai, antilenkiškai) besielgiantis pilietis neatstovauja visai tautai ar valstybei – jis atstovauja tik sau. Mūsų valstybė, mūsų tauta, mūsų visuomenė tikrai nevykdo ksenofobiškos politikos, neturi nesveikų rasistinių, šovinistinių, nacionalistinių prietarų. Tik mūsų tautos nedraugai trokšta (ir visomis išgalėmis siekia) prieš mus nuteikti visą, ypač demokratinį, pasaulį, siekia įrodyti, jog esame žydšaudžių tauta, esame antisemitai, esame ksenofobai. Jeigu spręstume tik pagal vieno ar kito piliečio poelgius, mūsų tauta turėtų būti apskelbta ir vagių, ir žmogžudžių, ir banditų tauta. Nesisvaidykime tokiais kaltinimais. Ir nenuteikime kitų. O ypač pasaulio.

Nors Savukynas, kreipdamasis į politikus „pasmerkti fašistuojančius skustagalvius“, vardijo juos savo pateikta tvarka – pirma kairiuosius, paskiau liberalus (kaip tariamus dešiniuosius), po to Tėvynės sąjungą, kaip tikrus dešiniuosius, kaip galima buvo suprasti, pirmiausia atgailauti siūlė dešiniesiems (nes „fašistai“ dažnai neteisėtai priskiriami prie dešiniųjų). Tad šie pirmiausia ir pradėjo linčiuoti „savuosius“ – „fašistuojančius“ skustagalvius, aiškintis „provokacijos“ (kodėl iškart provokacijos?) iniciatorius, visą tautą pasmerkdami dėl „300 ar 10 000“ (Savukyno „skaičiavimais“) banditų. Kadangi „kultūrininkų“ laidose ir straipsniuose politikai buvo linčiuojami už tai, kad nekreipia dėmesio į „baisų“ skustagalvių siautėjimą, sugėdinti politikai pradėjo reikšti savo pasipiktinimą „antisemitiniu išpuoliu“. O kadangi antisemitizmas primetamas patriotiniams, dešiniesiems sluoksniams, atgailauti pradėjo dešinieji politikai, pavyzdžiui, Tėvynės sąjungos atstovai (Savukyno patarimu), teigdami, kad ši „provokatoriška demonstracija yra nacionalinės nesantaikos kurstymas“.

Po jų įsijungė ir kairieji, jau perrėkdami vienas kitą, į kokią baisią padėtį atvedė „fašistuojantys“ jaunuoliai su lietuviška tautine vėliava, dainavę apie „Lietuvą be rusų“. Apmokamą pareiškimą padarė ir Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narė Rasa Juknevičienė netgi kreipėsi į Valstybės saugumo departamento direktorių Povilą Malakauską, prašydama atsakyti, ar VSD vykdo tyrimą, kas galėjo inspiruoti ir organizuoti kovo 11-ąją vykusią „nacionalinę nesantaiką kurstančią demonstraciją“ Vilniuje. Aišku, jei tikrai žinoma, kad šiai demonstracijai įtaką daryti galėjo užsienio spectarnybos, Seimo narė teisėtai klausia, ar tai nėra viena sudėtinių, iš užsienio vykdomo Lietuvos diskreditavimo plano, dalių. Jau anksčiau Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą P. Malakauskas yra informavęs, jog „VSD turi žinių, kad antisemitinę kortą kai kurios nedraugiškų Lietuvai valstybių specialiosios tarnybos gali sąmoningai naudoti mūsų tautos ir valstybės diskreditavimui“. Gal Seimo narė ir teisingai, ypač kylant visuotiniam triukšmui, pateikia Malakauskui paklausimus. Gal kiek su padidinta baime skamba ir V. Landsbergio pareiškimas apie „nepriklausomybės dienos išniekinimą pusgalvių ir provokatorių demonstracijoje“. Gerai, kad mūsų garbusis politikas, kaip visada, savo įprastu įžvalgiu stiliumi išvardija „atsitiktinius“ įvairių provokacinių pareiškimų tarptautiniu lygiu sutapimus. Ir jis nurodo, kad apie provokaciją perspėti iš anksto privalėjo VSD. Tačiau VSD jau suspėjo patvirtinti, kad organizuotų rasistinių ar vadinamųjų „skinų“ gaujų Lietuvoje nėra. Departamentui yra žinoma tik apie 200 pavienių „aktyvistų“ visoje šalyje, kartas nuo karto „pasireiškiančių“ viešumoje. Vidaus reikalų ministerijos sekretorius savo ruožtu pasakė, jog, turimais duomenimis, žiniasklaidoje plačiai nušviesta vadinamųjų „skinų“ eisena anaiptol nebuvo rasistinio pobūdžio ir kurstanti tautinę nesantaiką.

Atrodo, kad Savukynas, D. Kuolys ir kai kurie kiti panašūs veikėjai, sekdami minėtą lietuvių pasaką apie išsigandusį zuikį, netrukus gąsdinsis (o dar labiau gąsdins kitus), jog už kiekvieno krūmo pasislėpęs tūno lietuvis fašistas, kaip KGB valdymo metais kiekviename lietuvyje įžvelgdavo buržuazinį nacionalistą. Marazmas paprastai vystosi senatvėje, nusilpus psichinėms jėgoms, tačiau tai nėra labai pavojinga visai visuomenei. Bet kai marazmas pradeda reikštis jauname, energija trykštančiame organizme, tada visuomenei yra žymiai pavojingiau. Tokio jaunatviško marazmo priežasčių tenka ieškoti kitur. Gal kažkokiu indukcijos būdu Savukynui, Kuoliui ir Co lietuviai tapo žydšaudžiais prisiklausius įvairių sionistinių „tyrinėtojų“, kurie prieš keletą metų atvažiavę į Lietuvą jos širdyje (parlamente) kėlė tokias mintis apie lietuvius žydšaudžius, kad dauguma Seimo narių, irgi paveikti tos pačios indukcijos, net atsistoję plojo lietuvių tautos šmeižikui. Ir tik vienas senas Seimo narys (mat negavęs sovietinės mokyklos auklėjimo) tada pajėgė pasipriešinti visuotiniam parlamentarų, nesugebėjusių bent kiek pasipriešinti tautos juodinimui, marazmui. Tokius tautos atstovus telieka tik apraudoti...

Edvardas ŠIUGŽDA

„XXI amžius“, 2008 03 21
(spausdinama sutrumpintai, su nežymiais pataisymais)

© 2011 „XXI amžius“